foto - manipuliacija.lt
foto - manipuliacija.lt

Balto popieriaus lapo baimė. Kūrybingumo krizė. Išmonės santaupų bankų griūtis. Avarija fantazijos išteklių rezervuare. Problemos su galva. Prastas miegas. Erzinantys sapnai. Varnos ant stogo priešais. Įsikalbėtos problemos. Madingi epochiniai negalavimai. Writer‘s block. Kas? Ne, neteko girdėti apie tokį sveikatos sutrikimą. Net wikipedijoje lietuviškai apie tai – nė žodžio. Pas mus gamtoje tokie reiškiniai neužfiksuoti. Ko nėra gamtoje, to nėra mumyse. Dėl to, kad lietuviai yra gamtos padarai – taip latvių klasikoje pasakyta, o latviai kerta tiksliai kaip laikrodžiai. Agrariniai sutvėrimai jūs, sako latviai. Net tie, kurie kuria vadinamąją miestietiško tipo literatūrą. Be urbanistinės leksikos išteklių lietuvių kalboje. Niekas artimiausiu metu tos leksikos neišras, nes dar neužaugo pakankamai miestietiškų kalbininkų. Poetų. Filosofų. Vertėjų. Politikų. Kvailių. Psichologų. Ko? Psichologų? Sovietmečiu rašytojus gydydavo psichiatrai. Diržais ir gyvuliniais medikamentais. Nuo tada mes neturim problemų. Nei lapų baimės. Nei popieriaus baimės. Gal šiek tiek nepatikliai žiūrim į baltą spalvą. Nes yra tokia karštinė – baltoji. Baltąja karštine galima įbauginti Lietuvos rašytojus, nes ta liga gimininga džiovai. Kai kurie simptomai panašūs. Ir finalas. Džiovos baimė tūno kiekvieno lietuvio intelektualo genuose. Džiova baisiau nei gyvatės. Nes gyvatės ne taip jau ir baisu, todėl kad dalis gyvačių Lietuvoje yra žalčiai. Tikima, kad žalčiai sukūrė lietuvių literatūrą ir religiją. Bet viskas liko neužrašyta, nes nebuvo popieriaus. Lapų buvo apsčiai, bet žalių. Baltų – ne. Ir baimės nebuvo. Todėl pirmieji lietuviški siužetai – apie baimės ieškojimą. Algirdas Julius Greimas pusę gyvenimo ieškojo mūsų baimių. Nerado. Nusiminė ir sukūrė semiotiką. Aprašė netobulumą pasaulės. Išrado kvadratą. Labiau baltą nei juodą. Todėl išgarsėjo tik savo draugų ir prancūzų rate.

Writer‘s block. Rašytojo blokas. Retas reiškinys, nes rašytojus sunku suburti į komandą. Futbolo. Krepšinio. Tinklinio. O individualiose sporto šakose blokų nebūna. Nebent kovos menuose. Tiek ten to sporto. Paprastai, kai susikauna menininkai, net menai kažkur prapuola. Blokai irgi. Blokų dar būna statybose. Norėtumėte gyventi poetų pastatytame name? Tai va, kad nelabai. Tačiau poetai gali, kol nenusibosta, ir miestus statyti. Druskininkus. Itakę. Švytintį Bukowski – City iš balto ir žalio stiklo taros, kur nors Nevados dykumoje, nebenaudojamame branduolinių bandymų poligone. Writer‘s block? Gal vis tik – Writer‘s blog? Nes šiuolaikiniai skaitytojai nebetiki neberašančiais rašytojais. Skaitytojai nebeturi laiko tąsytis su neberašančiais rašytojais. Šiais laikais idealus rašytojas yra gyvas ir darbštus. Reguliariai kepantis tekstus ir dalyvaujantis. Impotentia non est argumentum. Kai neišeina parašyti eilėraštį – rašai prozą. Kai tingi prozą, rašai esė. Kai nebegali esė – rašai blog‘ą. Pezalus elektroninius. Arba priešingai – iš tylaus pasiutimo rašai nesireklamuodamas baisiai įdomius dalykėlius. Vedi adekvačiųjų tikrovės matavimų apskaitos žurnalą. Kurio nekaišioji kiekvienam pasipainiojusiam, nes negali žinoti kas kam kada gali nuplėštų stogą.

Tarkim, teorijų lygmenyje, esama rašymo negalių. Sumodeliuokim tokią situaciją: rašytojas A ateina pas rašytoją B. Ir sako: nieko nebegaliu parašyti, nežinau, kas man atsitiko, turbūt bloką pasigavau. Tada rašytojas B ištraukia iš seifo dar porą taisytinų plytų į Bukowski – City sienas ir paprašo problemos esmės išklotinės. Po metų, vėliausiai – po pusantrų, naujos A rašytojo knygos pristatymas. Uždanga leidžiasi, visi laksto guvūs su geltonais ir oranžiniais šalmais. Nes statybvietėse, kur daug blokų ir blokelių, be šalmo geriau nelandžioti. Nes žodžiai, frazės, sakiniai yra daiktai. Juos stumdai galvoje, tarsi baldus po kambarį, kol pasidaro tekstas. Jei jis akivaizdžiai blogas – verčiau niekur neskubėti, pataisyti. Redaktoriui rytoj nusiųsi. Arba pirmadienį. O jeigu, tarkim, pabundi ir matai, kad tavo sąmonė užblokuota nuo žodžių ir daiktų. Tada verčiau nieko nelaukti, stvertis rašymo priemonių ir šauktis pagalbos ir kokio nors dievo. Tekstai liesis vienas po kito – kaip iš pypkės. Bet tu nesiraukyk ir dėl jų kokybės nepergyvenk – kritikai visa tai priskirs lyrikos žanrui. Pas mus lyrika vis dar einama prekė. Su ja garantuotai pateksi į studijų krepšelį. Daiktišką poeziją Lietuvoje myli mažiau, nes kažkodėl klaidingai manoma, kad tokia poezija yra latviška. Dar būna daiktiška poezija nevardijant visų daiktų, arba išvis nieko neminint. Kažkodėl pas mus tokią poeziją vadina kajokiška. Tai apmaudus nesusipratimas, Tuštumos sferų neišmanymas. Dėmė lietuvių literatūrologijos mundure. Apskritai – lietuvių literatūros laukas toks platus, kad kaip blogai tu berašytum, vis vien tave atblokuos, klasifikuos ir kur nors įtrauks. Be baimės, be kvadrato.

Eksperimento dėlei vertėtų vieną lietuvių poetą, pakursčius kamikadziškas ambicijas, apkrėsti tuo germaniškuoju writer‘s block. Grynai medicininiais tikslais. Kad būtų galima ištirti universitetinės ligoninės laboratorijoje. Seniau ligos ir virusai atkeliaudavo su neprašytais atėjūnais. Žiurkės ir kryžiuočiai atnešė Lietuvon marą. Maskoliai – armagedoną. Mažiausiai du kartus. Ispanai sifilio iki mūsų platumų kažkodėl neatplukdė, teko patiems bajoriškais būdais importuotis iš Paryžiaus. Džiova atkeliavo pasislėpusi egiptietiškose mumijose, kai karaliaus Vazos laikų prastuomenė apsipirkinėjo Atėnų akropoliuose. Kosminį AIDS užnešė iš misijų orbitinėse stotyse sugrįžusios belkos, strelkos ir beždžionės. Kaip atsivilioti Lietuvon užsiblokavusį rašytoją? Patikimą. Sergantį atvira nerašymo forma. Su gydytojo pažyma. Ne kokį simuliantą. Kad apkrėstų bent vieną raštingą lietuvį. Kad jis paskui galėtų sakyti – nerašau ne todėl, kad tingiu, ne todėl, kad neturiu laiko, ne todėl, kad galiu nerašyti. Kad galėtų ištarti – nerašau, nes gavau bloką.

Donatas Petrošius

Poetinis Druskininkų ruduo © 2016

sprendimas: joomla @ manipuliacija.lt

Loading