Ar egzistuoja koks nors globalus XXI amžiaus pradžios poezijos kontekstas? Jeigu taip, ar galima teigti, kad visų šalių poetai jau yra daugmaž įsisąmoninę įvairias pasaulio poezijos tradicijas ir savo kūryba jas puoselėja? O gal viso labo pastebimos panašios „madingos“ stilistikos skirtingomis kalbomis besikartojančia tematika ir formos elementais – lėkšta „pasaulinė“ poezija, nesirūpinanti ne tik tradicijomis, bet ir savo pačios prasmėmis? Kaip galėtume tokią identifikuoti? Ar vertėtų?

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Kas apskritai tas „globalumas“? Gal tai viso labo laisvėjančio ir kultūrinius skirtumus niveliuojančio prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimo padarinys bei šiuolaikinių technologijų (internetas, facebookas, mobilusis ryšys, GPS, konkrečių vietovių ir objektų nuotraukų prisotinti google maps, lėktuvų skrydžiai, kai žmogus gali per keletą ar keliolika valandų atsikliūti visai kitoje pasaulio vietoje) išplėsta galimybė kitaip negu iki šiol patirti erdvę ir laiką, ir kiekvieną kartą, kai sakome „globalu“, mes vis tiek kalbame tik apie prasiplėtusią savąją lokalią erdvę? Juk kalbame ir reflektuojame tai, ką vienokiu ar kitokiu būdu galime patirti, prie ko (metaforiškai kalbant) galime prisiliesti. Ar tai nereiškia, kad mes visada išliekame lokalioje erdvėje, savo kultūros tradicijoje?

Poezija iš mažyčių mūsų gyvenimų kambarėlių. Iš to, ką matome aplinkui, ką jaučiame, apie ką mąstome. Iš literatūrinės tradicijos, mūsų sąmoningo gyvenimo metu dominavusios mūsų aplinkoje. Kokioje aplinkoje? Universiteto, miesto, šalies, kaimyninių šalių, regiono? Šalių ir regionų, į kuriuos vykstame atostogauti, mokytis, stažuotis? Gal mūsų gyvenimas vyksta ne vienoje, o keliose lokaliose erdvėse?

Ar mes tampame globalesni, jeigu gyvename keliose šalyse? Ar poezija tampa globalesnė, kai jai pavyksta aprėpti keletą kultūrinių tradicijų? O gal globali poezija kaip tik yra ta, kuri atspindėdama itin lokalią, kamerinę erdvę netikėtai ima ir sutampa, supanašėja su geografiškai nutolusioje vietoje kitais įvaizdžiais ir kitų poetinių mokyklų principais užrašytomis lokalią ir kamerinę erdvę perteikiančiomis eilėmis? Ar įmanoma, kad šitaip susisiektų santykinai uždaros ir viena nuo kitos nutolusios erdvės? Žmonės juk visur patiria panašų gyvenimą: auga, bręsta, lavinasi, gamina valgį, myli ir pavydi, išgyvena artimųjų̨ netektis, augina vaikus, serga, sensta... Gal šitie dalykai ir yra tikrasis globalumas? Nepavaldus jokioms technologijoms, nepriklausantis nė jokiai epochai – amžinas, besikartojantis kiekvienoje kartoje, kiekvienam žmogui, menininkui. Gal iš kiekvieno žmogaus unikalių patyrimų ir susideda tikrasis globalumas, kurį poetai stengiasi savaip lokalizuoti eilėraščiuose?

Vieni kūrėjai daugiau dėmesio skiria įvairioms technologinėms, kalbinėms naujovėms, skirtingų geografinių ir kultūrinių erdvių refleksijoms, kiti užsiskliaudžia hermetiškoje asmeninėje patirtyje, savos literatūros tradicijoje. Ar tai svarbu? Ar verta apie tai kalbėti? Ar egzistuoja tokių šalių literatūros, stilistikos, kurias galėtume pavadinti šiuolaikinės literatūros avanscena, literatūros ateitimi? Kokių šalių (kalbų), regionų, literatūros tradicijų ar literatūrinių mokyklų, autorių kūryba daro didžiausią įtaką jūsų kūrybai, jūsų šalies literatūrai? Kaip dabartinė jūsų poezija atrodo regiono, pasaulio kontekste? Kokią įtaką poezijos kūrimui, leidybai bei literatūros kritikai daro globalėjanti vartotojiškoji pardavimo rinka (juk atrodytų – kuo įvairesnėse kultūrinėse ir geografinėse platumose tavo knyga bus priimta kaip sava, tuo daugiau knygos egzempliorių bus galima parduoti)? Kodėl „poezija“ ir „pardavimas“ šiais laikais apskritai pasidarė sunkiai besuderinamos sąvokos?

Gintaras Bleizgys

Poetinis Druskininkų ruduo © 2016

sprendimas: joomla @ manipuliacija.lt

Loading