Metai

Poetinio Druskininkų rudens istorija

Poetinis Druskininkų ruduo – tai tarptautinis metinis literatūros festivalis, pirmoje spalio mėnesio pusėje rengiamas Druskininkuose ir Vilniuje. 1990 metais jį pradėjo rengti Lietuvių P.E.N. centras, o 2001 metais visą vadybą perėmė visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo". Centras „Dainava" ir Lietuvių P.E.N. centras taip pat prisideda. Laikui bėgant renginys tapo populiarus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jį pamėgo literatai ir publika.

Kaip prasidėjo Poetinis Druskininkų ruduo? Galima būtų poetiškai teigti, kad jis radosi iš rudens gamtovaizdžio, Čiurlionio dvasios ar iš arbatos upių, kurias išgėrėme su Vytautu Blože, Nijole Miliauskaite, Sigitu Geda ir kitais, kiek rečiau į Druskininkus atklystančiais poetais – Almiu Grybausku, Donaldu Kajoku, Gintaru Patacku, Edmondu Kelmicku, velioniu Vaidotu Dauniu – karštai diskutuodami apie poezijos ir gyvenimo meną, apie mūsų knygas ir publikacijas, pasaulio literatūrą. Tiksliausia būtų teigti, kad jis kilo iš intensyvaus literatūrinio gyvenimo tiek kuriant tekstus, tiek juos apmąstant bei vertinant, tiek stengiantis įvardyti jų kontekstą.

Reikia pripažinti, kad tam tikrą postūmį Poetiniam Druskininkų rudeniui davė ir „Jauna muzika" – jaunosios kartos kompozitorių ir atlikėjų muzikos festivalis nuo 1986 metų vykdavęs gegužės mėnesį Druskininkuose, kuriame šalia koncertų vykavo teorinės diskusijos, įvairiausios akcijos. Kadangi sovietiniais laikais laisvai diskutuoti apie menus, o ypač jų kontekstą nebuvo galima, pagrindinės pirmųjų renginių diskusijos vykdavo mano namuose, o muzika, dažniausiai vokalinė, skambėdavo nuo jų plokščio stogo. „Jauna muzika" nuo pat pradžių tapo vienu Sąjūdžio minties židinių. Renginyje dalyvaudavo prof. Vytautas Landsbergis, kiti būsimieji politikai, tad pasisakymai dažnai būdavo gana atviri. Mane žavėjo jaunųjų muzikų atvirumas, mokėjimas bendrauti, diskutuoti. Norėjosi panašaus renginio poetams.

istorija 02Manęs dažnai klausia, ar Poetinis Druskininkų ruduo atsirado kaip alternatyva Poezijos pavasariui. Galbūt tam tikra prasme – taip. Tačiau tarp šių dviejų renginių nebuvo jokios konfrontacijos. Jei Lietuvos Rašytojų sąjungos rengiamas Poezijos pavasaris buvo oficialesnis, daugiau skirtas publikai, tai Lietuvių P.E.N. centro Poetinis Druskininkų ruduo buvo skirtas, rašytojams, kritikams, leidėjams, o plačioji publika buvo į jį maloniai kviečiama. Jau rengiant pirmąjį Rudenį, LRS aktyviai talkino, o jos pirmininkas Valentinas Sventickas, nuolatinis rudenų dalyvis, pats vedė ne vieną poezijos vakarą, jau nekalbant apie tuos pačius autorius, aktyviai besireiškiančius abiejuose renginiuose. Tad alternatyva buvo kūrybinė, o ne konkurencinė. Be to, Poetinis Druskininkų ruduo niekada neatsiribojo nuo prozos, nors apie ją retkarčiais kalbėta tik diskusijose. Priešingai – kaip tik galvojant apie prozą renginys buvo pavadintas poetiniu, o ne poezijos rudeniu.

Pagrindinės Poetinio Druskininkų rudens vertybės – laisvas įvairių šalių literatų bendravimas, demokratiškumas, atviros diskusijos, siekiant kuo mažiau „vynioti mintis į vatą", tačiau stengiantis neįžeisti ir neįsižeisti, poezijos skaitymai, kuriuose dera rimtumas ir žaismė, akademiškumas ir bohemiškumas, įvairūs anoniminiai konkursai, rimti ir ne visai rimti (populiariausias – vieno anoniminio eilėraščio konkursas), kuriuose džiaugiamasi kolegų laimėjimais, bet nepergyvenama dėl savų pralaimėjimų, nes suvokiama, jog poezijos neįmanoma objektyviai įvertinti, menų sintezė. Man regis, šias vertybes įgyvendinti pavyko. Jei pirmųjų konferencijų metu pranešimai buvo skaitomi tik iš popieriaus ir po kiekvieno jų įsivyraudavo tyla, tai paskutiniosiose diskusijas po kiekvieno pasisakymo jau tekdavo stabdyti. Konferencijų temomis – „Kalba ir prievarta", „Sena poezija naujame pasaulyje", „Poezijos žiema", „Poezija ir laikas", „Tekstas ir kontekstai", „Metų knygos ir literatūros procesas", „Intelektualumas literatūroje", „Vaizdas poezijoje", „Poezija ir muzika" – ne tik bandyta išprovokuoti diskusiją apie gyvenimo ir literatūros aktualijas bei tendencijas, apie per metus pasirodžiusias knygas, bet ir skatinama pažvelgti į literatūrą iš kitų menų perspektyvos.

Pirmųjų keturių Poetinių rudenų diskusijos vyko Druskininkų miesto tarybos salėje, poezijos vakarai – sanatorijų salėse, o naktiniai skaitymai – kavinėse. Pats pirmas Ruduo įvyko 1990 metų spalio mėnesį ką tik atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, jau po savivaldybių rinkimų, ir naujoji valdžia maloniai leido poetams naudotis savo patalpomis. Tačiau poetai nejaukiai jautėsi oficialioje, buitiškų miesto tarybos diskusijų prisigėrusioje aplinkoje, tad nuo 1994 metų Poetinis ruduo persikėlė į Druskininkų kultūros centrą, buvusį kino teatrą „Aidas", kurio antro aukšto vestibiulyje buvo visai malonu diskutuoti ir rengti poezijos vakarus, o kavinėje – naktinius skaitymus. Tačiau vietos ten nebuvo per daug, ypač naktinių skaitymų metu kavinėje nebūdavo kur adatai nukristi. Todėl 1997 metais Poetinis ruduo dar kartą persikraustė į Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo ir reabilitacijos centą „Dainava", buvusią „Dainavos" sanatoriją, kurioje taip mėgo ilsėtis ir kurti mūsų vyresnės kartos rašytojai ir kurios naujasis direktorius Zenonas Streikus pasišovė atgaivinti senąsias tradicijas. Pagerėjo organizacinė renginio kokybė, dar padidėjo jo populiarumas, dalyvių skaičius pradėjo lenkti organizatorių galimybes, biudžetas tapo deficitinis.

istorija 03

Per tuos metus susiklostė tradicinė PDR programa, varijuojanti priklausomai nuo metų tematikos. Renginys prasideda teorine konferencija. Tradiciškai vyksta du poezijos vakarai, kurių metu iš pradžių skaitydavo iš toliau atvykę svečiai bei rečiau pasirodantys ar kaip nors per metus pasižymėję mūsų poetai, o vėliau tie, kurių poezija buvo skelbiama almanache. Baigiamojo poezijos vakaro metu teikiama Jotvingių premija, premija už debiutą, vėliau pavadinta Jaunojo jotvingio, skaito laureatai, konkursų nugalėtojai, dalinami prizai. Tradiciniais tapo ir dveji naktiniai skaitymai. Pirmasis vakaras pradžioje būdavo skirtas jauniesiems poetams, bet vėliau ėmėme ieškoti jam patogesnio laiko. antrasis – nerimtiems konkursams ir bohemiškajai poezijai. Šeštadienio popietę leidėjai pristato per metus išėjusias knygas, veikia jų parodėlė. Atmintinas pirmojo Rudens tikrojo įkvėpimo kupinas poezijos vakaras, kurį vedė K.Nastopka ir B.Savukynas, o dalyvavo V.P. Bložė, S.Geda, poetas iš JAV, dabar jau velionis Leonas Lėtas, M.Martinaitis, o vietoje neatvykusių J. Juškaičio, J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos jų eiles skaitė S. Parulskis, N. Miliauskaitė, R. Rastauskas. Pagal sumanymą, tai turėjo būti 1971-1972 metais mūsų literatūrinį gyvenimą sukrėtusių poetų vakaras, tapęs savotišku vertybių perkainavimu.

Poetiniame rudenyje stengiamasi bendrauti su kitais menais. Įsiminė jaunosios kartos režisierių filmų peržiūra 1992 metais, kurią surengė Vytautas V.Landsbergis; Druskininkų dailininkų tapytų poetų portretų parodos atidarymas Mažojoje galerijoje, lydimas jausmingos poetų saviraiškos 1993 metais; tapybinės poetų saviraiškos popietė, kurios metu jie tapė paveikslus, iš magnetofono skambant „Cantos" skaitančio Poundo balsui 1994 metais; Poetinių rudenų metraštininkės Džojos Barysaitės fotografijų parodos „Vita brevis" atidarymas Mažojoje galerijoje, palydimas poezijos skaitymų „Ars longa" 1996 metais; puikios tapybos ir grafikos parodos „Poetai-dailininkai, dailininkai-poetai" atidarymas Mažojoje galerijoje, lydimas visų dalyvių eilėraščių skaitymų Čiurlionio muziejuje, kuriems nepamirštamai vadovavo čikagietis Kornelijus Jazbutis, pradžioje išaiškinęs, kad jotvingiai – tai sparnuoti raiteliai ("jot" – iš "joti", "ving" - "sparnas" – iš angliško "wing") 1997 metais; eiles rašančių kompozitorių koncertas po vandens gydyklų kupolu 1998-aisiais.

istorija 04Būta nusisekusių performansų. Norėčiau paminėti socrealistinės poezijos popietę „Nostalgija" 1990 metais ant ką tik į sandėlį iškeliavusio Lenino paminklo postamento; herojinės poezijos rytmetį ant Liškiavos piliakalnio, kurios metu skambėjo ir stebėtinai derinosi rimtai ir nerimtai skaitomos eilės; poetinė grupės „Įžanga" akcija prie Čiurlionio paminklo, kurios metu jaunieji poetai savo eiles rašė ant šaligatvių 1995 metais; 1998 metų performansai ir hepeningai.

Pagrindinis Poetinio Druskininkų rudens prizas – Jotvingių premija, kurią 1985 metais įsteigė Sigitas Geda. Ją už geriausią metų knygą ar publikaciją iš pradžių skirdavo komitetas, kurį sudarė visi ankstesni Lietuvoje gyvenantys šios premijos laureatai, o dabar – komitetas iš 4 Jotvingių, 2 Jaunųjų jotvingių ir Kultūros ministerijos atstovo. Jotvingių premiją finansuoja Druskininkų savivaldybė, o nuo 1998 metų 4/5 jos ir visą Jaunojo Jotvingio premiją remia Lietuvos kultūros ministerija. Sovietiniais laikais 10 rublių dydžio Gedos premija CKalizuotų LTSR apdovanojimų fone buvo malonus pripažinimo ženklas tiems, kurie negalėjo nė sapnuoti anos valstybės malonių. Prasidėjus Poetiniams rudenims, Geda sutiko susieti savo premiją su mūsų visų renginiu. Pirmuoju Rudens jotvingiu tapo Henrikas Čigriejus, puikus poetas, per visą sovietmetį laikęsis nuošaly, bet taip ir nepašlovinęs sovietinės atributikos.

Poetinis Druskininkų ruduo – tarptautinis renginys, į kurį kviečiame svečius iš kitų šalių, jau nekalbant apie mūsų išeivijos poetus ir kritikus (skirtingais metais dalyvavo Leonas Lėtas, Rimvydas Šilbajoris, Titas Antanaitis, Aldona VeščiŪnaitė, Vitalija Bogutaitė, Kęstutis Keblys, Kornelijus Jazbutis, Laima Sruoginis, Tomas Venclova). Iš kitakalbių poetų 1990 metais mus aplankė ir savo knygą, išverstą Almos Ločerytės-Dalės, pristatė norvegas Odas Abrahamsenas; 1991 metais – vokiečių poetai Heinz Czechowski ir Gerald Zschorsch, latviai Knuts Skujenieks, Peters Bruvers ir Inese Zandere, lenkas Meczislaw Jackiewicz, ukrainietis Anatolij Sirik; 1993 metais – latviai Uldis Berzins, Knuts Skujenieks, Peters Cedrins, Peters Bruvers; 1994 metais – latviai Margeris Majevskis, Peters Bruvers, Ieva Rupenkaite; 1995 metais – latviai Leons Briedis, Narija Briede, Linards Zolnierovičs, Edvins Raups, lenkai Marcin Niemojewski ir Marcin Wieczorek, čekas Tomaš Hoskovec; 1996 metais – lenkai Marcin Niemojewski, Marcin Sondecki, Marcin Wieczorek, Leszek Engelking, meksikietis Gerardo Beltrán; 1997 metais – lenkas Leszek Engelking, meksikietis Gerardo Beltrán ir William Levy iš Olandijos; 1998 metais – anglas Richard Caddel, meksikietis Gerardo Beltrán, lenkai Leszek Engelking, Jagoda Rogoza, Zbigniew Dominiak, baltarusiai Ales Turovič ir Dmitrij Višnev, danai Janus Kodal ir Nikolai Stochholm, Kerry Shawn Keys iš JAV, latgalis Oskars Seikts, čekas Vaclaw Burian.

istorija 05Poetiniai rudenys garsėja įvairiais konkursais. Patį pirmąjį eilėraščio rudens tematika konkursą laimėjo Vaidoto Daunio tekstas „Vienišasis Dantė". Vieno anoniminio eilėraščio konkursai rengiami nuo 1993 metų. Vertinimo komisijoje pastoviai dalyvaudavo Galina Baužytė-Čepinskienė, Janina Riškutė, Bronys Savukynas, Marijus Šidlauskas-Jonaitis, jiems yra talkinę Aurelijus Katkevičius, Virginijus Gasiliūnas, Algimantas Baltakis, Kęstutis Navakas, Vygandas Šiukščius, Rolandas Rastauskas, Rimvydas Šilbajoris, Titas Antanaitis, Kęstutis Keblys, Juozas Aputis, Jolanta Zabarskaitė, Sigitas Parulskis ir kiti.

Poetinis Druskininkų ruduo niekada nebuvo pakankamai formalizuotas, tačiau organizacinę tarybą turėjo. Pirmąją sudarė: Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Almis Grybauskas, Donaldas Kajokas, Nijolė Miliauskaitėir Kornelijus Platelis, nors rengti kai kuriuos rudenis padėjo ir daugiau žmonių: Liudvikas Jakimavičius, Mindaugas Kvietkauskas, Arnas Ališauskas, dar keletas. Ypač daug PDR'ui nusipelnė druskininkiečiai menininkai: visų rudenų dailininkas Andrius Mosiejus, kurio sukurta emblema puošia renginį nuo 1994 metų, Druskininkų kultūros centro direktorius kompozitorius Kęstutis Bieliukas, fotografas ir dailininkas Gintaras Žilys ir, žinoma, psichologas Zenonas Streikus, pirmųjų rudenų metu buvęs miesto tarybos pirmininku, vėliau tapęs centro „Dainava" direktorium. Šiuo metu jis su savo darbuotojais ne tik tvarko visą techninę renginio pusę, bet padeda surasti rėmėjų, pateikia įdomių turinio pasiūlymų. Nuo 1997 metų be manęs, tarybos pirmininko, joje yra Zenonas Streikus (pavaduotojas), Andrius Mosiejus (iždininkas), Kęstutis Bieliukas, Gintaras Bleizgys, Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Antanas A.Jonynas, Laurynas Katkus, Bronys Savukynas, Ričardas Šileika ir Alvydas Šlepikas.

 

 Kornelijus Platelis

Daugiau šioje kategorijoje: Video »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava
Lenkijos Institutas Vilniuje