Apie poetus ir knygas

 

Antradienis, 11 rugsėjo 2018

Danae Sioziou

Danae Sioziou Danae Sioziou

„Esu ir būsiu visų pirma skaitytoja“

Danajė Sioziou (Danae Sioziou, Δανάη Σιωζίου) gimė 1987 m. Augo Karlsruhėje, Vokietijoje, ir Kardicoje, Graikijoje. Studijavo anglų filologiją, kultūros vadybą ir Europos istoriją. Šiuo metu dirba ir gyvena Atėnuose. Su šia „Poetinio Druskininkų rudens 2018“ viešnia kalbasi Elžbieta Banytė.

Elžbieta Banytė (toliau – E. B.): Prieš keletą metų mačiau humoristinę laidą „Sudegink scenarijų“, joje vienas iš epizodų buvo „Vokietija prieš Graikiją“. Tu gimusi Vokietijoje. Kaip manai, ar toks humoras, kai juokiamasi iš kultūrinių stereotipų (pavyzdžiui, iš to, kad vokiečiai esą eina tik per žalią šviesą, o graikai net nebando ieškoti perėjos), turi kokio nors pagrindo? Kaip supranti „graikų mentalitetą“? Jeigu toks dalykas išties egzistuoja, ar jis atsispindi tavo kūryboje?

Danajė Sioziou (toliau – D. S.): Šitos laidos anksčiau nebuvau mačiusi, pasižiūrėjau tik dabar. Labai nuliūdau. Visai nejuokinga, humoras primityvus ir pigokas, toks, kuris nieko man kaip žiūrovei nesiūlo, manęs nepalinksmina ir nesuteikia erdvės mąstyti. Manau, stereotipai, laimei, nebūtinai pasitvirtina. Be to, jie tėra įrankis sukarikatūrinti tautų savitumus ir kultūras ir, be viso kito, gali atverti duris pavojingiems reiškiniams, pavyzdžiui, radikalių ir rasistinių požiūrių legalizavimui piliečių sąmonėje. Televizija – labai įtaigi medija, todėl negaliu į ją žiūrėti atlaidžiai. Žiūrėjau daug laidų, filmų, skaičiau knygų ir straipsnių apie šių dviejų šalių ryšius. Žinoma, kad tautos turi istorinę tapatybę, bet ji sudaryta iš daug dedamųjų, o dažnai net ne vienos. Tačiau žmonių kasdienybė nuolat kinta, tad gyvenimas negali būti paremtas stereotipais ir opozicijomis. Privalome įsipareigoję ginti trapų ir tikrai ne savaime suprantamą taikos ir demokratijos turtą.

Kai atsikraustėme į Graikiją – per vėlai, kad galėčiau tapti tikra graike, ir per anksti, kad būčiau tiesiog vokietė arba Graikijos vokietė, – nutiko štai kas. Buvo švenčiama Spalio 28-oji ir kažkoks vaikas, šaipydamasis iš mano akcento, man liepė grįžti į savo tėvynę (turėdamas omeny Vokietiją), o aš šiek tiek sutrikau ir atsakiau jam, kad čia mano tėvynė. Jis pažvelgė į mane klausiančiu žvilgsniu. Ši patirtis nebuvo traumuojanti, bet ją prisimenu. Kaip prisimenu ir darželio auklėtoją Vokietijoje, kuri nuolat lygindavo emigrantų vaikus su vokietukais. Bet ten buvo dar viena moteris, kuri buvo gera mums visiems ir su kiekvienu pasisveikindavo jo kalba. Kai pirmąkart atvykome į Graikiją, mačiau joje albanų emigrantus, visą dieną be pertraukos dirbančius laukuose ir negaunančius valgyti, nedrįstančius net žodžio pratarti. Šeimos moterys dažnai įduodavo maisto, kad slapta jiems nuneštume, nes buvome dar maži ir mūsų nesimatė tarp aukštų kukurūzų. Albanus atjautėme, nes ir patys šeimose turėjome emigrantų, be to, ankstesnės mūsų kartos skurdo dėl vokiečių okupacijos ir pilietinio karo, kuris privertė kalnuose gyvenusią mano giminės dalį persikraustyti.

Vaikystėje Graikiją tapatinau su rojumi, nes atvažiuodavome tik vasaromis ir mano vaikiškoms akims viskas atrodydavo tobula ir pilna tokių spalvų, kokių Vokietijoje net negalėjau įsivaizduoti. Vieną dieną per tikybos pamoką sėdėjau tame pačiame suole kaip ir D., vaikas, kurio šeima buvo ką tik atsikrausčiusi iš Albanijos. Jo tikrąjį vardą žinojau tik aš, nes nuo kitų jis slėpė. Kai tikybos mokytojas paklausė, kas yra rojus, abudu su D. vienu balsu atsakėme: „Graikija!“ Klydome. Po kelių dienų jį žiauriai sumušė mokykloje, nes buvo svetimtautis. Manęs nemušė ir jaučiausi, lyg būtų labai pasisekę.

Manau, jeigu koks nors mentalitetas mano poezijoje ir matyti, tai – svetimojo mentalitetas, tačiau peržengiantis stereotipus. Žmogaus, kuris augo ir gyveno įvairiose vietose, nors, mano atveju, iš dalies privilegijuoto. Mane šiek tiek išreiškia ši Camus citata: „Ir priešingai, pasaulyje, kuriame ūmai išsisklaido iliuzijos ir šviesos blyksniai, žmogus pasijunta svetimas. Toji tremtis – be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties.“ (Citata lietuvių kalba iš: Albert Camus, Sizifo mitas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2007, p. 13.)

E. B.: Kai mąstau apie graikų poezijos tradiciją, galvoje iškyla daug poetų, kurie gyveno graikakalbio pasaulio paribiuose. Kartais ironiškai pagalvoju, kad geriausi graikų poetai dorai nemokėjo bendrinės graikų kalbos. Juokas juokais, bet jiems graikų kalba buvo tik viena iš daugelio. Geriausi pavyzdžiai – Dionisijas Solomas, Konstantinas Kavafis ir Jorgas Seferis. O kaip tavo poetinę raišką veikia vokiečių ir kitos kalbos?

D. S.: Įdomu, kad kas nors, šviesmečius nutolęs nuo Solomo, Kavafio ir Seferio, taip galvoja. Beje, nors ir kaip juokinga, visada šiek tiek supykstu, kad Graikija dar nepakankamai pagerbė poetes moteris, todėl visas pasaulis skaito Kanoną, kurį sudarė vyrai ir kuriame vien vyrų pavardės. Solomas ir Kavafis – atskiri atvejai. O Seferis juk nebuvo dvikalbis nuo vaikystės. Taip, jis svarbus poetas, bet nepagrįstai kritikavo Kavafį. Jo karta ir sudarė Graikijos poezijos bibliografiją, kuri laikosi iki dabar. Nė žodžio apie moteris, labai liūdna.

Sąmoningai pabrėžiu lyčių vaidmenis, nes vadinamasis „gender bias“ Graikijoje labai stiprus. Jis kartu su tavo teisingai iškeltu kalbos klausimu yra du svarbiausi mano tapsmo varikliai. Iki aštuoniolikos rašiau abiem kalbomis, nors nuo šešiolikos pagrindine buvau pasirinkusi graikų. Man pasisekė, nes mano mama graikė, todėl nuolat ją girdėjau. Manau, man trūksta tam tikro emocinio ryšio su graikų kalba, jį bandau kompensuoti skaitydama ir kurdama pati. Ko gero, kalbinės struktūros mano galvoje negrįžtamai paveiktos vokiečių kalbos, o pagrindiniai požymiai – ilgi sakinių periodai ir darybinis žodžių plastiškumas. Graikų kalba man dovanojo ritmą ir išsamesnį kalbos struktūros supratimą, o įvairių šalių pasakos ir legendos išlaisvino fantaziją ir atvėrė susižavėjimą paradoksais. Studijavau anglų filologiją ir istoriją, o tai savo ruožtu kultivavo mano polinkį pasakoti istorijas.

Esu ir būsiu visų pirma skaitytoja. Dvikalbystė – ir dovana, ir nelaimė. Ko gero, problema dėstyti mintis mane pastūmėjo prie knygų. Kai atvykome į Graikiją, graikiškai šnekėjau apyprasčiai, nors tai – mano šeimos kalba ir man ji patiko. Visa tai išvirto į situaciją, kad bendravimas ilgą laiką buvo tapęs vertimo iššūkiu. Tai koregavo mano skaitymo įpročius. Man patiko siaubo pasakojimai, nuotykiai, pasakos ir lyrika.

Graikiška poezija man trenkė per galvą kartu su vokiška, bet pirmosios smūgis buvo stipresnis. Pirmą kartą skaitydama eilėraštį, kuris man patiko, jaučiausi, lyg išeičiau iš savo kūno ir išskrisčiau į kosmosą: tiesiogine prasme kuriam laikui buvau save praradusi. Daugiau niekada taip nebesijaučiau. Pradėjau skaityti, kad galėčiau apie šią patirtį tiksliai kalbėti, ir galiausiai užbaigiau rašydama, ar bent jau manydama, kad tai sugebu.

Šiandien rašau graikiškai, bet sapnuoju ir keikiuosi dviem kalbom. Kartais man patinka kurti eilėraščius ir dainas angliškai. Bet įsimylėti ir kultivuoti pasirinkau graikų kalbą. Tai kalba, kuria praktikuojuosi kurti poeziją, ir kalba, kuri taikliausiai paliečia jausmus.

E. B.: Kalbant apie poetines įtakas – kurios svarbiausios? Ir dar: kokią įtaką įvairios tavo veiklos daro tekstams?

D. S.: Pirmasis mano stipriai pamėgtas graikų poetas buvo Nikas Engonopoulas, jo kalba ir stilius išlaisvino nuo baimės kalbėti tik taisyklingai ir parodė, kad kiekvienas kalboje gali tverti naujus pasaulius; Paulis Celanas mane išmokė, kad galiu susikurti savų žodžių; minėtasis Solomas padovanojo kalbos magiją – jausmą, kad gali visiškai susilieti su jo tekstais. Amerikietės poetės iš studentavimo laikų man leido jaustis labai drąsiai, nors tokia nebuvau, ir įrodė, kad meistrystė neturi lyties.

Studijavau užsienio kalbas, kad galėčiau skaityti kaip įmanoma daugiau literatūros. Nuo 2009 iki 2011 metų buvau literatūrinio žurnalo „Teflon“ redakcijos kolegijos narė ir, be viso kito, jam verčiau andegraundinę vokiečių poeziją, afroamerikiečių poečių tekstus ir aborigenų poeziją. Asmeninėje bibliotekoje daugiausiai turiu klasikinės ir postmodernios literatūros užsienio kalbomis: amerikiečių, rusų, vokiečių, dar nemažai vadinamosios „postkolonializmo literatūros“.

Perskaitau daugumą dabar išleidžiamų graikų poezijos rinkinių, taip pat stengiuosi įsigilinti į kanoninius veikalus, kuriuos skaičiau tik sporadiškai ir paviršutiniškai – galbūt dėl to, kad jie taip pristatomi. Taip pat mokausi vertinti knygas deimančiukus, savo laiku nesulaukusius deramo dėmesio ir nepakankamai įvertintus, bet, nepaisant to, leidusius ištisoms kartoms skaitytojų ir rašytojų išlaisvinti kūrybinį potencialą. Man atrodo, kad Graikijoje skaitomų knygų sąrašai itin neišbaigti ir skylėti. Prieš keletą metų susidomėjau Balkanais, bet paskutinės knygos, kurias skaičiau, yra Justynos Bargielskos, Heros Lindsay Bird ir Oceano Vuongo.

Kita meno rūšis, kuri man padarė didžiulę įtaką, yra dailė, bet dabar nenoriu to aiškinti.

E. B.: Tuomet standartinis klausimas. Kokias knygas iš visos tos galybės pasiimtum į negyvenamą salą?

D. S.: Į negyvenamą salą knygų visai neimčiau. Pasiimčiau mylimąjį ir turbūt degtukų, vyno, rašalo ir popieriaus.

E. B.: Gerai, paklausiu kitaip. Kokį svetimą eilėraštį norėtum būti parašiusi?

D. S.: Tai – Marijos Polydouri „Tik todėl, kad mylėjau tave“, Sylvios Plath „Mad girl‘s lovesong“ (liet. „Pamišusios mergaitės meilės eilėraštis“), Lucilles Clifton „Where are the women“ (liet. „Kurgi moterys“), Nikės Revekos Papageorgeiou „Būna vienaragių“, Niko Karouzo „Sapno santrumpa“, Paulinos Marvin „Ukrainietiška istorija“, Paulio Celano „Moters šešėlyje daina“, Niko Engonopoulo „Bolivaras“, Joni Mitchell „Cactus Tree“ (liet. „Kaktusas“), Lorenzo Mavilio „Faliras“ ir daug kitų; šiaip jau esu labai pavydi eilėraščių, bet susižavėjimas stipresnis už pavydą.

E. B.: Tavo knyga vadinasi „Naudingi vaikų žaidima“. Kodėl? Kokius žaidimus žaidi su skaitytoju?

D. S.: „Naudingi vaikų žaidimai“ yra knyga, kuri išaugo iš žaidimo idėjos ir atmosferos. Žaidime yra ne tik vaizduotės bei proto, bet ir kūniškumo bei ritmo. Tai – ir poetinė metafora, ir žaidimo veiksmas bei atmosfera, kurią pažįstame iš vaikystės. Vienaip ar kitaip šią temą palietė labai daug poetų ir prozininkų, į kuriuos ši knyga gręžiasi ir su kuriais kalbasi. Pavyzdžiui, knygos architektonika: ji padalinta į keturis skyrius-erdves. Trijų iš jų pavadinimai atkeliauja iš Walterio Benjamino veikalų ir prisiminimų. Pats W. Benjaminas, be kita ko, buvo pasakų rinkėjas, kone anatomiškai tiksliai išmanė vaikystės etapus, nuolat godžiai skaitė ir tyrė poeziją. Taip atsirado trys skyriai: „Zoologijos sodas“, „Kripta“ ir „Kriminalistikos muziejus“. Paskui pridėjau paskutinį – „Parkas“. Šis skyrius yra netikras išėjimas, kuris iš esmės tave vėl parveda į pradžios tašką, o ten žaidimas vėl prasideda, tik taisyklės jau kitos. Skyriai prasideda keturiomis trumpomis frazėmis, pasakytomis kalbantis tamsoje, kurios reiškia, kad knygos erdvės ir nuorodų tinklas yra kur kas platesnis negu iškart pastebima.

Mane domina sąveikos, kūniškumas, sakytinio ir užrašyto žodžio santykis poezijoje. Taip pat svarstau, kaip kuriamos, apibrėžiamos ir išplečiamos įvairios socialinės erdvės. Apskritai literatūros ir konkrečiai poezijos vaidmuo jas kuriant man lieka ir klausimas, ir iššūkis. Dar vienas dalykas, apie kurį daug mąstau, – kaip sukuriama poezija, kuri sieka būti ir originali, ir techniška. Toks mano pagrindinis siekis šioje knygoje.

Mano atveju nauji eilėraščiai ateina nešini kempinėmis taisyklėms nutrinti, trokštantys gyventi, su daug kitų eilėraščių, geriau ar blogiau apvirškintų jų pilvuose. Kartais kiek susibraižę, bet tik dėl to, kad daug šėlo. Vieni stiebiasi į dangų, kiti lenda į žemę. Pati tvirtai tikiu, kad, kaip rašiau knygoje, gyvenimas tada vėl ištinka: kai jį pačiumpa eilėraštis.

E. B.: Keturi tavo eilėraščiai publikuoti antologijoje „Taupymo priemonės“ („Austerity Measures“, sudarytoja by Karen Van Dyck, išleido Penguin, 2016). Kaip manai, ar užsienyje dabar daug domimasi Graikijos menininkų sąjūdžiais ir kodėl?

D. S.: Antologija „Taupymo priemonės“ išėjo per patį krizės piką ir taip sužadino dar stipresnį tarptautinį susidomėjimą tuo, kas vyksta Europoje ir Graikijoje. Mano nuomone, dabartinė Vakarų pasaulio krizė – kad ir kokie dideli jame skirtumai – yra visų pirma tapatybės krizė, o Graikija atsidūrė epicentre, todėl atspindi problemų gylį ir mastą. Pastaraisiais metais paaštrėjusi krizė, pabėgėlių ir nelegalių migrantų gausa lėmė tai, kad daugybė žmonių karčiai viskuo nusivylė. Kai visi kenčia, o bendra atmosfera siaubinga, tada kenčia ir kalba, sakė Orwellas. Sutinku su juo.

Krizėmis visada domimasi, nes žmonijos likimas kažkiek bendras, o dauguma juk gyvena nepastoviomis, neužtikrintomis sąlygomis. Literatūra gali mus veiksmingai sutelkti, bet svarbiausia, kad ji palaikytų gyvą žmogaus dvasią ir jo balsą – ne metaforiškai, o tiesiogiai: juk knygos gelbėja gyvybes, kuria simbolinį kapitalą ir galiausiai socialinę erdvę. Eilėraščiai, įtraukti į „Taupymo priemones“, parašyti prieš 10 metų ir priklauso pirmajam mano kūrybos laikotarpiui. Sudarytoja juos įžvalgiai pasirinko galbūt dėl to, kad tais metais pasirodė ir „Naudingi vaikų žaidimai“, o po to sekę mano tekstų vertimai į kitas kalbas pakreipė mano kaip kūrėjos sąmoningumą link platesnių socialinių kontekstų.

Vertimas – visada dovana, tai antras knygos gyvenimas, dosnumo ir atvirumo gestas bei maginis užkalbėjimas, nes atveria kelią veikalui išlikti žinomam. Dar svarbiau, kad vertimas skatina viešai kalbėtis apie poeziją ir literatūrą. Visa tai nėra nei paprasta, nei akivaizdu.

E. B.: Ar sutinki su kai kada pasigirstančiomis nuomonėmis, kad egzistuoja „krizės rašytojų“ karta? Jeigu taip, kas ją apibrėžia? Ar pati jautiesi jai priklausanti?

D. S.: Man nelengva skirstyti kartomis, ir ne visada pasitikiu amžiaus kriterijumi. Sakyčiau, kad kartos supratimas – sykiu ir naudingas, ir komplikuotas – patenka į literatūrologijos lauką. Kaip poetė nesijaučiu galinti kompetentingai svarstyti šio dalyko, nes tai būtų noras priskirti save arba kitus tam tikroms grupėms, o ne literatūros fenomeno aptarimas.

Menininkai, kuriais šiandien žaviuosi ir kurių veiklą stebiu, kuria įvairių rūšių meną: jie prozininkai, poetai, dailininkai, šokėjai, choreografai, skulptoriai, kino kūrėjai, muzikantai. Ko gero, kiekvienas dabarties menininkas kuria savitą pasaulį, kuriam daro įtaką kūrėjo asmeninė biografija ir visuomenė, todėl kartais išsikristalizuoja tam tikros kolektyvinės nuotaikos, idėjos, patirtys. Vakaruose dėmesys dažnai sutelkiamas į politinius, kinestetinius, performatyvius meno aspektus. Tai skleidžiasi spektre nuo politinio įsitraukimo iki pornografijos.

E. B.: Šiųmečio „Poetinio Druskininkų rudens“ tema – „Triukšmas ir įniršis literatūroje“. Ji pasiskolinta iš Williamo Faulknerio romano pavadinimo. Kokia tavo nuomonė apie „triukšmą ir įniršį“ poezijoje? Ar daug tokių eilėraščių graikų tradicijoje?

D. S.: W. Faulkneriu žaviuosi ir jį skaitau – Dievuli, koks talentas, kokios idėjos. Triukšmas ir įniršis savyje nešasi garsą, įtampą, todėl dera prie muzikos, jusliškumo, jūros ir meilės, ko gero, ir prie kūrybos. Nors aš ir toliau labiau tikiu prakaitu to, kuris dieną naktį triūsia gamykloje, negu triukšmu ir įniršiu.

Poeziją reikia suprasti plačiau negu „profesionalių rašinėtojų“ arba talentingų ir darbščių poetų saviraiškos būdą, – ji gali išreikšti visus. Graikijoje poezija gali išreikšti bet kurio amžiaus žmones. Ją skaito ir dainuoja kartais kiek daugiau, kartais kiek mažiau, ir tai šį bei tą sako ne apie pačią poeziją, o apie to meto sociopolitinę ir istorinę situaciją.

Netikiu, kad egzistuotų kokia atskira, savita „laukiniškos“ graikų poezijos tradicija. Tačiau tikiu, kad kuo triukšmingesni eilėraščiai, tuo tvirtesnė juos rašanti ranka – kaip laukinio žirgo šuolis, kaip mylinčios širdies būgnijimas, kaip karaliaus žudikų beldimas į duris, kaip saulės užtemimas ir meteoritų lietus.

Daugiau šioje kategorijoje: « Knyga jautriems suaugusiems Krumpliaratis »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava