Apie poetus ir knygas

„Kas rašo mano eilėraštį?“
– klausime šių metų festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, kuris šiemet ateis jau trisdešimtąjį kartą. Iki spalio mėnesio dar didžioji metų dalis, tačiau poezijos ir pokalbių apie poeziją netrūks čia, šiame puslapyje. Skaitykite!

Pirmadienis, 17 Rugsėjis 2018

Ramunė Brundzaitė

Ramunė Brundzaitė Ramunė Brundzaitė

Triukšmas ir įniršis Druskininkuose

„Metų laikai – tikroji poezijos priežastis,“ – kartą pasakė vienas rašytojas. Lietuvoje, kur metų laikai ryškūs kaip jų iliustracijos vaikiškose knygelėse, o temperatūra svyruoja nuo minus iki plius trisdešimties, tas tikrai justi. Net literatūrinių festivalių pavadinimuose: „Panevėžio žiema“, „Poezijos pavasaris“, „Šiaurės vasara“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“.

 

Prieš kiekvieną poezijos platformos VERSOPOLIS festivalį, visa savaitė svetainėje versopolis.com skiriama tai šaliai, jos poetams, jos festivaliui, kultūrai, aktualijoms. Šių metų VERSOPOLIO Lietuvos ir Poetinio Druskininkų rudens redaktorė – poetė Ramunė Brundzaitė, kurios įvadinis straipsnis apie tokį festivalį, kokį ji žino, kokį atsimena, ir sveikinsis su Europos skaitytojais pirmosiomis spalio dienomis anglų kalba. Mes juo dalijamės jau dabar ir kviečiame atrasti savąjį poetinį rudenį Druskininkuose.

Druskininkai man primena vaikystę. Važiuodavome ten kartais su tėvais, o seneliai savaičių savaites leisdavo sanatorijose. Medinis namelis „Girios aidas“, su drožinėtomis gyvūnų ir būtybių iš pasakų skulptūromis. Čiurlionis, vaikystėje jo paveikslai atrodė blankūs, o šiemet vežiau saldainių dėžutę draugams į Italiją, rodydama paveikslą ant jos – Čiurlionis, Lietuva. Kurortas buvo įkurtas dar caro laikais. Nemunas, mineraliniai vandenys, medinė architektūra ir sovietiniai sanatorijų gargarai, purvo vonios, pušynai. Sykį prie ežero man įgnybo gulbė. Vaikystė dar buvo tikrai gili, nes atrodo, kad geriau prisimenu ne pačius įvykius, bet kelias skaidres iš Druskininkų. Šventinis buvo skaidrių žiūrėjimo ritualas: ant sienos išskleisti baltą ekraną (kol jo dar neturėjome, mama pakabindavo paklodę), tėtis įjungdavo mechaninį projektorių, o mudvi su sese stumdydavomės dėl pareigų keisti skaidres. Įdedi skaidrę ir pastumi stalčiuką. Tai buvo dar iki muilinių laikų (apie skaitmeną niekas ir pagalvoti negalėjo), tėtis turėjo „Fedą“, išryškindavo juostelę ir pagamindavo skaidres. Balta skaidrių dėžutė, ant kurios pieštuku užrašyta Druskininkai, ir dabar dūlo kažkur tėvų namuose. Bet skaidrių žiūrėjimo ritualas seniai nebevyksta.

Apie „Poetinį Druskininkų rudenį“ išgirdau pradėjusi domėtis šiuolaikine poezija, kokių šešiolikos. Kartą lietuvių kalbos vadovėlyje radau ištrauką iš teksto apie festivalį. Jame gal reikėjo sudėti kablelius ar paaiškinti skyrybą, o gal atlikti teksto suvokimo užduotį. Tada idealizavau rašytojus, poetus, kaip kokias roko žvaigždes. Jeigu žurnalai paauglėms būtų spausdinę plakatus su jais, mano kambarys būtų buvęs iškabinėtas tokiais plakatais. Sykį iš mokyklinio vadovėlio atsišviečiau XX amžiaus pradžios lietuvių poeto Vytauto Mačernio nuotrauką ir pasikabinau ant sienos. Liūdėjau, kad su Mačerniu prasilenkėme laike. Tokio gražaus vaikino būta. O dar eilėraščiai! O kiek kalbų mokėjo!

Į vadinamąjį PėDėeR’ą pirmą kartą nuvykau aštuoniolikos, skaityti savo eilėraščių Jaunųjų skaitymuose. Ruošiausi ir puošiausi. Nusivyliau negavusi skaitymų prizo. Gaudydavau kiekvieną savo pavardės paminėjimą kultūrinėje spaudoje. Ar girdėjo? Ar suprato? Ar pagirs?

Tik vėliau, rašydama literatūros bakalauro darbą apie lietuvių poetę Nijolę Miliauskaitę, sužinojau, kaip susikūrė „Poetinis Druskininkų ruduo“. Festivalis atsirado 1990 m, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš dalies kaip alternatyva formalizuotam, sovietmečiu įsteigtam „Poezijos pavasariui“, festivaliui, kuris kadaise pritraukdavo stadionus, o laureatui ant kaklo būdavo užkabinamas ąžuolo lapų vainikas. „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo kitoks, kilo iš neformalių Druskininkuose gyvenusių poetų pasisėdėjimų.

Poezijos klausymas Druskininkuose man nebuvo svarbiausias. Svarbiau buvo pabendrauti su tikrais poetais. Bastytis kartu su tais dar ne visai tikrais, tokiais kaip aš. Prie upės susisukus į paltukus ir šalikus gerti vyną, žiūrint į kitoje Nemuno pusėje Lietuvos vėliavos spalvomis liepsnojančius klevus, čia pat bandant suimprovizuoti haiku ar imant kalbėti hegzametru. Atrasti ir klaidžioti po apleistus sanatorijų pastatus. Prie ežero rinkti lapus ir kaštonus. Ruduo Druskininkuose puikiai tiko romantiniam mano poezijos suvokimui.

Dabar poezijoje ir Druskininkuose laukiu triukšmo. Šauktukai man patinka labiau nei daugtaškiai. Prisimenu posakį apie holokaustą – tam, kad blogis triumfuotų, užtenka geriems žmonėms tylėti. Nebesinori poezijos apie berželius. Norisi poezijos kaip iš įsiūčio drimbančių putų.

Norisi, kad nebenutylėtume, nebūtume patogūs, nesistengtume įtikti ir patikti, nepasiduotume mažos šalies sindromui, išlįstume iš aukos vaidmens ir triukšmautume triukšmautume triukšmautume tol, kol mus išgirs.

Pernai festivalio tema sukėlė daug šurmulio. Buvo kalbama apie vyrus ir moteris poetiniame lauke. Įvardinta, kad pagrindinę festivalio premiją gavo 31 vyras ir 2 moterys, kalbėta apie tarp rašytojų įprastą, bet dažnai neatpažįstamą seksizmą, ginčytasi, įrodinėtos tiesos. Tuo tarpu viena bulvarinė televizijos laida nufimavo rusų poetą Dmitry Kuzmin, skaitantį eilėraščius su keiksmažodžiais. „Kaip į „Poetinį Druskininkų rudenį“ atvykusi kultūros ministrė galėjo leisti tokias nešvankybės?“ – klausė laidos vedėjai. Pamenu, tąsyk kalbėjau su savo 95-erių metų močiute, kuri žiūrėjo laidą. Po mūsų pokalbio močiutė pasakė – o iš tiesų, kodėl poezija negali būti apie seksą?

Šių metų festivalio tema: „Poezija: triukšmas ir įniršis“. Apie ką kalbėsimės? Ką šiemet veiksime Druskininkuose? Kaip liesis mūsų triukšmas ir įniršis? Ką prisiminsiu iš šių metų festivalio po dešimties ar dvidešimt metų, ką įsirašysiu į savo atminties skaidres?

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Krumpliaratis Algebra vien iš raidžių »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava