Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 19 Spalio 2018

Algebra vien iš raidžių

Giedrė Kazlauskaitė

Laudacija 2018-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatei Gretai Ambrazaitei

Neatsimenu, kada pirmą kartą perskaičiau Gretos Ambrazaitės poezijos publikaciją. Bet ji buvo ryški kaip ir pati autorė, kurią recenzentai kažkodėl pravardžiuoja gote. Eilėraščiai labai skyrėsi nuo jos bendraamžių eilių – nebuvo banalaus pirmų pasitaikiusių asociacijų srauto. Buvo aišku, kad tame kažkas yra, kad toks kalbėjimas galėtų išstumti pilką jaunuoliškų bandymų verlibrinti masę, diktuoti naują rašymo kryptį.

Gretos Ambrazaitės eilėraščiuose nesimato priklausomybės nuo mokytojų, vedlių, korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noir‘as, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus. Visgi labiau veikia ne kieno nors autoritetas, o kultūrinis akiratis, filologinis pasirengimas. Muzika, žiedlapių koliažai, vabzdžiai. Meilės eilėraščiai nėra naivūs, o mokymasis fotografuoti – tai mokymasis verbalizuoti vizualumą. Jeigu rašoma apie beprotybę, apie žmones ligoninėje – tai irgi nėra naivus ekshibicionavimas, labiau racionaliai apmąstyti ir estetizuoti socialiniai veiksniai. Taip, Greta Ambrazaitė yra gana racionali poetė, konstruojanti raidžių algebros uždavinius. Lietuvių literatūroje junginys „racionali poetė“ vis dar laikomas oksimoronu, nes juk visos mes automatiškai suvokiamos kaip besiformuojančios Salomėjos Nėries tradicijoje.

Apskritai mūsų literatūra yra hermetiška, tirpstanti iš pasitenkinimo savimi, ir nuo to gali išgelbėti tik kritika ir savikritika. Autorių pasirengimas priimti ne vien paglostymus ir katutes. Savitvarda, sugebėjimas neinkšti, jei negavai kokios nors bendruomeniškai reikšmingos premijos. Bet čia šiaip aprioriškai bambu, amžius man jau leidžia. Labai įdomiai autorė pasisako apie poeziją: „Tai lyg tikslas, kurį išsikeli žinodama, kad jo nepasieksi. Lyg būtum greitai lekiančią mašiną vytis mėginantis šuo. Lyg vis eitum vogti ir kas kartą jaustumeisi taip, tarsi pirmąjį sykį. Apgraužtum svetimo sodo lapiją. O vėliau stovėtum plente ir lauktum to, kuris žadėjo pasirodyti. Tai lėtinis ilgesys. Nuolatinis dvigubo dugno darinėjimas. Komunikacijos priemonė, terapija, o kartais – skydas.“ Pati ars poetika yra kaip eilėraštis.

Dar apie kog leval. Kiek supratau iš radijo laidos „Literatūros akiračiai“, ši frazė buvo dėžutėje, kurią autorei padavė sapno žmogus, sakydamas, kad ji nuo visko išgelbės. Kokia graži metafora! Savaip gaila, kad knyga pavadinta „Trapūs daiktai“. Bandžiau išsiversti per google vertėją – sistema nustatė kroatų kalbą ir mechaniškai išvertė „kas yra išjungtas“. Dar pasiūlė pakoreguoti frazę ligi anglų kalbos – „log level“, kas reikštų „žurnalo lygis“. Matyt, egzistuoja ne tik raidžių algebra, bet ir raidžių kabala.

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Ramunė Brundzaitė Rimantas Kmita »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava