Balta ir skaidri, plona poezijos knyga iškart kelia įtarimą. (Esu įtari bet kokioms įmantrybėms.) Kodėl vienas puslapis tuščias, užpildyta tik dešinioji arba kairioji (jei skaitai nuo galo) pusė? Kodėl pavadinimas rašomas galiniame viršelyje, nors čia pat esama ir bibliografinių duomenų? Reiktų suprasti, kad knygą galima skaityti žydiškai, nuo pabaigos (tada atsiranda net Parulskio epigrafas). Pats autorius per pristatymą „Salione“ (2018 12 28) vis dėlto perskaitė ją įprastiniu būdu. Gal abu šie skaitymo būdai turėtų sąveikauti kaip minoras ir mažoras? Knyga skirta žmonai (paskyrimas atrandamas, skaitant įprastine tvarka), kas turėtų rodyti teisingą santykį su realybe – vyrai mėgsta skirti knygas didesniems autoritetams, mirusiems draugams, žodžiu, bet kam, kas tik kuo labiau nutolęs nuo tikrovės ir su pačiu autorium reikalų nebeturi.

Tai epinė poezija, knyga-pasakojimas. Galima būtų vadinti poema, bet kadangi pats autorius taip nevadina, žanro pataisų primesti nereikėtų. Virginija Cibarauskė yra rašiusi apie lietuvių poetų neišbrendamą santykį su (dažniausiai mirusiais) tėvais. Sentimentalumas tėvui mūsų kultūroje iš tikrųjų yra gana keistas – išpažįstami jausmai, artimi santykiui su Dievu. Sielvarto eilėraščius po tėvo mirties yra rašęs Aidas Marčėnas, o Sigitas Parulskis – net garsiąją esė, kuri akimoju, kitaip sakant, iškart po laidotuvių buvo išspausdinta „Šiaurės Atėnuose”. Mindaugo Nastaravičiaus knygoje tas santykis redukuojamas ligi buitiškesnės bendrystės („nusigerk ten kartu su manimi / vienas“ p. 5), bet gedulo eilėraščių neišvengiama – vis dėlto jie neatrodo patys stipriausi (gal dėl to, kad pati tema jau nemenkai vyresniųjų eksploatuota). Greta egzistuoja ir mamos įvaizdis, bet jis gan komiškas: „dabar atsiklaupk ir sukalbėk dešimt sveikamarijų / ir dar ką nors – sako mama“ (p. 9). Tėvas, kaip tenka susigaudyti iš koliažo detalių, nebuvo šventasis, bet turi švelnaus drovumo – pvz., jis sako: „ar žinai, kad tavo motinai dovanojau „Šilelį“? // didelį, spalvotą – būtinai apie tai parašyk / bent vieną eilėraštį // kur manęs nebūtų” (p. 11). Toks imperatyvas primena žmogaus, kuris jaučiasi nebegražus, nenorą būti fotografuojamam, o „Šilelis“ virsta gimimo ir egzistencijos simboliu. Beje, artimieji gan imperatyviai reguliuoja, ką rašyti, matyt, nujausdami autoriaus polinkį į autobiografiškumą („džiaugiesi, kad apie tėvą parašiau / tik vieną eilėraštį“ p. 56). Jie norėtų kontroliuoti savo portretus jo knygose, neatrodyti „negražūs“, nors pats autorius lyg tyčia vaizduoja žmoną „susivėlusią“. Visgi žmona, tiksliau sakant, jos poetinis įvaizdis – labai nuovoki, pažįsta savo vyrą tikrai geriau už miestą ir yra jo atžvilgiu gan ironiška (eilėraštis p. 56). Orfėjo (eilėraštis p. 58) minėti nereikėjo; tirštoje Orfiados rikiuotėje jau žygiuoja Parulskis ir Vaiseta. Dešimtajame prėjusio amžiaus dešimtmetyje Martinaičio būrelio dalyviai, tuo metu jauni literatai, konstatavo, kad angelas virto beviltiškai nuvalkiotu lietuvių poezijos įvaizdžiu. Regis, tą patį šiandien privalu pasakyti apie Orfėją, ir ne vien poezijoje.

„Bendratyje“ iš esmės kalbama apie ribą tarp mirties ir gimimo, netekties ir gyvybės pradėjimo. Netikėtai paaiškėja, kad pavadinimas reiškia ne vien veiksmažodžio formą, bet ir beñdrratį (eilėraštis p. 27), kurį galima įsivaizduoti panašiai, kaip dviračio krumpliaratį ar dvynius ratus. Tame eilėraštyje kiek paryškinamas tėvo, kaip Dievo, provaizdis, nors ir nelabai įtikinamas: „tik nekišk nagų į stipinus, neliesk mano instrumentų / tiesiog žiūrėk ir mokykis / atsiklaupęs [...] klūpiu šalia jo ir mokausi / klūpiu šalia ir stebiu“ (p. 27). Atrodo, nuo tokio provaizdžio sąmoningai bandoma atsiriboti: „tėve mano, kurs nesi danguje / nes ką tik palikome žemėje“ (p. 31). Radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013709844/literaturos-akiraciai-2019-01-06-16-30#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=1513000) Mindaugas mini, kad galimybė suvokti savo tėvus kaip žmones (o ne vien kaip tėvus/pusdievius/superego - gk) atsiranda, kai patys tampame tėvais. Vis dėlto tiesmukų religinių asociacijų man buvo kiek per daug („kartą jis atsinešė plaktuką, saują vinių, ištiesė man / ir tarė – daryk, ką tik nori, - ir šypsomės, mylim viens kitą // išsirinkęs gražiausią namų sieną, vanoju ją plaktuku / ir prikalu tavo senelį, kad jis išgyventų“ p. 44). Paskutinė eilutė nebūtina, skaitytojas pats susigaudys; arba reikėjo pranešti kokį kitą atradimą. Kančia turi daug pavidalų, krikščioniški archetipai jau pernelyg dėvėti.

Smurtas mažame miestelyje aprašomas kaip visiškai normatyvus, įprastas gariūnmečio bruožas. Visgi tą laikotarpį sugebama poetizuoti, nors tai nėra pirmas atvejis lietuvių literatūroje (keista, gariūnmetis neaplenkė ir manęs, bet neturiu jam tiek sentimentų). Jo absurdui išeikšti itin tinka „Santa Barbaros“ serialas („Vergė Izaura“ taip pat minima). Kaip parodė šių eilėraščių skaitymai PDR festivalyje, publika vertina „linksminančius“ tekstus (su atpažįstamomis gariūnmečio detalėmis), tačiau kaip visuma jie nėra komiški, o atskleidžia gyvybės trapumą ir tragizmą. Sportbačiai su lemputėmis, elektros laidai ir srovės, transformatorinė – įvaizdžiai meistriškai persipina, kartojasi, išnyra kaip svarbiausias lyrikos atributas. Mindaugas Nastaravičius yra estetas – puikus stilistas, jaučia saiką, balansuodamas tarp racionalumo ir intuityvizmo. Net toks archetipinis veiksmas kaip kapo duobės kasimas iššaukia prisiminimą, kaip buvo kasama duobė krepšinio stulpui – dramatizmas nugesinamas.

Vienas gražiausių knygos eilėraščių, p. 40, klausia „kaip viskas bus, kaip / mes dabar gyvensime“. Mirė tėvas, laukiama gimsiančio sūnaus. Tie egzistenciniai krumpliaračiai susiliečia, nes įvykiai neprasilenkia laike. Pasitelkiant ežio metaforą, išpažįstama baimė „nemokėti auginti“. Per „Literatūros akiračius“ Mindaugas Nastaravičius kaip vieną svarbiausių dalykų gyvenime, „nors tai ir banalu“, mini meilę – įdomu, kad Kęstutis Navakas irgi yra kažką panašaus išpažinęs viename radijo pokalbyje prieš porą metų; tiksliai nepamenu, bet, rodos, jį kalbino Agnė Kairiūnaitė. Tad gal meilė nėra tokia jau banalybė, banalūs tik mūsų išmokti būdai ją reikšti?.. „Bendratyje“ daug autentiška poetine kalba užrašytos medžiagos apie berniuko brendimą, tapimą atsakingu sūnumi, tėvu. Čia veikia bent kelios binarinės opozicijos: kaimas/miestas, gimdymo namai/slaugos ligoninė, namai/viešbutis ir kt. Akivaizdi pelenų ir žemės paralelė, ryškūs paauglystės aplinką chrakterizuojantys vaizdiniai, aiškiai artikuliuojami jausmai (o ne būsenos). Gyvenimas ir poezija taip persipina (nenoriu čia vėl kišti žodžio „autobiografiškumas“), kad nebeaišku, kuris kurį provokuoja – šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad tos ribos šiandien jau yra apsitrynusios. Lietuvių poezijoje Mindaugui Nastaravičiui nebėra paskui ką sekti (sudie, poetiniai tėvai). Stotelėje prie stadiono „Šventieji barbarai“ atsilaikė ir dabar jau kiti seks paskui jį.

-Giedrė Kazlauskaitė-