Būna poezijos, kurią, rodos, gali iš savo žiūros kampo interpretuoti, analizuoti. Gal ir šį bei tą pasakyti. Bet net mėgindamas suvoki, kad tai, ką skaitai, yra toks galingas poezijos uraganas, kuris niekada nebus išsemtas ir tiksliai apibūdintas jokiomis analitinėmis prieigomis. Remiantis Kornelijaus knygos tekstais – jaučiuosi tarsi vaikas, pasiklydęs įtrūkusiose mėnesienose. Ir man truputį baugu, bet kartu taip gražu čia pasiklysti.

Mėginu nusakyti, kodėl taip jaučiuosi. Gal kad „Įtrūkusių mėnesienų“ vaizdai tokie tiršti, gerais klijais sulipdyti, elegantiški, vietomis elegiški, o kartais – ironiški – prilimpa prie vietos, kurią įtariu esant siela ar kažkaip panašiai. Daug tikslių dalykų apie Kornelijaus poeziją ir šią knygą yra pastebėjusi Dalia Satkauskytė, pavyzdžiui: „Tam tikra prasme (knyga – aut. past.) pratęsia K. Platelio asmenybę, ją atnaujina. Ne paslaptis, kad poeto kūryba turi formalius bruožus, kurių nesumaišysi su niekuo. Tik jam būdingą ritmiką, vaizdo struktūrą, – tad visiškai nesunku atspėti, kas yra autorius“, (skaičiau https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/kornelijus-platelis-poezija-yra-prabanga/281867). Iš tiesų – autorius – vaizdų poetas – šie susiduria, klojasi, persidengia, iš vieno registro pereinama į kitą. Tai kas man asmeniškai Kornelijaus poezijoje labai gražu ir yra vieno registro perėjimas į kitą – gamtos pasaulio vaizdus keičia buitis, reminescencijos, mito, Antikos intertekstai. Sukuriama originali, tačiau organiška vaizdinių sampyna – nuo epinės poezijos ištakų iki savito būdo kloti poetinį pamatą.

Galvodama, kaip pavadinti šią savotišką „Įtrūkusių mėnesienų“ apžvalgą, mąsčiau ir apie „prarasto laiko“ intonacijas. Tačiau suabejojau ir gal visai pagrįstai – autoriaus poezijoje daug nuorodų į buvusius įvykius, tačiau drauge jie siejami su dabartim, išgyvenama „čia“ akimirka. Nėra patoso, kančios, greičiau natūrali tėkmė vos kvėptelint – prarastim, ilgesiu. Bet – labai subtiliai – praeitis kuriama dabartyje. Apie prarastą-atrandamą laiką gražiai vaizdais ir simboliais kalba eilėraštis „Dviračiai garaže“, kuriame subjektas pasakoja apie garaže tūnančius kelių kartų dviračius: „Prisiminimai – taip. Jie važinėja/debesų atbrailom,krinta į užmarštį,/vėl pasirodo iš už kalno (kad kaip rašė Blake‘as)./Gal todėl jų neišmetu. Negaliu išmesti./Nes jie šešėliai tų dviračių,/vaikiškų ir jaunatviškų, ir tų vyriškų,/kuriais važinėdavau, sako, su šalta aistra,/nors aš sakyčiau – su karštu susižavėjimu“. (44 p.).  Panašios tematikos eilėraštis jau iš moteriškosios perspektyvos – „Šešiasdešimtmetės“ – gaivus, švelnus, ironiškas. Apskritai, autorius savo tekstuose mėgsta „prabilti moters balsu“ – ir dažniausiai „jo moteris“ yra erotiška, jusli, gyvastinga, prisipusi „vynuoge ar granatmedžiu“.

Kalbėdamas apie laiką, autorius pasitelkia ir pasakos, mito įvaizdžius, pavyzdžiui, eilėraštyje „Pasakiški sapnai“ natūralus senėjimo procesas ne be ironijos mitologizuojamas – imama keistis, nepaklausius sesers Elenytės ir atsigėrus vandens iš avies pėdutės. Pasakos pradžios interteksto nelydi stebuklinis sugrįžimas į „savo kūną“ – kūrinio pabaiga – sunki ir gramzdi: „<...>fauno širdis, taip lengvai varinėjusi kraują,/abejonių nasrais pavirto.../Laikas krito į ją sunkiais akmenim/ir grimzdo gelmėn su visais/pasakiškais pasauliais“.

Minėjau, kad Kornelijaus poezijoje yra svarbūs gamtos įvaizdžiai – man jie čia dažnai dvelkia rytietiška dvasia – ne veltui knygos skyriai pradedami Rytų poetinės stilistikos trieiliais ar ketureiliais. Skaitydama pagrindinius knygos tekstus – jutau autoriaus artimumą haikiškam pasaulio regėjimui – nuo savęs einama į pasaulį, jo priklausinius, fiksuojama akimirkų nuostaba, net iš praeities nuorodų dvelkteli dabartiškumas.

Eilėraščiuose gausu nuorodų į senąsias kultūras, Antiką – šie intertekstai Kornelijaus poezijoje yra tikslingi, visada turintys kodą, ne tik reiškiami, bet ir reiškiantys. (Pats autorius apie savo „poetinius mokslus“ kalbėjo taip: „Mano mokykla – visa senovinė poezija, nuo Egipto iki Japonijos. Ją pirmiausia stengiausi perskaityti ir užsikabinau (skaičiau daugiausia rusų, lenkų, anglų kalbomis). Vėliau – graikų tragedijos, Homeras ir kiti“

(https://www.lzinios.lt/Kultura-ir-pramogos/kornelijus-platelis-poezija-yra-prabanga/281867).

 „Įtrūkusiose mėnesienose“ labai svarbūs yra ir bibliniai įvaizdžiai. Religinių intarpų pobūdis varijuoja – nuo prabilimo Piloto balsu („Pasija pagal Pilotą“) iki švelnaus maišto, dogmų kvestionavimo: „Geriau jau būčiau skaitęs knygas/ir ilgiau gyvenęs vaizduotėje,/nusidėjęs daugiau mintimis ir žodžiais,/negu nenusidėjęs niekaip,/negu neturėjęs kam“; „Į bažnyčią nustojau vaikščioti:/kas aš ten būčiau – šunų ir galvijų seniūnas?/Kokias žinias praneščiau savo bendruomenei?“ („Meilės menas“ IV, 81 – 82 p.)

Keliuose knygos eilėraščiuose atsiranda ir poeto/poetės įvaizdžiai – pavyzdžiui, gana žaismingame eilėraštyje „Jei nebūčiau poetas, būčiau“ apmąstomos alternatyvios būtys ir vis tik poeto tapatybė priimama kaip reikalinga ir šiame kontekste ji yra pamatas, duotis, sunkiai įsivaizduojama būti išvengta: „Būčiau niekas,/kuriam savęs nepakanka. Ir jeigu  nebūčiau/Niekas,/būčiau viso labo poetas“ („Jei nebūčiau poetas, būčiau“, 112 p.).

Autoriaus naudojami intertekstai, kaip minėjau, yra giluminiai – sumanęs sukurti savąjį bestiariumą, Kornelijus parašo apie...slieką ir karpį.

Penktojoje, paskutiniojoje knygos daly, radau daugiau šmaikščių, ironiškų intonacijų, tiek kalbant apie pačią poeziją, santykius, tiek pagardintą politinėmis, socialinėmis temomis. Čia žaidžiama prasmėmis, intonacijomis, fonetika, kalambūrais. Štai „Odė laisvajai rinkai“ yra pats tikriausias „verslo planas-scenarijus“, „Tipo eilėraštyje“, žaidžiant dviprasmybe, užklausiama visa poezijos tipo-logizacija, kuri aktualizuojama praktiniais sumetimais – parašoma apie futbolą („Malaizijos futbolo komanda ir aistruolis“).

Pabaigoje noriu pridėti – jog knyga  labai estetiška. Tikras meno kūrinys – vidumi ir išore. Knygos viršelyje –  penkios graikiškos moterų figūrėlės, sukurtos II amžiuje prieš Kristų, rastos Epidaure, saugomos Nafpliono muziejuje. Beje, „Įtrūkusių mėnesienų“ dailininkė Deimantė Rybakovienė „Knygos meno konkurse“ apdovanota už „novatorišką klasiką“.

Pasiklysti mėnesienų trūkiuose, jomis sulipdyti savo trūkius.

-Lina Buividavičiūtė-