Apie poetus ir knygas
Pirmadienis, 29 balandžio 2019
Berniukas su degtukais
Giedrė Kazlauskaitė
Mantas Toločka Popierinė. Eilėraščiai. V., Naujasis Židinys-Aidai, 2019. 82 p.
Debiutas „Naujojo Židinio-Aidų“ brolijoje – ecce poeta. Kaip ir pridera tokiai mokyklai, poetikos atramomis tampa klasikinė tradicija, sklandus rimavimas, pastangos rašyti sonetą – viskas taip, kaip ir turi būti toje konservatyvioje citadelėje, kurioje Mantas Toločka reiškiasi kaip įdomus knygų recenzentas. Mindaugas Nastaravičius galinio viršelio pagyrimuose rašo: „Kiekvienoje kartoje tarp dešimčių poečių ir poetų randasi keli, netrokštantys (kol kas) nieko paneigti, pranokti, pamokyti. Poezija jiems neprasideda ir nesibaigia jais pačiais.“ Ramiau, brolyčiai. Visi poetai – narcizai. Eilėraščiai yra akivaizdžiausias įrodymas, kad jie turi save ir kad tas jų „aš“ jiems brangesnis už viską pasaulyje. Išimčių nebūna. Apgailestauju, jei nuvyliau.
Juolab, nuo pat pirmojo eilėraščio, kuriuo kreipiamasi į tėvą, siekiama įtvirtinti poeto tapatybę: „Aš esu pakeleivis, / Ir norėčiau keliauti iš čia. / Kartais sapnuoju, kad esu žvejys / Arba poetas, / Bet kaskart nubundu ties kontrastų riba / Į šią atspindžių karalystę.“ (p. 10) Antrame eilėraštyje, su kreipiniu į motiną, pakartojama: „Ir puslapėlio lange, / Matyti tik tai, kad esu poetas, / Kad porą tūkstantmečių rašiau šitą laišką, / Kol paskutinį kablelį padėjo tavo ranka. […] Aš esu poetas / ir norėčiau nutylėti kažką.“ (p. 11) Ir trečiame eilėraštyje, su kreipiniu į mylimąją, atkakliai tvirtinama: „Ir tada aš nubusiu, / Ir būsiu poetas. / Bet žvynai suteps kiekvieną puslapį / Ir žinai, kad čia tau, kad apie tave.“ (p. 14) Išvardintoji trejybė neatsitiktinė – jie yra svarbieji asmenys, vienaip ar kitaip konstruojantys kalbančiojo tapatybę; jų prašoma atleisti. Tai lyriškas triptikas, kuriuo iš tikrųjų kalbinamas skaitytojas, suvedžiotas Alfonso Nykos-Niliūno stiliaus pasažais („priebalsių grumstas ir balsių dirva“) bei Tomui Venclovai būdingais įvaizdžiais (pūga, sniegas, ženklai, popierius) – pastarojo epigrafas knygą ir pradeda.
Popierinė – tai ne internete, ne virtuali, ne balsas. Materiali, nelabai tvari. Švarios sąmonės, tuščio lapo metafora. Paulius Norvila yra išleidęs knygą panašiai skambančiu pavadinimu „Buitinė“ (2014). Knygos vardas, bet būdvardis. Popieriaus leitmotyvas išmoningai kartojasi pavadinimui pagrįsti. Dar vienas itin kalbėtojo pamėgtas įvaizdis, degtukai (p. 23, p. 25; taip pat ir žiebtuvėlis, cigaretės, bet šitie banalesni), paverčia jį savotišku berniuku su degtukais, simboliniu padegėju, prisimenant Anderseno pasaką. Degtukų ir popieriaus santykis ypač dramatiškas, tad gal ir planuotas.
Intuityviai išpažįstamas poezijos netaisyklingumas (p. 48) ir rašymo disciplina „reikia pabaigti eilėraštį“ (p. 61). Apie rašymą, kaip esminę savęs organizavimo dalį, užsimenama vos ne kas antrame tekste. Nieko nuostabaus, pirmose knygose tai taip dažnai sau kartojama, kad ir kiti nejučia įtiki. Gan naratyviniame (knygoje tai kone išimtis, leidžianti sau ir šiek tiek slengo) eilėraštyje „Dailės pamokos“, kuriame kalbama šiaip jau apie piešimą, net du kartus minimi eilėraščiai, tarsi tai būtų pati autoriaus lemtis. O juk dar įmanoma neberašyti! Spjauti į viską ir gyventi garbingai, kaip Saulius Tomas Kondrotas.
„Popierinėje“ eksperimentuojama įvairiomis poetikos formomis, tarsi siekiant įrodyti, kad jos tikrai išmoktos, įvaldytos. Eilėraštis „pavadinimas yra karamelinė žiurkė“ (p. 32) ritmikos požiūriu itin primena Aušros Kaziliūnaitės tekstą „mėnulis yra tabletė“, gal net galėtų būti jo pastišu. Mane, kaip skaitytoją, maloniai nuteikė intymumo, sentimentalumo ženklai (kartais naivoki, tyri), ne vien tuščias meistriškumas; sproginėjanti erotika (tokia ir turi būti jauno poeto knyga!). Pavyzdžiui, graži strofa: „jauna architektė neturi namų / jauna architektė neatskiria miestų / tik rūko toliau lyg kūrėjas ją liestų / vienintele savo jusle – pieštuku“ (p. 42). Bet iš esmės eiliavimas yra pinklės – gresia užsižaisti gražiais paviršiais arba banalybėmis. Pavyzdžiui – dievui/tėvui (p. 68), tėvynė/Mnemozinė (p. 69); visi antikiniai asmenvardžiai šiandien jau labai pavojingi dėvėtumu. O žodį „pasaulis“ autoriui derėtų bent laikinai sau užsidrausti, nors kalbantysis ir giriasi „cenzūros aš vėliau išmokau pats“ (p. 72). Brolybės principus liudija eilėraštis bičiuliui (p. 70), kurio numanomas adresatas, kaip spėju, padirbėjęs knygos redaktoriumi, ar tik nebus palikęs korektūros klaidų (dažniausiai ant galūnių balsių trūksta nosinių – p. 69, p. 75).
Knygą užbaigia ir įrėmina ciklas apie šachmatų figūras - „Langeliai“. Jeigu prasidėjo pakylėtu kreipimusi į tėvą ir kitus artimuosius, baigiasi tokiu kiek groteskišku šeimos narių subordincijos farsu. Autoriaus santūrumas, žinojimas, ko reikia „gerai literatūrai“, estetinis rafinuotumas ar bandymas jį imituoti kartais neleidžia jo eilėraščiams laisvai kvėpuoti. Bet apskritai tai tikrai įdomus debiutas, net nerandu analogijų savo kartoje. Visi troškome būti poetais, bet kitaip, formos požiūriu nemokšiškiau.
-Giedrė Kazlauskaitė-