Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 03 Birželio 2019

Vaid|menų žaidimai

Lina Buividavičiūtė

Tekstai Vaidmenu zaidimai

Autorius jau kartą (o gal ir ne kartą) žaidė. O to rezultatas viešumon išlindo 1995 m. – skambiai ir svariai pavadintas „Pavojingais žaidimais“. Kad šiam poetui svarbi „homo ludens“ sąvoka, žinau ne tik iš Dainiaus Dirgėlos veiklų gausos ir rašymo stiliaus, bet ir iš interviu, spausdinto „Literatūroj ir mene“. Autorius ten mano paklaustas, ar jam vis dar svarbi „žaidžiančio žmogaus“ sąvoka, atsakė, jog tiek asmenybės, tiek šios knygos struktūrose esti vidinis vyras, vidinė moteris ir vidinis vaikas: „šis vidinis vaikas labai nori žaisti, ir tai pats mėgstamiausias mano vaidmuo. Vaiku negaliu būti viešojoje erdvėje, bet kai juo būti galiu – visada būnu“. Ne veltui knygos ir šios recenzijos moto renkuosi žaidimą – man regis, be jo, be subtilios ironijos, be sąžiningo žvilgsnio į savasties gelmes „Vaid|menų knygos“ niekaip neatrakinsi.

            Šįkart recenzentei norisi būti banaliai ir pradėti nuo knygos pavadinimo, kuriam žaidybiškumo anaiptol nestinga. Vaidmenys ir menai. Vaidmenų menas. Abiems žaidimas – labai svarbus „modus operandi“, net, sakyčiau, kažkas, kas slypi pačioje vaidmenų ir menų prigimtyje, tai, be ko sunkiai įsivaizduoju kokybišką jų kūrybą, plėtotę. Daugiabriaunis Dirgėlos eilėraščių rinkinio pavadinimas „užmeta meškerę“ labai toli – mąstau, apie kasdien mūsų prisiimamus ir kitų primetamus socialinius, kartais labai stereotipiškus vaidmenis ir apie tai, kaip išsaugoti savo „žaidžiantį vaiką“ tuos vaidmenis atliekant. Dar mąstau apie tiesioginę knygos esmę – apie psichikos struktūrose, savastyje tūnančius animus ir anima, vaikaujantį vaiką. Apie šią „Vaid|menų“ dalį norėsiu pakalbėti plačiau. Bet dar apie pavadinimą – labai gražiai čia sužaidžiama menais – juk tuos vaidmenis žaviai ir žaismingai atlikti, prakalbint savo vidinį vyrą, vidinę moterį ir vidinį vaiką, įkurdinti visus vienoje savastyje ir visiems po lygiai padalinti dėmesio yra tikras menas, ne kitaip. Be to, skaitytojas valiūko autoriaus erzinamas ir maišant tekstų numeraciją – švelnus mano perspėjimas – žaidimas prasideda jau čia.

Tekstai Vaidmenu zaidimai 02Lina Buividavičiūtė

Nuo pavadinimo – prie knygos struktūros.  27 kruopščiai, bet atsipalaidavus ir su išmone atliekami vaidmenys (gal neapsirikau rikiuodama pakrikusius skaičius).  Išorinis teksto karkasas – menamas subjekto pokalbis tarp Aš, Aš vidinės moters, mylimosios, ir jos vidinio vyro. Žaidžiantis vaikas čia ryškus Jo, Jos savastyje ir atlieka triksterio vaidmenį – jam smagu žaisti stereotipais, emocijomis, intertekstais ir viską versti aukštyn kojom. Vyraujanti išorinė teksto paradigma galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti ne itin originali – dviejų priešingos lyties subjektų tarpusavio santykių panorama, tačiau anaiptol – man patiko tas savotiškas paprastumas, pagardintas išskirtinumu –  keturių akistata – , dulkių nuo įprastų dalykų nupūtimas, šviežias žvilgsnis, žaidimas vidinėmis savasties kategorijomis, ir po šiuo išorės luobu slypintis prasmių daugis. Pastarąjį padeda sukurti kasdienybės išmintis, intertekstai, nuoširdus žvilgsnis į save ir pasaulį, kūno ir dvasios nuogumas, sumišęs su buities refleksijomis: „namuose vaikštau nuogas/atsikišusiais plikais elektros laidais/įplyšusiais sienų tapetais/suskilusiomis lubomis klibančiomis rozetėmis/dulkių kamuolių pilnais kampais/išmėtytais drabužiais bet kaip suverstomis knygomis/nesandariais langais vėjo kiaurai perpučiamu/kūno karkasu“ (23 vaidmuo, 46 p.). Ir nepaisant žaidimo konotacijų ir atliekamų vaidmenų knygos subjektas ieško tikrumo, autentiškumo, o jo nebuvimas, išmoktas, o ne natūraliai išplaukęs vaidmuo susilaukia taiklios ironijos, pavyzdžiui, 24 eilėraštyje vidinė moteris, prisiskaičiusi nelabai patikimų šaltinių, nusprendžia būsianti femme fatale. Tikrumo trokštama labai skausmingai, tarsi atskiriant iš natūralumo kylantį poreikį (pavyzdžiui, vidinės moters puošimas moteriškais atributais) ir apsimetinėjimą, neautentiškus vaidmenis, demaskuojant dviveidystę, netikrumą. Bene skaudžiausias šia tema – 14 vaidmuo: „argi nematote mes visi juokdariai/ar negirdite kaip visi juokiatės iki ašarų/o paskui išsigąstate atpažinę patys save/savo gyvenimų tekstuose vaidmenyse ir paveiksluose/mūsų kaukolės ir joriko kaukolė: raskite skirtumus“ (29 p.).

Subjekto siekis apsinuoginti, atsiverti išpildomas ir per vidinės moters figūros išorinę, ir per vidinę reprezentacijas: „mano vidinė moteris visada/namuose vaikšto nuoga“ (21 vaidmuo, 40 p.); o 22 vaidmenyje, kalbantis su vidine moterimi, jautriai prisimenamas subjekto dukters gimimas, kuris baigiamas stereotipo apie nejautrius vyrus paneigimu su trupučiu kartėlio: „vyrams verkti juk nedera/o visgi gal?“ (45 p.). Dukters motyvas labai jautriai suskamba ir kitame eilėraštyje, kada subjektas, suvokdamas jaunystės trapumą ir skubrą,  nori pasakyti svarbius, gyvenimiška patirtimi pagrįstus dalykus dukros „vidiniam berniuku“, o kartu – ir pačiam sau. Šie, rimtieji, knygos dalykai man pasirodė labai reikalingi, jaudinantys ir tikri – tėvystės linija, neišvengiamas senėjimas, buities trinama aistra, auginama meilė. (Nes, Dainiau, Tavo subjekto žvilgsnis į buitį – nesumeluotas ir tikras, bet aš, šiaip jau juodregė, tikiu, kad lieka daugiau nei „sausa buities matematika“. Ir man, regis, savo knygoje ir ne tik joje tu taip pat tuo tiki, šypt).

Empatijai, troškimui įsijausti į kitą, „nors truputį pabūti švelniame moters kailyje“, antrina ir subjekto pomėgis vidinę moterį papuošti tikros moters rūbais („jos veikiamas kartais/pasipuošiu seksualiais apatiniais/iki pažastų įsirangau į pėdkelnes/užsivelku ilgą žydrą suknelę/su iškirpte nugaroje iki pat skirtuko/dalinančio kepalą į dvi bandeles“ (18 vaidmuo, 34 puslapis).  Tai trina stereotipus nuo standartų, nuo to, kas dera ir kas nedera abiejų lyčių elgesiui.  

Man įdomi, autentiška ir knygoje atskleidžiama santykių, žmonių skirtumų paradigma. Toks jautrumas gražiai dera su ironiškąja, triksteriška knygos dalimi – apie tai, kaip baigiasi chemija, apie homoseksualią ir heteroseksualią meilę, jau pabuvusius narcizus, (ne)panašumą į Džeką Nikolsoną, kantus ir Kantą, naikinamus pėdsakus po meilės savaitgalio, pamirštą žodį meilė ir apie tai, kaip „nusitašoma iki rimavimo“. Apie gyvenimą.

Ko dar yra knygoje – ogi visko apsčiai. Ir intertekstų: nuo Maironio iki Džeko Nikolsono, nuo Šekspyro iki Šlepiko...). Ir dar vis  eilučių ir prasmių paribiuose šmėkščiojančio Vyriausiojo Režisieriaus motyvo. Kas gi kitas, jei ne jis surežisavo visus Dirgėlos subjekto vaidmenis ir menus.

 

Dainius Dirgėla „Vaid/menų knyga“. Vilnius, Tyto Alba, 2017.

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Chimeros nesudegė Keturvėjininkė »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava