Prie PDR almanacho nesu prisirišusi taip sentimentaliai, kaip prie „Poezijos pavasario“. Gal dėl to, kad atsimenu tuos tomelius iš vaikystės, o paauglystėje ir pati pradėjau juos rinkti – kartu su į regioną atvažiuojančių poetų autografais. Vėliau daugelis iš mūsų, poetų, debiutavome „Poezijos pavasaryje“. Visokių būna metų, bet šiemet almanachas man įdomus, randu, ką skaityti. Gražus dailininkės Linos Sasnauskaitės viršelis. Galėjo būti dar ryškesnis, bet valdybai pirminis variantas pasirodė nepakankamai pagarbus – esą šaltibarščių spalvos. Tai šį tą sako apie tai, kaip mes vis dar suvokiame poeziją – kaip tuščią sostą, prieš kurį tarsi turėtų būti klaupiamasi (nors jau seniai niekas nebesiklaupia, karalius nuverstas, tai mūsų pačių iliuzijos ir tuštybė).

Pasirodė operatyvi ir sveikai kritiška Ramutės Dragenytės recenzija „Metuose“ (www.zurnalasmetai.lt), sukėlusi daug diskusijų socialiniuose tinkluose: „Atrodo, kad tikrovės nuo fikcijos nelabai skiria ir almanacho sudarytojai. Kadangi „Poezijos pavasario“ almanachas atlieka poezijos kronikos funkciją, pasitikrinti poezijos madų tendencijas turėtų padėti leidinyje pateikiama anketa, kurios klausimų parinkimas, pasirodo, yra didžiausias iššūkis, nes vis nustebina tų klausimų neadekvatumas. Juos paskaitęs sutrinki, ar tikrai į rankas papuolė 2019-ųjų almanachas?“. Almanachą skaičiau kitaip – klausimai man pasirodė visai geri, o ir atsakymai  įdomūs, nors su jais ginčijausi, nesutikau. Literatai išsiduoda ne vien eilėraščiais, bet ir tada, kai  kalba apie eilėraščius.

Pavyzdžiui, Neringa Butnoriūtė anketoje sako itin svarbius dalykus, tik klausimas, ar juos girdi tie, kuriems jie skirti: „Poezijoje tarsi daugėja turinio, kurį galiu drąsiau rekomenduoti kitiems, bet senka raiškos priemonės. Jos pratina mąstyti ir reaguoti pompastiškai, be pustonių, pasikliauti schema. Ką jau kalbėti, kad suvokimas apie šoką ir drąsą – vis dar mokykliškas, toks feisbukinis, iš naujo lietuvių atradinėjamas ratas. Tai koreguoja poezijos prasmės statusą ir yra patogu vidutinybėms.“ (p. 13-14) O poetai kartoja lyg papūgos, kad nėra literatūros kritikos, nors toji pati Neringa rašo skvarbias, nuodugnias, nebanalias analitines recenzijas. Tad ar jie ją skaito?.. Galėtų užsiprenumeruoti bent jau kokį „Litmenį“ profilaktikai, nes egzistuoja dėsnis – kai susimoki (o ne gauni nemokamai), aiškiau matai. „Ši situacija susijusi su vienpusiu požiūriu į literatūros kritiką – jos autorius tarsi yra nuolat atskaitingas tarnas, užtarėjas, diplomatas (nelygu, kokios aplinkybės), svočių ratelio narys, na, toks nuo daugelio priklausomas asmuo, kuris turėtų viską priimti asmeniškiau arba „lydekai paliepus“. Kai kritika tapo viešųjų ryšių dalimi, išskydo literatūros kriterijai: mažiau aišku, kas yra kokybiškas tekstas, kur yra literatūros objekto ribos. Gaila, kad pamatuotai kritiškas tekstas vis dar yra priimamas kaip ekscesas.“ (p. 14) Kažin, ar perskaitė šiuos žodžius Aivaras Veiknys ar Deividas Preišegalavičius, feisbuke išreiškę nepasitenkinimą almanacho neįdomumu ir prasta sklaida? Kita vertus, ar tikrai sklaida yra didžiausia problema, jei net į rankas patekusios knygos sakiniai adresato nepasiekia? Kas būtų, jei almanachas atsidurtų tūkstančio žmonių rankose, bet, nieko jiems nepranešęs (beje, tai ne almanacho, o tų žmonių problema), keliautų į makulatūrą? Ar tai nebūtų visų mūsų darbo už grašius arba už dyką išniekinimas?

Paradoksas, suprantama, ne tas, kad kritika prasta, o kad poetai jos neskaito. Kam jiems?.. Nebent kas nors rašo apie juos, tada jau galima ir parėkauti, ir kumščiais padaužyti į ekraną. Nėra ne kritikos, o poetų kritinės recepcijos – gebėjimo adekvačiai tą kritiką priimti. Tada ji pavadinama „netalentinga“. Bet kodėl patys poetai jos nerašo? Juk parašytų talentingiau, nes geriau, anot jų pačių, išmano poeziją. Kodėl susirūpinę tik savimi, nejau nebijo sudrakonėti nuo tokio hermetiško būvio? Įtariu, kad egzistuoja ir dar viena priežastis – daugelis tiesiog nėra intelektualiai pajėgūs parašyti recenzijos, tai per sudėtingas žanras. Kiti tingi, treti nepageidauja susipykti (neegzistuoja jokia kritika be pykčio, ypač mūsų akvariume). Kaip sako Dovilė Kuzminskaitė - „Siaurose bičiulių kultūrininkų grupėse galima mindžikuoti ir prie buto durų, ir prie įėjimo į Luvrą, kuždėtis bei piršteliu rodyti į kitus bičiulių ratelius.“ (p. 17) Irgi sako mums, o ne į orą, tad, kas turim ausis, klausykimės. Nors panašu, kad ausys užgulusios nuo savęs reikšmingumo. Adekvačiausiai iš poetų apie kritiką pasisako Mindaugas Nastaravičius: „Lūkesčiai. Štai kas autoriams sukelia daugiausia įtampų. Nepagrįsti lūkesčiai, kad kiekviena mano knyga privalo būti pastebėta, aprašyta, apkalbėta. O jeigu kritikai tyli, vadinasi, kritikų nebėra, spauda išnyko ir apskritai artėja pasaulio pabaiga. Nes tasai „nėra ką skaityti“ dažnai reiškia, kad ten nerašo apie mano knygą. O visi kiti? Netalentingi.“ (p. 158)

Skaitant susidariau įspūdį, kad visi poetai jautrūs savo socialinei padėčiai: tas dirglumas neatsitiktinis ir neapeinamas. Štai kaip Valdemaras Kukulas dienoraštyje fiksuoja savo kasdienybę (rašyta 1991 m.): „Vieną savaitgalį – straipsnis apie Daujotytę, kitą – apie A. Greimą, trečią – apie „Poezijos pavasarį“, ištisai – viena po kitos – informaškės apie RS renginius, „Aleksandryną“, „Metų“ anotacijos, klausimai poetams ir ne poetams, redagavimai, A. Tarkovskio, M. Berzinio vertimai ir – ištisom savaitėm – skaitymai. Kalnai knygų. Du kartus pasigerta – bet be pratęsimų! Ir baisiausia, kad tas įniršis būti lit. proletaru kyla, regis, ne iš materialinio skurdo, o iš neapykantos dabarčiai, šitai situacijai: atrodo, dabar kaip tik būtina rašyti tai, ko niekam nereikia, versti, tai, už ką niekas nemokės nė kapeikos.“ (p. 151) Sakyčiau, niekas nepasikeitė per trisdešimt metų, tik tiek, kad nebedrįstame sakyti, jog kažkas kitas kaltas – ne, velkame tą jungą dėl to, kad mums patiems reikia. Kukulo dienoraščio fragmentai labai įdomūs ir sociologiniu požiūriu: detalėmis apie jau primirštą laiką. Kiti tekstai, skirti mirusiųjų atminimui ar pažymint sukaktis, kiek erzina nevalingu garbinimu (nors sąžiningai aprašytos įvairios, taip pat ir neigiamos poetų savybės). Pats žanras gal kiek slidus – nes kai atsimenu mirusįjį, noriu nenoriu jį kiek romantizuoju, teisinu – net kai nėra prieš ką.

Gražus pats pirmasis almanache Agnės Žagrakalytės eilėraštis (p. 9) apie kartų poreikius; temperamentingi, netipiniai ir jos atsakymai į anketos klausimus (p. 67). Dar patiko abu Leonardo  Gutausko tekstai (122-123), grafinis Benedikto Januševičiaus eilėraštis (p. 35): gaila, kad tik vienas toks; Rimas Užgiris (p. 143). Su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau Gintaro Bleizgio atsiminimus apie Joną Strielkūną: nors ten aprašomi kultūrinio lauko papročiai (hierarchijos, patronalizavimas; kažkokios nerašytos brolijos, kuriai, laimei, nepriklausau, taisyklės) man visiškai nepriimtini, bet Bleizgys pasakoja tikrai smagiai, nors ir gan egzaltuotai. Kasparo Pociaus straipsnį apie Mieželaitį sutikau gan skeptiškai, tačiau įpusėjusi skaityti įvertinau tą faktą, kad jį rašo žmogus, kaip čia mandagiau išsireiškus, ne iš mūsų akvariumo. Nepraleidau pro akis Kęstučio Navako anketos, kurioje jis teigia intuityvizmą: „Paleidai strėlę į dangų ir nesvarstyk, kur ji nukris, svarbu, kad paleidai. Mano kiek romantinė nuostata šiuo klausimu remiasi tuo, kad poezija nėra svarstoma, apgalvojama ir parašoma. Ji tiesiog atsitinka, tad yra ne parašoma, o užrašoma, nuolat trankantis į kalbos grotas, kiek naiviai tikintis, kad H. G. Gadameris nebuvo iki galo teisus.“ (p. 53) Visiškai sutinku, poezija nėra ratio produktas. Bet tame pačiame puslapyje nesutinku su juo, kai sako: „Poezija susmulkėjo. Jaunesniojoje kartoje daugybė gerų poetų, kurie man labai patinka, bet nėra nei vienos tokio lygio asmenybės kaip D. Kajokas ar Antanas A. Jonynas. Net kaip A. Marčėnas.“ Užtat, Kęstuti, yra tokių moterų poečių, kokiomis tais jūsų geraisiais jaunystės laikais, kai žolė buvo žalesnė, net nekvepėjo: E. Karnauskaitė, Z. Mažeikaitė, N. Abrutytė, A. Žagrakalytė, A. Kaziliūnaitė, V. Grainytė, I. Valantinaitė, L. Buividavičiūtė. Neseniai per „Literatūros akiračius“ klausiausi skirtingų pokalbių su, pvz., Mantu Toločka ir su Greta Ambrazaite. Abu kalbėjo apie savo vykusias pirmąsias knygas, bet pasitikėjimas savimi taip akivaizdžiai skyrėsi, kad net rėžė ausį. Galvojau, kodėl. Ir buvo liūdna.

Dar keli žodžiai apie kompaktinę plokštelę, kuri kiekvienais metais man yra brangiausia almanacho dalis. Sunku paaiškinti, bet kai kurie lietuvių autoriai mane yra pasiekę kaip tik balsu, t. y. per CD – gal iš čia tas prieraišumas. Teko girdėti, kad tai esanti atgyvena ir derėtų ieškoti šiuolaikiškesnių sprendimų, tad ir liudiju, viena iš tūkstančio – man gerai ir CD, video rinktinės nežiūrėčiau. Nemėgstu mikrofonų vaizdo, laikau jį antiestetišku. Skaitymų įrašus, aišku, vertinu ir jais naudojuosi, bet jų klausausi, ne žiūriu.

Almanacho kampelyje – emblema, buvusios „Poezijos pavasario“ didybės likučiai. Vargšas paukštelis, jis patyrė tiek ideologinės prievartos, kad šiandien kai kuriuose kontekstuose atrodo kaip sovietmečio karikatūra. Poezijos paukštė yra praėjusio laiko simbolis. Poetai nebeturi nieko bendra nei su paukščiais, nei su ąžuolais. Kalba yra kraujas, radioaktyviosios atliekos, eteris, gleivės, sidabras, pelenai, trotilas, ašaros, kamuolio bilsmas prieš naktį, asfalto kvapas po lietaus. Eiliuotoms banalybėms nebereikia lenktis, dėvėtų jausmų nebegalima atnašauti. Nėra jokios prasmės garbinti poeziją ar poetus, kai aplinkui skurstama, mirštama, naikinama. Tarp žmonių nebegalioja jokios hierarchijos, jokie veidmainiški titulai. Poezija yra radikalus būdas protestuoti prieš vartojimą, militarizmą, ekonomikos augimą – kalbos vartojimu. Eilėraščiai – tai šūviai, kuriais sužeidžiama (kitaip jie neturi prasmės).

Poezijos pavasaris‘2019. Almanachas. Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). V., Lietuvos rašytojų leidykla, 274 p.