Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 10 Birželio 2019

Vidutinio nuotolio bėgimas

Giedrė Kazlauskaitė

Tekstai Vidutinio nuotolio begimas large

Aisčio Žekevičiaus, nors jis šį tą rašė/vertė ir į „Šiaurės Atėnus“, pavardę tvirčiau įsidėmėjau po pokalbio su Jurga Tumasonyte „Literatūroje ir mene“ 2016 m. Tada jis pasakė: „Per artimiausius dvejus metus planuoju pagaliau išleisti pirmąją poezijos knygą“ (literaturairmenas.lt). Pagalvojau – na ir ambicijos, bet susigėdusi prisiminiau, kad nebe „mano laikai“ ir tą planuoti yra gan natūralu. Plano įspūdis neapleido ir skaitant „Maratoną“ – toks „teisingas“, korektiškas kalbėjimas. Labai racionalus, duendės net trūksta (nors gerai žinoma, kas ji yra) – pernelyg logiški konstruktai. Nuobodokas, nes joks – nei pernelyg atviras, nei atvirai neteisingas – priešingai, pats save apskaičiavęs. Paradoksalu, nes toje pačioje knygoje ir „apskaičiavimas“ ir „išskaičiavimas“ lengvai kritikuojami, bet kaip svetimos, „masių“ savybės.

Vis dėlto kaip stiprioji knygos savybė veikia simpatiškas nepretenzingumas: „antropoceno eros pabaigoje / tikrai patirčiai / daromės per baikštūs / pernelyg minkštakūniai // gal pagaliau suvokėme: / net patys sau / mes klaikiai / klaikiai nuobodūs“ (antropoceno bliuzas, p. 14). Mąstoma ne vien apie save, bet ir panoramiškai: „kažin kaip mūsų kartą regės istorikai // kaip pirmąją nebeskyrusią / tikrovės nuo fikcijos / ne apie magiškąjį relizmą čia) / ir godžiai panirusią į neatrastus / virtualiosios realybės pasaulius“ (2017: kosminė odisėja, p. 34). „Mes“ figūruoja kaip nuo „aš“ pernelyg nenutolęs darinys, nemanifestuojama „autsaiderio“ poza. Vaikų karas ir visuotinė mobilizacija įgyja paralelę (kare kaip kieme, p. 7-9), yra šiek tiek erotikos (erotinis, p. 16), mirties – komišku rakursu (dance macabre, p. 23), rimo ir ironijos, nors neypatingai autentiškos (dievas yra astronautas, p. 11) ir vertėjo patirties, kuri autoriui padeda (lost in translation, p. 15). Neignoruojamos socialinės temos – „viena įterpta raidė / ir valytojai saldainių fabrike / virs valgytojais / gal net valdytojais“ (motyvacinis, p. 26), kai kur net įdedant slengo (demokratija, p. 44). Kai kada konstatuojamos banalokos aksiomos (odė nelaimingai sąmonei, p. 47), bet, jei atvirai, savo eilėraščiuose juk ir aš tuo pačiu užsiimu (gal čia net dialogas?..). Kaip išskirtinis generaciją formavęs reiškinys apmąstoma virtualybė „naršau vadinasi esu // bent egzistuoju“ (safe mode, p. 54) ir narsiai skelbiama galutinė metafizikos mirtis: „tiek teištarsiu: / greičiau jau marsas bus parduotas / ufonautams / nei metafizika / sugrįš literatūron“ (ain‘t no grave, p. 30-31). Dar pažiūrėsim.

Knyga gyva, „su krauju“, nes joje įsikomponuoja ir asmeninė ligos patirtis; tiesa, neįkyriai, neekscentriškai. Fiksuojami ne tiek „aš“ judesiai, kiek stebimi kiti, induktyviu būdu aiškinamasi ontologinė sąranga:

ligoninėje praleistam mėnesiui
nejaučiu jokios nostalgijos

ir vis dėlto teigti esą
šis laikas manęs nieko neišmokęs
būtų įžūlu ir klaidinga

dabar jau žinau kad gyvieji
numirėliai kur kas panašesni į žmones
negu rodoma siaubo filmuose

jokių perkreiptų grimasų
jokio ryškaus makiažo
gal tik truputį vangesni už kitus
šiek tiek labiau išbalę

vienintelis išties šiurpą keliantis dalykas
jų elgsenoj –

absoliuti tyla kurioje
šie suveja savo sapnus
ir atsiminimus į margą kamuolį

prieš ištirpdami troškiame palatos ore

(n.18.5, p. 28-29)

Nors tai itin pažeidžiama ir jautru, linkiu neužsibūti temoje. Gintaras Bleizgys jau kelintoje knygoje kartoja sėdėjimo kalėjime ir motinos mirties motyvus (kurie savaime yra labai įdomūs, patirtiniai, bet juk aplinkui esama ir kitų). Regis, subjektui patinka galvoti apie Apokalipsę, tokiu būdu atsitolinant nuo nuosavų tragedijų (trys faktai apie pasaulio pabaigą, p. 66) – labai geras metodas. Pagarba, kad nepakliūvama į verkšlenimo ir savigailos pinkles. Vietoj to kabinamasi į absurdizmus, kartais kone akipėšiškai: „kad autobusas atvyks laiku / traukinys nenušoks nuo bėgių / o tualetinis nepasibaigs / finišo tiesiojoje / kur net stipriausio azarto vedamas / nedrįstu eiti va bank“ (takiosios patirties kritika, p. 43). Programiniame eilėraštyje maratonas (p. 37) vadinamoji laiko dvasia išgyvenama kaip bendruomeninis, ne asmeninis unikumas: „siekiant išlaikyti trajektoriją / tolyn ir tolyn nuo savęs / reikalingas nuolatinis budrumas / ir valia neklausinėti // pavargę ir melancholiški / mes bėgam nors niekas / seniai nebesiveja“. Nors maratone, kiek įsivaizduoju, net jei bėgama su minia, visuomet esi viena(-s); šiame ištvermės žanre pasitaiko ir netikėtų mirčių. Visgi knyga, bent jau skaitymo požiūriu, nėra maratonas: tai vidutinio nuotolio bėgimas. Neperkrauta, neužtempta, lakoniška, taupu. Bet man suprantama, ką autorius nori pranešti, galiu su tuo tapatintis (plėšymosi metafizika, p. 68-69).

Kartais autorius neatsispiria pagundai eksponuoti, ką žino (tiksliau, cituojamu atveju – kokio kino matęs) – „iriuos lyg per sapną lyg girtas taip trūksta jėgų ir kartu // taip tyku tarsi jarmuscho filme tyla ir medžių ošimas // ir sykiu dar rusena viltis kad ghost dog‘as esu / nes nė kiek nevilioja viljamo bleiko likimas“ (aplink pasaulį per 80 dienų, p. 40-41), bet poezija nėra žinojimas; man patiko, kad jei rimuojama – tai lengvabūdiškai, atsainiai (išgelbėk mus, p. 58). Egzistuoja žaidimas kalba, bet netechniškas, nedrebant iš fonetinio sklandumo keliamo estetinio pasimėgavimo (laužymas, p. 60). Švelniai eksperimentuojama forma, bent jau grafiniu tekstų išdėstymu; radikalumo vengiama. Skaitant apėmė įspūdis, kad autorius norėtų filosofuoti eilėraščiais – bet nėra tokios filosofijos, kuri laikytų lygsvarą kartu su poetine forma (žymiausias tų žanrų difuzijos pavyzdys, Frydricho Nietzschės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ nelaikomas poezija). Ir poezijos nėra, jei tai – tik glaustas būdas formuluoti idėjas. Netikiu, kad tarpdisciplininiai užmojai prikeltų metafiziką iš mirusiųjų.

Studijų metais filologų barake per atsitiktinį „Šilelio“ transliuojamą C kategorijos filmą nugirdau frazę „su manimi pakliūsi į istoriją“. Ištarė amerikietis – taip apsidžiaugiau, kad užsirašiau tą šūkį ant bendrabučio kambario sienos. Įdomu, kad po tiek metų jis man rezonuoja su Aisčio Žekevičiaus „Įeisiu istorijon ar ne / bet bent jau būsiu pabandęs“ (autobiografinis, p. 74-75), tik, žinoma, jo subjektas daug nuosaikesnis ir geriau orientuojasi Visatos parametruose. Paskutiniame rinkinio eilėraštyje epilogas (p. 77) tarsi bandoma save įkomponuoti „nuostabiųjų lūzerių“, o ne laimėtojų pusėje – teigiant prasmę silpnume. Bet ar tikrai šie du vaidmenys yra opozicijos?

 

Aistis Žekevičius Maratonas. V., Slinktys, 2019. 80 p.

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Šimborskizmai Sutverta iš tamsošviesos »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava