Apie poetus ir knygas

„Kas rašo mano eilėraštį?“
– klausime šių metų festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, kuris šiemet ateis jau trisdešimtąjį kartą. Iki spalio mėnesio dar didžioji metų dalis, tačiau poezijos ir pokalbių apie poeziją netrūks čia, šiame puslapyje. Skaitykite!

Antradienis, 25 Birželio 2019

Šimborskizmai

Giedrė Kazlauskaitė

Tekstai Simborskizmai large

Mėgstu Zitos Mažeikaitės (Gražinos Sajienės) poeziją, nors tikrovėje vis sutrinku ir susipainioju, kuriuo vardu vadinti autorę – slapyvardžiu ji yra įsitvirtinusi kaip kiek antagonistiška figūra. Knyga „Esanti“ – daugmaž tokia, kokios ir laukiau, tikėjausi, sekdama autorės eilėraščių publikacijas kultūrinėje spaudoje – ypač daug lūkesčių turėjau po ciklo su Vilniaus bažnyčiomis, man tai atrodė unikali sakralinė topografija (net truputį keista, kad tuo dar nepasinaudojo koks nors kultūrinis-turistinis projektas). Pavadinimas gal kiek banaliai primena Jahvės iš degančio krūmo prisistatymą Mozei: „Aš esu Esantysis“. Bent jau tikrai veikia ši stipri biblinė asociacija. Nors esu tikra, kad norėta „įknyginti“ buvimo, gyvenimo, sąmoningumo būseną.

Poetinis Mažeikaitės pasaulėvaizdis atveriamas iškart – kaip archaiškas, egzotiškas (mums, statistiniams miesto skaitytojams), perimtas iš folkloro, bet ne tiesiog, nekritiškai, o maginio teksto percepciją grąžinant prie paprastų poetizmus ir jais tarsi iš naujo stebintis (p. 12-13):

Per pačią pilnatį, tarsi kieno pažadinta
mano močiutė išsiropščia iš patalo –
ieško išnarstyto savo ratelio.
Klibančiom kopėčiom lipa ant aukšto,
kilnoja ištremtus daiktus,
žarsto padurkais drugelių sparnus,
švapa užkeikimus:
kad tu sutrandytum,
kad žaliu pelėsiu apeitum, kad žemėj sieroj prasmegtum,
kad su plėnim išlėktum... [...]

                           Per pilnatį, p. 12

 

Mažeikaitės eilėraščiui svarbios tampa neįprastos gamtinės faktūros ir konsistencijos, daugeliui tekstų reikšmingas žmogaus artimumas su gamta. Eilėraštyje Vėjas išvertė pušį... (p. 32) suskaičiuotos medžio rievės atitinka kalbančiosios amžių. Akivaizdus atsigręžimas į gamtą išplėstomis akimis, gerai suvokiant archaiškosios kultūros estetiką meno kūrinyje. Po ketvirtinių... (p. 34) gan naratyviniu būdu kalbama apie sūnų, kuris po motinos mirties į bulvių duobę pamiškėj sumeta jos skareles su rožėm, našlaitėm ir lelijom; tik po kelių metų jas užkloja samanos. Gerai įsižiūrėta ne tik į natūros/kultūros priešpriešas, bet ir santykį su mirtimi, nereikalingais daiktais, jų tvermę tokiame pasaulyje, kur nėra kaip laidoti dar ir daiktus. Juntama meilė paprastiems kaimo žmonėms (Mano kaimynė... p. 37) ir net kičui, jei jis autentiškas (Kaimynei padėjau sukabinti... p. 28). Folkloras naudojamas dažniausiai kaip savipagalbą primenantys patarimai (Geri patarimai p. 13), grožintis jų išraiškingumu ir naivoka išmintimi. Tokiu būdu eilėraštis tampa ir imperatyvus – liepiantis, raginantis, mokantis – ir tarsi atsitraukia, nes tai nėra unikalus kalbančiosios balsas, o estetizuotai pristatoma kolektyvinė pasąmonė. 

Mažeikaitės eilėraščiai fotografiški (tai kritika – panašus tikrovės nekomplikavimas, o viso labo atspindėjimas, būdingas ir man pačiai), neįmantrios poetikos, neoksimoroniški. Į kiekvieną tekstą prigrūsta nemažai informacijos, netgi dokumentikos (Galinsoga p. 70, Ak, Paryžiau 71), dėl kurios kartais suabejoji, ar čia tikrai eilėraštis – gal vertėjo rašyti miniatiūrą?.. Žodynas turtingas, pavyzdingai filologiškas – į strofą įstatomas ne bet koks žodis. Autorė nėra prisirišusi prie formos – ji gali parašyti ir lakonišką ketureilį (Apsnigtoj pamiškėj – vasara... p. 91). Knygoje rekonstruojama nemažai praeities, istorijos, Mažosios Lietuvos. Poezija yra ir turinys, todėl mes savo recenzijose kartais svarstome ir fenomenus, kuriuos sukuria autoriai – ne vien jų išraišką. Bet šiuo atveju turinys ganėtinai beletrizuotas, informacinis krūvis nustelbia kuklią, šiaurietišką poetiką (Mažeikaitė yra  žinoma kaip skandinavų poezijos vertėja, todėl sunku jos pačios eilėraščiuose neįžiūrėti tai poezijai būdingų bruožų – šiurkštoko, asketiško paprastumo, atsisakymo grožėtis ir garbinti savo jausmus). Viena ryškiausių temų – neįkyrus mirties jaukinimasis, mokymasis stoiškai su ja susitaikyti, kartais – baimę išstumiantis komizmas:

Važiavom į raudoną saulėlydį,
užliejusį dzūkų girią.
Tu pasakei: kai numirsiu,
sukrausi laužą už kluono,
kur auga čiobreliai,
ir mane sudeginsi.

Kad ir norėčiau, negalėčiau –
valdžia neleis.

                           Važiavom į raudoną saulėlydį... p. 93

 

Praradimo skausmas svarstomas eilėraštyje Saulėlydis raudonom akim (p. 96), bet ne rezignuojant, o teigiant gyvasties džiaugsmą ir pranašumą prieš nebūtį. Gerai suvokiamas žmogaus mažumas ir priklausymas nuo didesnių jėgų, bet taip pat ir mistinė pasaulio tvarka, gebėjimas išlikti toms jėgoms siaučiant ir pasirūpinti kitais bei savimi. Gamta tampa intuityvia baimės įveika ir priebėga net nuo kultūros racionalumo, linksniuojant egzistencinius prioritetus:

Vis labiau gaila laiko:
parduotuvėm, televizoriui,
plepalam, telefonui, laikraščiams
ir net protingom knygom.

Bet negaila čiurliams,
kurie krykštaudami
ratais laksto virš kiemo.

Negaila strazdui,
po lietaus švilpaujančiam
eglės viršūnėj.

Keliukui,
boluojančiam prietemoj.

Negaila mintims,
vis užklystančioms –
apie nebūtį.

                           Kažkas man atsitiko, p. 98

 

Pamenu Wisławos Szymborskos eilėraštį „Pašnekesys su akmeniu“, kuriame neigiama kultūros dalyvio ir gamtos dialogo galimybė – amžinybę regėjęs akmuo neįsileidžia žmogaus, niekina jo jusles ir pažinimą. Szymborskos metaforą apibendrinant – akmuo neturi žmogui durų. Regis, Mažeikaitės eilėraščių subjektė tuo netiki, jos dialogai – ir natūriniai, ir kultūriniai (pvz., su Vilniaus bažnyčiomis), santykis su gamta nuoširdus, atviras; įtikėta jo savaiminiu, intencionaliu abipusiškumu. Dailininkė Deimantė Rybakovienė knygos viršeliui naudoja grafinę medžio lapo struktūrą, o skyrių priešlapiams – turbūt labiau kultūrinius, negu natūrinius, grafinius labirintus. Szymborską paminėjau neatsitiktinai – Mažeikaitės poezijoje nemažai to, ką vadinu „šimborskizmais“: tekstą su švelnia ironija konstruoja charakteringos detalės, bet pridėtinės, ką nors globalaus ir didžiai reikšmingo pranešančios poetikos eilėraštyje nėra. Pavyzdžiui:

Išsileidžia susukti plaukai,
ant grindinio pažyra karoliai,
nubėga kojinės akis, prasiveria užtrauktukas,
nutrūksta kelnaičių guma,
nulūžta nagas,
basutės kulnas,
atsiriša batraištis...

Blogiausia,
kai netinkamu metu,
be jokio reikalo
atsipalaiduoja
liežuvis.

                           (p. 97)

 

Eilėraščio subjektė nepasižymi kokioms nors idealiomis, tauriomis, antžmogiškomis (įprastai poetai tą vis dar mėgsta) savybėmis – priešingai, ji netobula, klystanti, pati konstatuoja savo klaidas, geba iš jų pasišaipyti. Nors mėgsta kaitalioti pozicijas – čia susilieja su bendruomeniniu liaudies balsu, čia grįžta prie rafinuoto intelektualės individualizmo. Vienas geriausių rinkinio eilėraščių – aforistinis, epigraminis kalbėjimas apie svarbiausiuosius dalykus, prisidengiant gabaus vaiko kauke:

Kas yra garsas? – Daikto riksmas.
Kas jūros gelmė? – Vandens šaknys.
Kas dykuma? – Ilgesio kupinas kraštas.

Kas yra žmogus? – Džiaugsmas kitam žmogui.
Kas yra sąžinė? – Kai suvoki save ir tai, ką darai.
O sielvartas? – Tai, ko negali pakeisti.
Kas gi toji siela? – Svarbiausias žmogaus organas.
O kas dorybė? – Tavo idealas.

Kur glūdi naujovių esmė? – Ateityje.
O legenda – kas? – Buvusi tiesa.
O kas amžinybė? – Nemari ateitis.

                           Paklausk vunderkindo, p. 79

 

Zita Mažeikaitė – tokia labai mano poetė (Virginija Cibarauskė yra kritikavusi vadinamąsias „kraujo grupes“, bet jos, deja, egzistuoja – tai artimumas panašiai estetikai), tad ne tik peikti, bet ir objektyviai kritikuoti negaliu. Esu visiškai rami dėl knygos vietos metų knygos penketuke ir kūrybingiausiųjų dvyliktuke.

 

Zita Mažeikaitė Esanti. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 111 p.

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava