Apie poetus ir knygas

 

Antradienis, 06 rugpjūčio 2019

Regiono žmogus

Giedrė Kazlauskaitė

Tekstai Nekviesta meile large

Lukas Miknevičius Už vėjo tuščia. Rimuoti ir nerimuoti eilėraščiai. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 71 p.

Regionuose mano širdį suspaudžia liūdesys. Gal dėl visa ko nykimo, daiktų ir reiškinių irimo, apleistumo, tuštėjimo, merdėjimo. Lukas Miknevičius, studijų bendramokslis, gyvenęs tai šen, tai ten (Lyduvėnai, Panevėžys, Vilnius, Marijampolė), regionus mato visai kitaip – jaukiau.

Miknevičiaus poezija (kaip, beje, ir pats autorius) nepretenzinga. Lyginant kad ir su Mariaus Povilo Elijo Martynenko eilėraščiais – Miknevičius daug subtilesnis, neapakintas žinomumo ar šlovės. Tiesa, ir senamadiškesnis, ištikimas klasikinei literatūros tradicijai, net rimuotoms formoms. Regiono žmogus, bet ne provincialus. Jautrus, niuansuotas. Tačiau, tenka pripažinti, pernykštis poezijos pk laimėtojas Dovydas Grajauskas buvo ryškesnis – rašydamas jis labiau literatūrina. Miknevičius linkęs kliautis gyvenimiška patirtimi, nuoširdumu. Ir tai įtikina, bet to gali neužtekti. Pvz., eilėraštyje Paneriai:

Štai žemė įmirkus krauju.
Štai beveik dar užuodžiamas
dvokas degančių kūnų.
Štai Rachelės lėlė,
štai Jokūbo medinis arkliukas.

Štai aš ant krašto vienos iš daugybės
daugybės daugybės duobių.

Beveik abejingas,
įjungęs miesčionišką durnių.

Dairausi po rudenėjančios saulės
nutviekstą pušyną. Už jo geležinkelis,
už geležinkelio – miestas.

Tuščias ir šaltas, Jokūbai, tas miestas.
Tylios ir tamsios jo gatvės, Rachele.

Be jūsų.

(p. 45)

Būtų gražus paprastas eilėraštis, bet braukčiau viską nusentimentalinančią paskutinę eilutę – „Be jūsų“. Nužudyti žydų vaikai, likę jų žaislai – mases jaudina tokie dalykai, net ir ne itin jautriems žadina emocijas, todėl jomis itin lengva manipuliuoti (turiu omenyje – sugraudinti, paveikti; be naudos sau). Imi žvelgti į tai įtariai – o gal Šoa temoje esama ne tokių abstrakčių įvaizdžių, kiek labiau specifinių jausmų, tikslesnių faktų, detalių?.. Yra panašus Ilzės Butkutės eilėraštis Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943): „Susirink lėles, / Rachele, / suguldyk / į vežimaitį / ir užmerk / visoms akis. [...]“. Net vardas ir motyvai tie patys! Gražūs ir „regiono“ eilėraščiai (Su meile iš Suvalkijos p. 10, Marijampolė p. 11, Basanavičiaus mokyklėlė p. 14 ir kt.). Autorius į strofas įspraudžia politikų pavardes – Karbauskį, Uspaskichą, bet po 20 metų nelabai kas iš skaitytojų žinos, kas čia per personažai. Politikų personalijos sukuria ironišką efektą, tačiau trumpam – žurnalisto įdirbis kiša koją, ironija virsta banalybe: „Kolūkius profesorius / Griovė prieš laiką ilgesnį / Nei traukė valstybė prie keturvėjininkų“ (Pasirinkimai, p. 48).

Skyriaus Miestelio dienoraščiai motyvai – šuns vedžiojimas, žvejyba, atsainus grožėjimasis provincijos kiču ir gyventojų elgsenos ypatybėmis. Vis dėlto santykis su regionu šiltas, į marginalokus reiškinius žvelgiama švelniai, nesibjaurint, nesmerkiant, neniekinant, ir tas atviras santykis – stiprioji Miknevičiaus knygos dalis. Nuo pat pradžių lyrinis veikėjas prisistato kaip pralaimėtojas: „Radijui grojant ABBA / „The Winner Takes It All.“ // Nežinau, ką jie ten pasiima. // Niekada nebuvau nugalėtojas.“ (Adventas, p. 9), bet neįtikina, kad jis toks tikrai yra. Priešingai – sudaro sėkmingo, sveiko, privilegijuoto žmogaus įspūdį – gali sau leisti sėdėti bare, rašyti ir mąstyti apie būtį, vargu ar dirba juodus darbus; žvejoja irgi veikiausiai dėl malonumo, o ne dėl pietų.  

Vienas ryškiausių šios knygos bruožų – apsimestinis naivizmas, tiksliausiai išpildytas eilėraščiuose Lyduvėnai (p. 46) ir Beždžionėlė (p. 58). „Apsimestiniu“ jį vadinu dėl to, kad kalbėtojas simuliuoja esąs „mažo protelio“, bet toji simuliacija yra visai smagi ir poetiška. Lyduvėnuose dar ir socialiniu požiūriu jautri – primena Marcelijaus Martinaičio eilėraščių kvailelius, severiutes, onules. Autorius nesibodi popkultūros ženklų, pvz., „Simpsonų“, nors tuo pat metu meldžiasi aukštajai kultūrai, epigrafuose cituoja literatūros klasikus. Kartais tas santykis atrodo kaip ne itin malonus keliaklupsčiavimas prieš autoritetus: „šįryt mirė geriausias / lietuvių poetas / paskutinę giesmę giedojo / tamsią lapkričio naktį / atsiprašė už savo nuodėmes / ir poeziją [...]“ (p. 57) Esama šioje poezijoje tam tikro perspausto dramatizmo, perdėto kūrybos garbinimo (jau, regis, nebebūdingo jaunesniajai kartai). Nors mane asmeniškai itin pradžiugino programinis eilėraštis:

sugalvoju kokį durną sakinį
paskui dar kelis durnesnius
pridedu
žiūriu jau ir eilėraštis

tada nešu kokiai mergaitei
aišku velniams jai tas mano
eilėraštis
bet paskaito ir sako:
gražu

taip ir atsiranda kontaktas

paskui galvoju:
o šūdą ji supranta
užsimaunu kelnes ir išeinu
visas piktas

toks tas mano poezijos menas
viskas vardan kontakto

(Paauglystės neišaugęs poetas atranda veiksmingas priemones ir rašo „Ars Poetica“, p. 60)

Labai geras, teisingas, nuoširdus dokumentas, išeiškiantis rašančiosios vyrijos dalies psichologiją. Bet šita iš savęs besijuokianti pozicija man mielesnė už atitrūkimą nuo realybės, kai rašoma, deja, ne kokiai ten mergaitei ir ne vardan eroso ambicijos patenkinimo, o į pačią amžnybę. Pasisakyme apie kūrybą ir save (www.lrt.lt/naujienos/kultura/) autorius mini dirbantis verslo žurnalistu. Įdomu ir keista, kad eilėraščiuose šios temos visai nėra – nežaidžiama akcijų kardiogramomis, nesivaipoma iš skaičių diktato, neironizuojamas ir nepoetizuojamas verslininkų gyvenimo būdas. Kitaip sakant, nėra ne tik jokio konflikto tarp darbo ir kūrybos, nėra ir išvis jokio santykio, vadinasi – gal ši tema autoriui tiesiog nemiela, arba eliminuota ne savo noru, o kad niekas iš vadovų nebartų? Bet juk būtų daug įdomiau – poezijos knyga ne apie jausmus, o apie verslą ir laisvąją rinką. Apie verslą kol kas dar niekas neparašė, neturi kompetencijų (išskyrus nebent Gintarą Bleizgį, bet labai abejoju, ar jis tokią poeziją rašytų).

Knygos „Už vėjo tuščia“ privalumas – savotiškas lengvumas, eilėraščių neužgriozdinimas nereikalingais įvaizdžiais, neuždepresinimas. Taip, autorius nekonstruoja naujų idėjų, neskina kelio įmantria kalba, bet su tekstu kaip jausmo raiškos uždaviniu susitvarko gerai. Ir galėtų mesti melancholiją (su ja poezijoje jis tikrai ne pirmas), imti rašyti absurdistinius eilėraščius apie paskolas ir palūkanas.

 

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Nekviesta meilė Lina Buivydavičiūtė »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava