Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 16 rugsėjo 2019

Kalbos gyvybė

Giedrė Kazlauskaitė

Tekstai Nekviesta meile large

Ramūnas Kasparavičius Poezija. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 304 p.

Knyga nustebino, nesitikėjau. Žinojau, kad Ramūnas Kasparavičius yra nekonjunktūrinis prozininkas, bet su jo poezija buvau tik fragmentiškai susidūrus. Iš pradžių pagalvojau – kokia stora rinktinė, turbūt bus nuobodu skaityti. Skaidrus Deimantės Rybakovienės viršelis, gražus Antano A. Jonyno komentaras ant galinio viršelio. Neįvertinau fakto, kad rinktines apskritai skaitome atidžiau, nes tai pranešimai iš būtojo laiko, kurie dabar jau skamba kitaip, negu kažkada. Nors ir „kažkada“ nebuvau nuosekliai perskaičiusi Kasparavičiaus poezijos.

Pirmas įspūdis – žaidimas kalba: tekstuose sąveikauja prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų (p. 25), bretonų (p. 288-289) kalbos. Jomis net ir rimuojama, pasitelkiant aliteraciją: farvaterio / father, mother; akimi / and me (p. 17). Vartojami man tik iš lietuvių literatūros klasikos žinomi žodžiai ar literatūrinės aliuzijos – „velns“ (p. 20), „nesang“ (net kelis kartus), „gražiemus ir geriemus“ (p. 42), intertekstai – pvz., Algimanto Mackaus žalios, žalios, aš noriu tik žalios (Chasse aux baleines, p. 17). Veikia daugiakalbė, sakyčiau, netgi babeliška filologinė vaizduotė: Šalavijų tiltai / rozmarinų spice / kad mane pamiltai / very very nice (Pucina karoliai, p. 22). Kaparavičiaus poetinė kalba originali, sodri, nevengia alogizmų, bet stengiasi išlaikyti klasikinų formų meistrystę. Pasirenkama netradicinė bukolika (Baladė apie išprotėjusią piemenę, p. 30-31) arba pastišas – ne humanitaras gal net nesuprastų Bromos konteksto:

Čia žolės, akmenys,
kiemų klevai, snieguotos astrės,
rusvokas liesas kuinas,
žiemą aklas
kiemų vaiduoklio kūnas
tarpe juosvų varinių valandų:
- Tu. Tout doux.
Vežikas žydas veža grabą,
kaip pridera, juodai dažytą,
ir sutiktiems sako labą
dieną, vakarą ar rytą.

               (Broma, atverta ing viečnastį, p. 44)

Rašomi ir klasikiniai sonetai (p. 48, 49), nors ir ne visai taisyklingi – Kasparavičiaus tekstų visuma sukelia sąmoningo netaisyklingumo įspūdį. Skaitydama mąsčiau, kodėl 1978-aisiais neišleido „Veidrodžio prieš veidrodį“? Jame tarsi ir nėra nieko tiesmukai antisovietinio, bet per daug istorinių užuominų, biblinių motyvų. Maksimo Gorkio posakisŽmogus – tai skamba išdidžiai“, sovietmečiu, rodos, plačiai eksploatuotas mokyklose, modifikuojamas į parafrazę Žmogus – tai skamba abstrakčiai (p. 68). Ir visur erotika – senovinė, šiandien į tokią jau žiūrima įtariai. Antikiniai motyvai šliejami kartu su bibliniais: Jupiteri, tu tikras Jobas (Jobo mitas kaip Jupiterio suniekinimas, p. 57), nors gal čia aktualesnis obsesinis žodžių žaismas. Gražūs eilėraščiai p. 92-93 – gamta regima atipiniu retesniųjų, mažesniųjų, sovietmečiui neįprastų kultūrų rakursu. Kartais rašoma visiškai paprastai, jaukiai, mąstant nereikšmingumo, mažumo kategorijomis:

Valkata katinas
kartais irgi mėgsta švelnumą.
Jis eina stogų kraštais,
kniaukdamas iš nesuvokiamos širdgėlos.

Nusileidžia vijokliais žemyn,
eina veja, pralenda pro gyvatvorę,
eina su manim į koją,
jis mąsto, katinas.

Lipa vijokliais į viršų,
eina stogų kraštais,
žiūri į miestą.

Rytais jis prausiasi,
tekant saulei.

               (Daina apie katiną, p. 116)

Autoriui artimas prancūzų ekspresionizmas, siurrealizmas (p. 114 cituojamas ir savaip perrašomas Jacques Prévert). Siurrealizmo atmaina dažniausiai reiškiasi kaip akivaizdžių ir savaime suprantamų loginių jungčių atsisakymas, polinkis į pasąmonės vaizdinius, asociatyviai išnyrančius kalbos konstruktus. Be abejo, nėra jokių ideologinių šviesaus rytojaus idealų ar morališkai skaisčių lyrinių veikėjų. Neretai pasirenkami animalistiniai įvaizdžiai, eilėraščiai primena trumpus absurdo pasakojimus, pasakėčias, žaidžiama kalbos skambesiu:

Gyveno kartą pelytė. Jos vardas buvo neretas pelyčių
tarpe – Pelytė. O jos vyro vardas buvo Peliksas.
Gyveno jiedu peludėje.
– Ką ta peludė, ką ta peludė, – kalbėjo Peliksas. – Va
aludė – tai bent. O žiurkė Krysė – oho.
Tarp peludės ir aludės buvo pelkė. Kartą Peliksas
Grįžo girtas, įpuolė į pelkę ir paskendo.
Pelytė verkė, verkė ir pavirto rasa.
Ir pakibo ant šunažolės.             

               (Pasaka nuo galvos skaudėjimo, p. 118)

Kasparavičiaus eilėraščiai eksperimentuoja garsažodžiais – tarkime, eilėraštyje Bliuzas (p. 155) ritmą sukuria spiričiuelius primenantys šaukiniai Aoi! ir Oo. Viktorija Šeina net yra analizavusi džiazo/bliuzo ritmiką Antano A. Jonyno poezijoje (Tuščių namų bliuzas, Nakties muzika – iš rinkinio „Tiltas ir kiti eilėraščiai“, 1987 m.), siedama fenomeną su tuo metu išsiilgtomis Vakarų jaunimo subkultūromis.[1] Kasparavičius taip pat naudoja muzikinės struktūros matmenis – eilėraščių cikle Diksilendas (p. 202) justi ne tik gedulingo Naujojo Orleano maršo ritmas, bet ir lietuviško folkloro inkrustcijos, Sigito Gedos estetikos atšvaitai. Nemiesčioniškas gamtos jutimas, nebanali kalba, jausmo minimalizmas, ekspresija, multikultūrinė vaizduotė – tokie būtų svarbiausi Kasparavičiaus poezijos bruožai. Kasparavičiaus kalba atrodo labai gyvybinga, mintanti keliabalsiais filologiniais šaltiniais ir maitinanti lietuvių poeziją siurealistine polifonija. Taip pat ji ir lakoniška, saikinga,  vengianti vaizdų ir žodžių perviršiaus. Eilėraščio rašymą geriausiai konceptualizuoja pats eilėraštis – ne kaip autoriaus nuosavybė, o pasivadinta, prisijaukinta gyvybė, kuri vis dėlto nėra savarankiškas padaras:

Pasišauki idėją: kic kic.
Užmauni pasaitėlį, vedies vieškeliu.
Visi spokso ir šneka:
– Matai, kaip ji kepėstuoja trimis kojomis.
O tu pamiškėje sustoji, prisitrauki ją,
suspaudi rankoje ir kaip mazgote
nuvalai dangų.
Tada atsiveria nauji reiškiniai,
ir matai jų sunkumą bei rūgštį,
gulėdamas kačpėdėlių pievoje.
Aukštielninkas kaip viešpats.

               (Sąlyginis idėjų pervedimas į materiją, p. 176)

Rintinėje liko korektūros klaidų (p. 116, 187), o atvarte įrašyta autoriaus biografija (beje, netiksli, nes Kasparavičius studijavo pancūzų, ne lietuvių filologiją), girdėjau gandą, tiesiog nukopijuota iš rašytojai.lt tinklapio be redaktoriaus žinios. Nepaisant šių sulkmenų, sirgsiu, kad autorius už šią knygą taptų bent jau Jotvingio premijos laimėtoju.

 

[1] Viktorija Šeina - A. A. JONYNAS IR VAKARŲ JAUNIMO SUBKULTŪROS (PDF)

 

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava