Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 23 Rugsėjis 2019

Kas rašo mano eilėraštį?

Lina Buividavičiūtė

Tekstai Nekviesta meile large

Šios temos klampumą ir savotišką pavojingumą man gražiai atskleidžia PDR video  įrašų epizodai. Pats prisidėjęs prie temos formavimo, Mindaugas Nastaravičius minėtame video  paklaustas, kas rašo jo eilėraštį, ima ir suabejoja – „ar gerą temą čia išrinkom“. Po tylos pauzės visgi už(si)tikrina – „gerą“. Ir atsako lakoniškai, bet, mano galva, tiksliai – jo eilėraštį rašo patirtis. O aš tada imu kvestionuoti pačią patirties sąvoką. Bet apie tai užklausiu vėliau. Tik galvoju, kiek po vienu trumpu atsakymu gali tilpti turinio, ir kaip įvairiai jis gali būti vartomas, interpretuojamas. Ir vis tik, kaip Mindaugas sakė, – tema man atrodo gera. Ir pauzė jo iškalbinga. Iškalbingas daugelio kalbintų poetų (menkas) sutrikimas.  Nes po dar vienu trumpu atsakymu – „savo eilėraštį rašau Aš“ vėl gali slypėti labai daug turinio, jei išdrįsime savęs užklausti, kas tas Aš? Jau minėtoji patirtis, intelektiniai konstruktai, tradicija, priešinimasis tradicijai, kolektyvinė pasąmonė, aukštesnės jėgos? O gal tikrai lengviau matyti krislą brolio akyje, nei pripažinti, kad Tavo autoriaus ir tekstų tapatybėje vis dar gyvas kadais romantikų pamėgtas genijaus konstruktas? Arba (paieškokime krislų ir diskusijos moderatorės akyse) eilėraščiai taip tankiai susipynę su rašančiojo savastimi, kad jau neaišku, kur prasideda terapija ir kur baigiasi literatūra? Ar literatūrą gali „rašyti“ neliteratūriniai akstinai? Ir kaip tai atsiliepia literatūros kokybei?

O šiaip daug ką diktuoja ir sena gera literatūros teorija. Nuo jau minėto genijaus ir kone ekstatinio kūrybinio šėlo iki postruktūralizmo teorijų. „Atviras kūrinys“ (Umberto Eco), „visuotinis tekstas“ (Jacques Derrida)  ir „autoriaus mirtis“ (Rolando Barthes’as), „autoriaus intencija/ir teksto reikšmė“ (Naujoji kritika), „realus autorius / implicitinis autorius“ (Wayne’as Boothas) – manau, šios teorijos buvo/yra aktualios ne tik prozai. Aktualios ir dabar, apmąstant, kas sudaro ir lemia mano kūrinio literatūriškumą. Rusų formalistai ir labai įdomi, mano galva, vis dar reikšminga sąvoka. Ir gal atsakius iš ko sudėtas yra tas Aš eilėraščio literatūriškumas, yra lengviau interpretuoti, kas iš tiesų jį rašo? O koks literatūriškumo santykis su tradicija, šiame laike egzistuojančiu rašymo būdu? Ar dėl to rašant neišvengiamai įpuolama į tradicijos, savotiškos epochos mados „spąstus“, ar, atvirkščiai, priešinamasi, kad Tavo tekstų literatūriškumas neturėtų nieko bendra su laikmečio rašymo mada? O kaip tada kasdienio diskurso ir poetinio kalbėjimo skirtis? Ypač dabar, vis dažniau įtraukiant į eilėraštį kasdienybės dulkes, fiziologijos klonius? Ir apskritai, ar įmanoma visiškai atsiriboti nuo to, kaip buvo rašyta anksčiau; kaip rašoma dabar? Ar pavyko tai keturvėjininkams, ar pavyksta slemeriams ir eksperimentinės poezijos kūrėjams? Matau –  ši tema užkabina giliau. Ir tai yra gerai.

O į diskusiją festivalyje kviesiu skirtingus ir įdomius poetus. Ar skaitydami jų tekstus, ir nepaisydami skirtybių, galime nusakyti bendrą šios eilėraščio epochos literatūriškumą? O gal galime kalbėti apie vienos kartos eilėraščių literatūriškumą? Gal tada pasiseks įvardyti, kas šiandien rašo mūsų eilėraščius? O gal nutarsim – kad nesąmonė mėginti viską sukišti į vieną narvelį? Tikiuosi gyvo nervo, kelių kraujo lašų ir daug vietos interpretacijoms bei savivokai.

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Kalbos gyvybė Dvilypumas »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava