Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 18 spalio 2019

Vienas kitam tarp eilučių

Marius Burokas

 

... There must be something, something
besides this hollow air
that continues to blow through
every crack, pore, and open mouth.

Rimas Uzgiris

Vienas kitam tarp eiluciu 02Nuotraukos autorius Dainius Dirgėla

 

„Viską supranta, tik kalbėti nemoka“ – taip lietuviai (manau, ir ne tik jie) kalba apie protingus šunis. Šį posakį galima pritaikyti ir žmonėms, ypač gyvenantiems Vidurio ir Rytų Europoje. Panašaus gana protingo šuns situacijoje vasarą atsidūriau ir aš, kai buvau pakviestas į literatūros vertėjų susitikimą Gorajece, mažam Lenkijos kaimelyje, esančiame Ukrainos pasienyje. Lenkiškai aš suprantu, skaitau, bet nemoku kalbėti, o gal tik droviuosi, nes manau nemokąs.

Daugumos likusiųjų: vengrų, čekų, latvių, ukrainiečių, slovakų, kroatų ir kt. – lingua franca buvo lenkų kalba. Aš supratau juos, juokiausi iš pokštų, paklaustas ko – palinkčiodavau, bet keletą dienų jaučiausi nebyliu. Ir dėl to turbūt kalta mano psichologija ir nesugebėjimas peržengti tam tikro barjero, o ne kalbos nemokėjimas.

Su tokiais barjerais, su nesusikalbėjimu, nenorėjimu peržengti tam tikro slenksčio šiemet susidurdavau nuolat. O gal tik išmokau tai pastebėti.

O gal mane to šiek tiek išmokė lenkų rašytojo ir žurnalisto Ziemowito Szczereko knyga „Międzymorze“ (Tarpjūris), kurią šiemet skaičiau. Tai kelionių po Rytų ir Vidurio Europą knyga – ne turistinė, ir turbūt net ne kelionių, o klajonių užkaboriais ir kur akys veda. Autorius turi pastabią ir priekabią akį, mėgsta trainiotis šiais laikais jau beveik neegzistuojančių valstybių sienų paribiais ir stebėti, kaip viena šalis pereina į kitą, kuo jos skiriasi, jei skiriasi. Labiausiai man patiko ne jo ironija, ne pokštai ar puikiai atkurti dialogai, o šiek tiek vaikiška (na, gal ir suvaidinta) nuostaba, kad valstybes skiria kažkokios keistos (o Europos Sąjungoje – ir nematomos) sienos, kad dėl jų nugalabyta tiek žmonių, pralieta ir tebeliejama tiek kraujo. Ir nuostaba, kad už tų nematomų sienų gyvena tokie patys, bet kitokie žmonės. Nuostaba, kad juos visus vienija ne bendra istorija, o psichogeografija ir mąstymo būdas.

Vakarais sėdėdamas įvairiakalbių vertėjų būryje Gorajece jaučiausi priklausantis didelei, margai, tarpusavy besiriejančiai giminei. Šeimai su savais ekscentrikais, maniakais, genijais ir tyliais darbininkais. Gerokai po vidurnakčio tie, kurie turi balsą, imdavo dainuoti savo dainas. Ir supratau dar viena – mūsų visų dainos vienodai graudžios ir gūdžios: apie liepą, palinkusią ties nužudytu kareiviu, mergelę, mojančia nosinaite, ir t. t. ir pan. Taip, ir kitų tautų dainų temos panašios, bet šio Europos gabalo dainas vienija kažkoks anapusybės skersvėjis, vėjas, pučiantis iš netekties. Šokių nieks nešoko, bet tie vidurio ir rytų europiečių šokiai (kiek mačiau) man atrodo pabrėžtinai linksmi – taip linksminamasi prieš kažkokią nujaučiamą nelaimę. Jie – tarsi ritualas tai nelaimei atbaidyti, ją nustelbti arba apie ją nors trumpam pamiršti. Gal tai ir tiesa, nesu etnografas.

Mus vienija ir stereotipai: tai, kaip mes suvokiame vieni kitus. Kiekvienas turim po tris ar keturias kaladėles, ant kurių užrašyta „lenkas“, „latvis“, „slovakas“, „vengras“, ir dėliojame jas įvairiomis (bet ribotomis) kombinacijomis. Kiekviena tauta turi po konstruktorių su kaimynų savybėmis. Sužinoti, kaip atrodo detalės, paprasta: tereikia pasiklausyti populiarių to krašto anekdotų, pasivažinėti viešuoju transportu (jei supranti kalbą), o geriausia – pasikalbėti su taksistu, vežančiu tave į oro uostą ar iš stoties. Taksistai yra populiarių liaudies prietarų ir nuomonių koncentratas, liaudies politikos orakulai, toks savotiškas, kiek cheminis buljono kubelis.

Ne mažiau pasako ir kapinės. Nežinau, kaip kiti rytų europiečiai, bet lietuviai labai mėgsta kapines – tai ir savotiškas bendruomenės klubas, ir romantiškų pasivaikščiojimų vieta, ir bažnyčią beveik pakeitusi susitikimų su anapusybe erdvė. Be to, kapinėse (jei tik jų nespėta sulyginti su žeme, užstatyti ar perkelti) nieko nepaslėpsi. Paradoksalu, bet taip.

Gorajece su vertėjais taip pat lankėmės kapinėse. Žinoma, jau sutemus. Šokčiojantys žibintuvėlių spinduliai išplėšdavo iš tamsos antkapius su lenkiškais, ukrainietiškais užrašais. Pasirodo, kaimo būta ukrainiečių, gyventa ir žydų. Viską ištrynė Antrasis pasaulinis karas. Liko tik antkapiai ir neseniai pastatyta memorialinė stela. Liko pilna užuominų tuštuma.

Žinoma, ji vėl apgyventa, bet vietos, kuriose kadaise virė daugiatautis gyvenimas, o dabar to nebėra, turi pamušalą: murmančios, tyliai gaudžiančios tuštumos. Ji vos girdimai zvimbia ir maudžia. Ten gyvenantys naujieji atsikraustėliai susitaiko su tuo zvimbimu, pamiršta jį, nebegirdi. Bet jis veikia, jis niekur nedingsta...

Rašau šį tekstą Atėnuose, viešbutyje – Graikija, žinoma, ne Rytų ar Vidurio Europa, bet barjerai ir sienos tos pačios. Klaidžiodamas po miestą iš triukšmingos turistinės gatvės patekau (tyčia, iš smalsumo) į neapšviestą tamsių, tylių šešėlių pilną kvartalą – imigrantų, pabėgėlių apgyventos gatvės ir namai – čia pat, greta ryškiom šviesom švytinčių krautuvių ir restoranų. Tūlas eilinis turistas instinktyviai vengia tokių vietų, jis jau turi išvystytą savotišką šeštąjį jausmą, pasirinktinį aklumą tam, ką žino, bet yra nugrūdęs į sąmonės kamputį ir nenori matyti. Jis nesirenka buvimo „tarp“, jis renkasi, kaip jam atrodo, šviesiąją pusę. Tik ta šviesa dirbtinė.

Ši trumpa kiek padrika esė išėjo tarsi Szczereko knygos priedainis, pamąstymas jos paraštėse, žvilgsnis ten, kur jis neužsuko arba nenorėjo užsukti. Taip pat tos būsenos „tarp“, nes kartais atrodo, kad mes visi šioje erdvėje gyvename tarp vienas kitam tarp eilučių. Paraštėse. Nuolat nuskutamame tekste. Palimpseste:

I could barely breath, the air
was so full of meaning. This
was my home. There. Here.  Now.
Then. Like a hermit crab in the sea,
or carrried like a louse, Odysseus
with no Ithaca, I live in between
the lines. Maps cannot contain me.

Rimas Uzgiris, „Between the lines“

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava