Apie poetus ir knygas
Pirmadienis, 21 spalio 2019
Poezija kaip SPA
Giedrė Kazlauskaitė kalbina Vaivą Grainytę
Net nežinau, nuo ko pradėti, – šiais metais švystelėjo tavo žvaigždė. Anksčiau žmonės Lietuvoje žinojo tave kaip rašytoją, operos libretų ir radijo pjesių autorę, dramaturgę, poetę. Bet šiemet Venecijos bienalėje kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Barzdžiukaite gavote „Auksinį liūtą“ už operą „Saulė ir jūra (Marina)“. Tai svarbus ir matomas tarptautinis apdovanojimas. Kaip dėl to jautiesi – ar pripažinimas ką nors keičia? Tikėjimą tuo, ką darai, socialinį statusą, „menininkės“ stigmą (o gal aurą, nežinau, bet socialine prasme turbūt labiau stigmą)?
Ir aš nežinau nuo, ko pradėti, – visa ko perteklius, viskas sumišę. „Auksinis liūtas“ atneša ne tik naujas galimybes, matomumą, dėmesį, jausmą, kad nieko nėra neįmanoma, bet ir dar didesnį atsakomybės svorį, nuolatinį stresą. Tikėjimas tuo, ką darau (trio atveju reiktų sakyti – darom) buvo nuo pat pradžių, be to užsidegimo nebūtume atsidūrusios Venecijos bienalėje. O dėl stigmos / auros – nelabai suprantu, ką turi omenyje.
Turiu omenyje, kad menininkams nėra lengva pragyventi „menininkaujant“ – tenka freelancinti, nuolat sukti galvą, koks dabar projektas pasitaikys, – nėra socialinio ir finansinio saugumo. Aplinkiniai ir kartais net šeimos nariai laiko tave veltėdžiu, o ir nepažįstamiems drovu atsakyti į klausimą, kuo gyvenime užsiimi. Tai ir vadinu stigma. Nors gal aš klystu?
Aha, supratau. Tiesa, kad nuolatinės darbovietės neturintis kūrėjas priverstas nuolat būti budrus, laviruoti, persidirbti, išgyventi nerimą. Freelancinimas, laisvė turi savo kainą. Pati turiu preliminariai suplanuotus metus ir ne visada žinau, kas bus toliau. Man iš dalies patinka toks adrenalinas, kismas. Gyvenime esu patyrusi įvairių periodų, žinau, kas yra nepriteklius, žinau, kas yra gausa. Ištikus krizei, tikiu, vis vien rasčiau darbą. Žinoma, „Auksinis liūtas“ atidaro naujus kontekstus ir horizontus – bus gastrolių, sulaukiame kvietimų, pasiūlymų. Būtų neteisinga dejuoti kalbant apie periodą iki Venecijos apdovanojimo – kasininkių opera „Geros dienos!“ sukosi tarptautinių festivalių orbitoje, pelniau kelių rezidencijų stipendijas, vis dirbau prie vieno arba kito tarpdisciplininio projekto, suteikiančio finansinių garantijų. Man gal paprasčiau, nes neturiu vaikų, esu atsakinga tik už savo išgyvenimą. Jeigu ne scenos menai, vargiai pragyvenčiau iš rašymo. Dėl auros ar stigmos – iš karto po Bienalės atidarymo parskridau į Lietuvą, nes močiutė šventė aštuoniasdešimtmetį. Vienu metu pasimečiau, ar tai mano, ar močiutės jubiliejus – giminės, iki tol turbūt mane laikę kiek keista, sveikino, reiškė susižavėjimą, dėkojo už „Lietuvos garsinimą“ ir pan. Taip, sulaukiu daug dėmesio, į jį paprastai reaguoju santūriai, su dėkingumu. Nežinau, ar tai jau žymi aurą.
Retai tave matau nuotraukose iš literatūros renginių, kavinių, salonų ir panašių socializacijos formų. Spėju, nesijauti juose kaip žuvis vandenyje?
Na, nuotraukų srautus savo socialiniame profilyje galima kontroliuoti, nemanau, kad jos parodo tikrąjį gyvenimą. Kultūros renginiuose festivaliuose, paskaitose, mugėse etc. lankausi, kartais net išlendu į kokį nors pogrindinį koncertą, jeigu tik vakarai nesueina repeticijoms, kurių metu persisotinu bendravimu ir žmonėmis. Kavinėse jau seniai nežinau ką veikti – nebent susitikti darbo reikalais arba sukirsti lunch. Tiesa, gerai pastebėjai – literatūros vakarus kažkodėl praleidžiu: kur kas dažniau lankausi vizualaus meno renginiuose, kine. Gal todėl, kad tekstus mėgstu patirti akistatoje? Dabar pati susimąsčiau, kodėl...
Literatai turi gana bjaurų bruožą – į visus autorius, ypač jeigu jie ne iš to paties „gimto“ rato, žiūri be galo įtariai. Ar junti tokius vertinimus? Vis dėlto girdėjau daug labai palankių atsiliepimų apie tavo poezijos knygą. Žmonėms atrodo, kad tai kažkas naujo, gaivaus.
Manęs tokie vertinimai asmeniškai nepasiekia, nes netarpstu tavo minimo rato aktualijose, o jeigu kas ir vertina – į sveikatą. Labai keistas toks bruožas, nesuprantu jo – Lietuva tokia mažytė, vienas bendras ratas su daugybe užrūgusių ratelių... Manau, visų sričių menininkams nesveika užsidaryti savo sektoriuje, turėtų vykti difuzija, cirkuliacija. Nesijaučiu priklausanti jokiam klanui – visur šiek tiek dalyvauju, domiuosi, pabendrauju, bet niekur iki galo neįsitraukiu, ko gero, nemoku rimtai susitapatinti: „esu rašytoja“, arba „o, teatras, dramaturgija“. Nesakau, kad taip ir reikia daryti, gal ir puiku, kai žmogus susikoncentruoja į vieną sritį ar išskirtinai tarpsta vienoje veikoje, serga už ją, bet uždarumas ir smalsumo nebuvimas sukuria kvailą atskirtį tarp mes ir jie. O apie „Gorilos archyvus“ teigiamų atsiliepimų ir aš girdėjau – labai įdomu išgirsti, kaip ši knyga atrodo šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste.
Jei jau priartėjom prie poezijos – Ieva Rudžianskaitė recenzijoje pastebi, kad tavo pasaulėvaizdis nėra antropocentriškas. Neseniai apmąsčiau mintį (beje, iš serialo „Legionas“), kad žmogus nėra gamtos dalis, gamtai jis gan svetimas. Gyvūnai instinktyviai gyvena gamtos ritmu, o žmogus viską racionalizuoja, kultūrina, vadovaujasi protu. Todėl gamtai jis nereikalingas. Ar taip jautiesi po saule?
Mano požiūris gal ir nėra antropocentriškas, tačiau gyvenu antropocentriškame pasaulyje, veikiu pagal jo dėsnius, vartoju. Žmogus lyg ir turi intelektą, bet yra tokia pati gamtos dalis kaip sraigė ar gepardas. Gamtą aiškiausiai manifestuoja mūsų kūnas, veikiantis pagal gamtos instaliuotą programą. Žmogus – didžiausias plėšrūnas, evoliuciškai užparazitavęs visą gyvūniją bei planetą, tačiau savo protu įgalus tai reflektuoti, priimti sprendimus. Manau, gamta nesivadovauja tokiomis sąvokomis kaip reikalinga ar nereikalinga, čia irgi homo sapiens proto konstruktai. Po saule jaučiuosi esanti reikalinga, bet kaip žinoti, ar toks jautimasis yra antropocentriško, ar panteistinio pobūdžio?..
Va prie kokių svarbių dalykų priėjome! Ne veltui man žmonės patarė klausti tavęs kuo mažiau apie literatūrą. O jei rimtai, pamenu, ir radijo pjesėje „Nuo ašies“ tau rūpėjo klimato kaitos problema. Kaip vertini žaliųjų aktyvizmą? Kažkur lyg esi minėjusi, kad laikaisi individualiai, vengi kolektyvinių protesto formų.
Neseniai žiūrėjau Ohmano filmą apie Saulių Gricių – nebuvau girdėjusi apie šį paraleliai su Sąjūdžiu vykusį Žaliųjų judėjimą. Beveik visą filmą prapūčiau nosį – man nėra nieko gražiau už tyrą idealizmą ir entuziazmą. Jaučiu šiems dalykams dižiulę pagarbą.
Nesu vien individualistė, tą turbūt liudija kartu su kitais menininkais sukurti tarpdisciplininiai darbai. Tiesog nemėgstu dirbti su bet kuo – svarbu ryšys, draugyste paremta partnerystė. Rašant „Nuo ašies“ labiau rūpėjo ne klimato kaita, o savo tragikomiškas patirtis iš vairavimo mokyklos paversti kūriniu. Pjesėje veikia Instruktorius ir Mokinė, o jų pamoka ir dialogas vyksta keičiantis metų laikams – šią koncepciją nusižiūrėjau nuo Donelaičio. Vairavimo pamoka oponuoja „Metams“ – XVIII a. voverės tiksliai žinojo, kada gliaudyti riešutus, meškos guldavosi ne į balą, o į gilaus sniego patalą. Viskas Kristijono poemoje eina ratu, jokių kataklizmų ar ekologinių sutrikimų, – bet radijo pjesės veikėjai gyvena jau kiek kitokiomis aplinkybėmis.
Tavo rašytieji operų libretai taip pat susiję jei ne su aplinkosauga, tai bent su vartojimu ir darbo išnaudojimu, o tai labai rimta socialinė tema. Kaip surinkai kasininkių istorijas? Nors gal jos neturi jokio dokumentinio pagrindo?
Istorijų specialiai nerinkau, gal kiek apklausiau draugę, kurios mama dirba prekybos centre. Man gryna dokumentika literatūroje nėra įdomi – visi žinome apie išnaudojimą, psichologinį smurtą, persidirbimą, nepriteklių, visos šios informacijos tiesmukai kartoti nematau prasmės. Intriguoja apie socialines problemas kalbėti poetiškai, vengiant didaktikos ar tragizmo. Kasininkės čia išdainuoja savo gyvenimo istorijas, su kuriomis nesunku susitapatinti, jos nėra sunkiai atpažįstamos. Pvz., Menotyrininkės personažas radosi iš mano asmeninės patirties – baigusi teatrologiją išgyvenau krizę, esu susidūrusi su Darbo biržos žanru, neišgalėjimu susimokėti už šildymą ir pan. Visi savo giminėje turime bent vieną tetą ar pusbrolį, kadaise emigravusius į Angliją ar Norvegiją (operoje veikia Emigranto motinos personažas). Galų gale šis kūrinys nėra apie kasininkes, o apie neišvengiamą vartojimo ratą, kuriame visi sukamės – „aš dirbu ir perku“, apie kasdienybę, apie egzistencinį nieką.
Ar sunku rašyti operai?.. Spėju, tai kur kas labiau komandinis darbas, negu eilėraščio rašymas – reikia nuolat tartis, komunikuoti, netgi kurti drauge.
Nepaprasta. Su Lina Lapelyte ir Rugile Barzdžiukaite kartu programuojame kūrinį, kišamės į viena kitos sritis. Libretus paprastai rašau gabaliukais, kiekvienas stulpelis turi „praeiti komisiją“, paraleliai yra kuriama muzika, viskas gyvai išbandoma su dainininkais. Dalyvauju repeticijose, kastinguose, turiu lygiavertes autoriaus teises, lygiai taip pat kišuosi į kolegių sritis. Dirbti prie poezijos knygos buvo tarsi SPA – labai pasiilgstu solo veiklos. Ketinu jai skirti daugiau dėmesio: mažiau gastrolių ir adrenalino, daugiau kūrybinės tylos bei rutinos. Be šių kolaboracinių praktikų nebūčiau sutikusi tiek įvairių sričių žmonių. Komandinis darbas neretai primena santuokinį gyvenimą – turi mokėti atleisti, suturėti ego audras, klausytis. Kartais žiauriai sunku emociškai, bet rezultatas to vertas.