Apie poetus ir knygas

 

Antradienis, 22 Spalio 2019

(Ne)lik su manimi

Elena Jasiūnaitė

Poezija kaip SPA 02

Pamenu, žmogaus anatomijos paskaitų metu prozektoriume stengdavausi dairytis kur nors aplink arba žiūrėti pro langą. Negąsdino atidengti raumenys ar demonstruojami vidaus organai. Negąsdino ir pats mirties faktas. Bet žiūrint į negyvas rankas vis tiek darydavosi negera. Dėl tos trūkstamos gyvybės (nepasveriamos, neištiriamos, neapibūdinamos) ant stalo gulintis objektas pavirsdavo kažkuo nepažįstamu, ko galvoje nebepavykdavo priskirti nei daiktų, nei žmonių kategorijai. Į šią neprijaukintos mirties (ar tiesiog gyvybės apleisto kūno) erdvę su debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Animus Animalis“ įžengia ir lietuvių režisierė Aistė Žegulytė su kūrybine komanda. Tiesa, nusipurčius pirminę gyvų buvusių negyvųjų baimę, moralinius priekaištus sau (baisėtis kadruose matoma medžiokle ir avėti odinius batus visada yra dviveidystė), prieš akis atsiveria ir gerokai įvairiapusiškesnė filmo fabula.

„Animus Animalis“ (Lietuvoje filmas turi dar ir antrą pavadinimą – „Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“) lotynų kalboje turi dvi reikšmes – tai ir gyvūno siela, ir protingasis gyvūnas. Toks subtilus žodžių žaismas kartu yra ir užuomina į filmo turinį – režisierė nepateiks vieno atsakymo, vienos prasmės ar vienos interpretacijos – žiūrovui pačiam teks spręsti, apie kieno sielą mes kalbame, kas yra protingas ir po kuriuo epitetu slepiasi žmogaus pavidalas.

Režisierė Aistė Žegulytė su savo komanda ketverius metus vaikščiojo po miškus, sekiojo paskui taksidermistus, medžiotojus, elnių augintojus ir kitus gyvos-negyvos gamtos entuziastus, kad galų gale atsirastų „Animus Animalis“. Tai – grynoji dokumentika, kur atidus žvilgsnis ir tylus stebėjimas svarbiau už pokalbį su ekrane matomais filmo veikėjais. Vis dėlto filmas nepraranda, atrodytų, tokio paprasto, tačiau kartu vis rečiau tarp dokumentinių filmo kūrėjų pasitaikančio gebėjimo artikuliuotai pasakoti istoriją kameros užfiksuotais vaizdais, garsu, montažu.

Aistė Žegulytė neabejotinai augo ir su lietuvių poetine dokumentika (galbūt lėtas filmo tempas, tylus stebėjimas, kalbėjimas vaizdais – ir jos buvusių mokytojų įtaka?), ir vis tik ji – pasaulio režisierė, kalbanti universalia kalba, suprantama kiekvienos šalies žiūrovui. Žiūrėdama filmą negalėjau negalvoti apie austrų režisieriaus Ulricho Seidlo dokumentiką. Kaip ir jis, režisierė (ir sunku patikėti, kad ji – debiutantė) žiūrovą atveda į keistą, melancholišką, dviprasmybių pilną pasaulį. Tas pasaulis visai šalia mūsų (jis gali egzistuoti ir Lietuvoje, ir Austrijoje), nekyla abejonių dėl įvykių realumo, ir kartu sunku patikėti, kad tai, ką matome, gali vykti tikrovėje, – viskas netikra ir tikra tuo pačiu metu. Galų gale filmas sukelia žiūrovui savitą nepatogumo jausmą: paprasta juoktis, stebėtis, baisėtis matant kuriamas priešpriešas ar atsiskleidžiančią tamsią žmogaus prigimtį. Tol, kol supranti, kad visa tai – tos matomos priešingybės – egzistuoja ir tavyje. Tik gal šiek tiek subtiliau.

„Animus Animalis“ prasideda gamtos vaizdais. Kažkur miške guli negyvas pelėnas – prie jo transformacijos, taip kantriai ir stebuklingai užfiksuotos kūrėjų, nuo pilko galvą dengiančio kailiuko iki baltos blizgančios kaukolės filme dar grįšime. Besiraitančios pelėną dorojančios kirmelės – akiai nemalonus vaizdas, ir visgi natūralus. Tai gamta (gaivališka, paženklinta primityviais instinktais) ir ten taip vyksta. Tačiau nuo mitybinės gamtos grandinės netrukus persikeliame į medžioklės plotus – žiemiškame miške medžiotojai trispalve puoštomis kepuraitėmis tyko savo grobio. Vakare laukia buitinis jo dorojimas, lydimas kraujo upių ir keiksmų, o netrukus mus pasitinka rimti jų veidai ir Šv. Huberto dienai skirtos mišios bažnyčioje, papuoštoje kaukolėmis ir nudirtais vilkų kailiais. Toks hipokritiškas grobuoniškas sakralumas. Štai čia filmo kūrėjai ir įduoda raktą į rankas – nuo šiol žongliruosime dviprasmybėmis ir dichotomijomis. Tik viskas taip taktiška, kad belieka spręsti pačiam: priešpriešinantys montažo sprendimai – tai autorių ironija ir suokalbis su žiūrovais, ar tik tavo patyrimų interpretacija.

Visai kitokia nei buvo galima tikėtis (ypač lyginant su medžiotojų vakarine puota) zoologijos muziejuje įsikūrusi taksidermistų „karalystė“, šviesi ir sterili. Savitą vietos sakralumo nuotaiką tik dar labiau išpildo naujo iškimšto paukščio palydėjimo ilgu koridoriumi kadrai: iškamša lėtai, net iškilmingai rankose nešama iki antrosios paukščio amžino miego vietos. Tol, kol jo prireiks kokioje nors naujoje muziejaus kompozicijoje. Ramų taksidermistų darbą sudrumsčia tik interesantės (nežinia, ar filmo kūrėjo sėkmė, ar kūrybinės grupės žingsnis), prašančios padaryti tėvų prijaukinto barsuko iškamšą, skambutis. „Iš gyvo padaro!“ – baisisi taksidermistas greta kolegos, kuris tuo metu ant grindų kemša kažką kailėto ir jau negyvo.

„Akis, akis, akis!“ – šviesioje salėje aidi kito taksidermisto ir jo vaiko dialogas, kai tėvas jau padarytai iškamšai atsakingai į akiduobę klijuoja dirbtinę akį. Čia išlenda viena iš ironiškų filmo temų (greta renkamos gyvybingiausios iškamšos pozos) – ta nieko nematanti stiklinė akis nebeturi nieko bendro su gyvybe, bet... ką galvotumėme, jei visos iškamšos liktų „aklos“?

Su kiekvienu mažuoju filmo pasakojimu vis geriau atsiskleidžia režisierės keliami klausimai (bet atsakymus į juos turės sugalvoti pats žiūrovas): kodėl taip žavimės tikrovės iliuzija? Tai – mirties ar pabaigos baimė ir kartu noras suvaldyti tai, kas nepriklauso ir negali priklausyti nuo žmogaus? Ribą tarp realybės ir fantazijos (ir kartu gyvenimo ir mirties) nutrina scenos, kurios, atrodytų, įmanomos tik vaidybiniame kine – fantasmagoriška kimštų krokodilų medžioklė tikrame miške ar staiga atgijusi lapė muziejaus ekspozicijoje.

Ir kai galvoji, kad niekas nebenustebins, taksidermistų konkursą apvainikuoja suomių palaikymo komandos šokėjų dance macabre stirnos nugalėtojos (negyvos, bet panašiausios į gyvą) fone skambant „Stand by Me“. Tik ar nepasiilgsime gyvenimo be iškamšų (nebūtinai gyvūnų)?

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava