Apie poetus ir knygas

 

Trečiadienis, 23 spalio 2019

Apie valstybinę melavimo praktiką

Aistė Kisarauskaitė

Poezija kaip SPA 02

Kartais norisi teksto, mojuojančio pasipriešinimo vėliava, panašaus į Eugène'o Delacroix „Liberty Leading the People“, vedančio kovotojus nuo barikadų į lemiamą šturmą, o kartais praverstų pasiskolinti mokslininko sistemintojo akinius ir pro juos žvelgti į skirtingų bendruomenių, socialinių grupių ir vykdomosios valdžios nūdienos konfrontaciją viešojoje erdvėje. Žinoma, geriausia būtų du viename, nors laisvės vėliavos ir filosofinės teorijos iš seno eina kartu – ar verta priminti senuką Marxą, vėliau tapusį sovietine šmėkla, – geriau jau paminėsiu 1968 metų Paryžiaus įvykius, kuriuos inspiravo Guy Debord'as, parašęs „Spektaklio visuomenę“.

Lietuvoje šį pavasarį ir vasarą konfliktai neišėjo atostogų, triūsė iš peties dėl įvairių parkų rekonstrukcijų, paminklo sovietmečio rašytojui P. Cvirkai likimo, Lietuvos sengirės išsaugojimo, pakaitinami Vilniaus ir kitų miestų merų veiksmų – šie darbavosi mums už nugarų, kurdami naujus visuomenės supriešinimo scenarijus.

Pirmas dalykas, kuris ypač krenta į akis (žvelgiant net be mokslininko akinių), – valdžios veiksmai, neatitinkantys teisės reikalavimų ar padaryti aiškiai bandant juos apeiti, kaip vienašališki Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimai oponentų atostogų metu, kai nereikia miesto Savivaldybės tarybos balsavimo, vadovaujantis teisės aktu, kuris net neregistruotas Teisės aktų registre, žodžiu, kurio teisėtumas taip pat, švelniai tariant, abejotinas. 

Tuo pačiu keistu įstatymų nepaisymu pažymėti ne tik Vilniaus mero veiksmai, – Kultūros ministerija planuoja kabančio tilto statybą sostinės Pilių valstybiniame kultūriniame rezervate, nors pats rezervato statusas neleidžia jokių statybų. Tiesa, turintys mažiau galios ar drąsos renkasi ne naujas statybas, o „rekonstrukcijas“, kai, tarkim, lauko dušinės ir tualetai staiga pavirsta į šimtų kvadratinių metrų keliaaukštį pastatą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir pirmojoje kurorto apsaugos zonoje, kur naujų pastatų statyba draudžiama. Simptomiška, kad valstybės institucijos, t. y. statybų teisėtumą tikrinantys specialistai, „pažeidimų neranda“, kol klausimo neiškelia žurnalistai arba bendruomenė, ar bet kuris pilietis.

Nelegalumu pažymėta jau pirmosios Vilniaus mero valdymo dienos: 2015 m. inicijuotas keturių sovietinių skulptūrų nuėmimas nuo Vilniaus Žaliojo tilto. Šios įrašytos į Kultūros vertybių registrą, yra saugomos įstatymo ir dabar, tad niekur kitur stovėti negali, tačiau galima prisidengti ta pačia „rekonstrukcija“ ar restauracija, bloga būkle ir išgabenti jas nežinoma kryptimi. Kultūros paveldas (prabangūs sovietmečio šviestuvai, taip pat esantys kultūros vertybių sąraše) lyg netyčia „dingsta“ iš centrinės miesto aikštės – Lukiškių, nuardomas ir nežinia kur išvežamas istorinis gatvių grindinys (Vilniaus Daugėliškio gatvės rekonstrukcija), nors pagal projektą pinigai skirti jo restauracijai. Pakeliui dar „tvarkytojai“ išardo ir 100 metų senovinę vandentiekio slėgio pastotę, kurią atkasė po žeme, išardo tiesiog tam, kad netrukdytų kasti duobės. Masiškai kertami miestų ir miestelių aikščių medžiai, nes bus daromos tų aikščių „rekonstrukcijos“, vienodos lyg pagal karinį šabloną, ir liks plyni trinkelėmis grįsti plotai. Barbarai siaubia Romą? Proletarai naikina senąjį istorinį palikimą? Ne, tai – dabarties aktualijos. Ne primityvūs barbarai sugalvoja iškirsti visą seną miesto parką, šimtus jo medžių dėl „rekonstrukcijos“ ir barokinio parko sukūrimo, kurio projekte iš tiesų paslėpti numatyti per parką tiesti nauji vamzdynai. Barbarams gal ir neprireikė tokių melo strategijų, nors pagal grubumą jos tikrai barbariškos, lyg iš senųjų proletariato vadų arsenalo. Be abejo, dauguma Europos sostinių ir mažesnių miestų taip pat serga šia gamtos ir paveldo naikinimo liga, tačiau ilgametės žurnalistikos, viešumo, protestų, profsąjungų kovos pažabojo nemažą dalį grubaus barbarizmo. 

Kažkada, galvodama apie žinomų menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų kovą už privatizuoto kino teatro „Lietuva“ kaip viešos erdvės išsaugojimą 2007–2010 m., buvau įsitikinusi, kad tai buvo valstybingumo formavimosi, laukinio kapitalizmo siautėjimo laikai, kai vandalizmas ir panieka kultūrai apskritai buvo tapusi norma, bet dabar, sakiau sau, viskas kur kas geriau, mes Europos Sąjungoje, tad „Lietuvos“ privatizavimo scenarijus pasikartoti negali. Apsirikau, jis kartojasi. Ir tapo Lietuvos privatizavimo scenarijumi. Netgi blogiau – sklypai, viešosios mūsų erdvės, mūsų kultūros paveldas dažnai ne tik parduodamas, bet ir atiduodamas dykai, dovanojamas verslui. 

Ne per vienus metus susikaupusi nusivylimo, bejėgiško stebėjimo, kaip naikinamos vertybės, patirtis taip pat niekur nedingsta, o nuolat ir sistemingai taikomi tie patys valdininkų ir verslo struktūrų scenarijai, skirti paslėpti antivalstybinius, antiįstatymiškus, antiekologinius ir kitus nešvarius sandorius, praranda netikėtumo galią ir tampa nesunkiai atpažįstami. Sisteminis valdininkų melas gimdo priešpriešą ir nepasitikėjimą, todėl bendruomenės, miestiečiai pamažu dėlioja ir augina pasipriešinimo, nepasitenkinimo, nepasitikėjimo strategijas, kol vieną dieną konfrontacija išauga į bendrą nepasitikėjimą valdžios struktūromis, ir nė vienas aikštės, skvero, parko, kalno, komplekso, paminklo rekonstrukcijos projektas nebėra priimtinas. O ar yra nors vienas iš jų, kuriame nepaslėpta kokia nors klasta, apgaulė, nekyšo privačių interesų ausys? 

Tarsi pripažįstame, kad mūsų valstybė sudaryta iš įvairių kalbinių, socialinių grupių, iš skirtingos lyties žmonių. Tačiau žvelgiant į viešųjų erdvių „rekonstrukcijų“ bangą, besiritančią per Lietuvą, stebina ne tik sugebėjimas didžiąją dalį Vilniaus projektų atiduoti į vienos architektės ir vienos statybų bendrovės rankas, – atrodo, tarsi visi jie kurti vieno itin vaizduotės neturinčio ar naujo valstybinio kanono besilaikančio architekto – iškirsti medžius, viską užkloti trinkelėmis. Net želdynai visur panašūs – mažaūgės smulkialapės liepos, didelių žiedų neauginančios hortenzijos, smulkialapiai krūmeliai. O jei grupė žmonių, nesvarbu, kad labai gausi, norėtų angliškojo parko, jei bendruomenei ar žmonių grupei svarbi gamta, brangūs medžiai, kuriuos pamena iš vaikystės, kuriuos pamena dar jų tėvai, jei kas nors vaikšto gatvėmis pėsčiomis, o ne važinėja automobiliu, jų visų poreikiai tiesiog nesiskaito. Kam reikia istorinio paveldo? Jums? Jums vasarą per karšta eiti akmeniu ir betonu padengta Lukiškių aikšte? Neikite. Stovite per vasaros karščius viešojo transporto stotelėse? Kad nestovėtumėte, valdžios parinkti dizaineriai jums suprojektavo skaidraus plastiko stotelių stogus, neduodančius pavėsio, o medžiai iškirsti. 

„Daugelis psichologų linkę ypač akcentuot šeimynines žmonių nerimo ir baimės priežastis, tačiau ne mažiau svarbi yra ir visuomenės įtaka, kadangi visuomenė – tai šeimos šeima. Ir jeigu ji serga, tai visoms joje esančioms šeimoms teks kovoti su tokiomis pačiomis negaliomis. 

Tad anaiptol ne atsitiktinumas, kad drauge su tyra, pirmaprade gamta mūsų planetoje baigia išnykti ir mūsų pačių vidinės, prigimtinės laisvės pojūtis. Nesunku suprasti, kad nei senutės girios, nei senutės moterys nelaikomos svarbiais ir saugotinais dalykais. Tai ne kaži kokia paslaptis.“ Taip rašo mokslininkė dr. Clarissa Pinkola Estés garsioje knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“. Pridėčiau – nelaikomi reikalingais ir seni vyrai, ir senoji architektūra, kultūros vertybės, istorija. 

Taigi, bendruomenės nariai patiria psichologinį skausmą, smurtą, matydami, kaip niokojama jiems brangios, pamatinės žmogaus ar valstybės dedamosios – istorija, kultūra, gamta. Ne veltui C. P. Estés vartoja žodį „kovoti“, sakydama: „visoms joje esančioms šeimoms teks kovoti su tokiomis pačiomis negaliomis“. Ypač kai tos negalios įsikūnijusios ne įstatymuose, o juos pažeidžiančiose asmenybėse, nesvarbu, kad turinčiose galios įrankius, t. y. valstybės valdymo postus. 

Čia norėčiau pažvelgti tik į vieną aspektą, ar pastarojo meto paradoksą, atsiradusį kaip šios konfrontacijos rezultatas – vieno iš galios įrankių pasidalinimą. Informacija visuomet buvo beribės svarbos įrankis tiek konfliktuose, tiek kūryboje. Karo, vėliau Šaltojo karo metais šnipų istorijos apaugo legendomis, filmais, vieno jų („Septyniolika pavasario akimirkų“) sovietinis herojus Štirlicas virto žodinės liaudies kūrybos – anekdotų – personažu; ne mažiau įspūdingas agentas Džeimsas Bondas, – pramoninis špionažas ir dabar aktualu Tačiau nemažai ką pakeitė interneto tobulėjimas – pakito šnipinėjimo būdai, atsirado įvairūs kibernetiniai nusikaltimai, asmens tapatybės vagystės, – visa tai vėlgi susiję su prieiga prie informacijos. O ir valstybės institucijų darbas, dokumentų formos patyrė milžinišką transformaciją – dabar daugybę dalykų privaloma skelbti internete, ten yra vieša prieiga prie dokumentų, kuriuos kadaise buvo galima lengvai paslėpti stalčiuose ar lentynose ir taip padaryti neprieinamus. Virtualioje erdvėje nesunku sumedžioti ir įvairių konkretaus žmogaus asmeninio gyvenimo fragmentų. Mes išgyvename dėl duomenų apsaugos, kad esam sekami įvairių sistemų, mokesčių inspekcijai prieinama vis daugiau mūsų privataus gyvenimo duomenų. Betgi tas pat nutiko ir su valdžios dokumentais, veiksmais, posėdžių protokolais, projektais ir finansų srautais. Piktas aktyvistas nesunkiai gali rasti daugybę duomenų, kuriuos vykdomoji valdžia privalo pateikti. Ir štai baisusis paradoksas – kiekvienas valdininkas padedant internetui gali būti taip pat sekamas, sekamas praktiškai anoniminio stebėtojo, ypač jei jis kokiais nors savo veiksmais jau „nusipelnė“ dėmesio. Tuomet stebėtojų ir sekėjų gali būti visa minia. Ir tai nėra tie followeriai, kurių pageidaujame. Nuolatinis vykdomosios valdžios melas gimdo ne tik pasipriešinimą, jis gimdo ir persekiojimą, kai politiko vardas tampa keiksmažodžiu, kai socialinius tinklus užplūsta memai, koliažai su jo veidu, purvini juokeliai. Jei sovietmečiu persekiojimą, pjudymą galėjo organizuoti valdžia pasitelkusi spaudą, dabar tai gali daryti ir pikti piliečiai, naudodami taip pat viešąją erdvę ar spaudos atitikmenį – socialinius tinklus. Įsivaizduokite: Jūs ne tik tampate keiksmažodžiu, bet per tagus apie tai nuolat esate informuojamas!

Taigi, pabaigoje lieka priminti tiesą, seniai žinomą mažose uždarose bendruomenėse, kokia dabar tapo kone visa žmonija, – siaurame ratelyje meluoti yra labai pavojinga. Čia melo kojos itin trumpos. O tokių bendruomenių egzekucijos, nors nieko bendra neturi su fizinėmis bausmėmis, itin žiaurios. Šiais laikais taip nesunku tapti persekiojamu žvėrimi…

Gerbiami politikai, įsivaizduokite, kas nutiks, kai į medžioklę išeis didelė kitos išeities nebeturinti bendruomenė!

 

Daugiau šioje kategorijoje: « (Ne)lik su manimi Romanas iš užsklandų »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava