Apie poetus ir knygas

 

Ketvirtadienis, 24 Spalio 2019

Romanas iš užsklandų

Ramutė Skučaitė Tik ištarti reikėjo. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 134 p.

Giedrė Kazlauskaitė

Romanas is uzsklandu largeApie Ramutę Skučaitę esu pratusi nevalingai galvoti kaip apie vaikų poetę – man ji yra pirmiausia „Žvangučių“ autorė, dar Cvetajevos vertėja. Eilėraščiai vaikams rašyti tuo metu, kai poezijos vaikams tikrai labai reikėjo – jie buvo masiškai skaitomi, deklamuojami namuose ir švietimo įstaigose, inscenizuojami. Nors namuose turime naują „Žvangučių“ leidimą, nepasakyčiau, kad mano septynerių metų duktė labai prie jo veržtųsi – tiesiog gyvename rašto, vaizdo, turinio pertekliuje. Bet ji pradėjo skaityti daug vėliau už mane, tad gal prasmės paieškos dar priešaky?.. Dabar, technologijų eroje, vaikų smegenys kitaip funkcionuoja.

Todėl knygą „Tik ištarti reikėjo“ skaičiau susidomėjusi – iškart įvedamas poezijos ir eseistikos, dienoraštiškų fragmentų (p. 124), kuriuose aiškinami eilėraščiai ir biografija, ritmas. „Parašiau eilėraštį apie atvirlaiškį su paukščiu. Gal po mėnesio ar poros radau mažutėlį akvarele tapytą atviruką. Nežinojau, kad tokį turiu, nesumeluosiu sakydama, kad neturėjau, todėl, netikėtai jį užtikusi kelerių metų senumo kalendoriuje, gerokai nustebau.“ (p. 13) Sentimentalu, bet ne visada. Prozos (nors jei tai ir publicistika, nesumenkina tų fragmentų vertės) intarpuose – fenomenologiškos intencijos, juose pasakojami atsiminimai, šeimos istorija, kūrybos ir savivokos kontekstai (p. 28). Baisu pripažinti, bet jie įdomesni ir už eilėraščius, nes eilėraščiai neperteikia tos informacijos, kuri įstingo publicistikos ar eseistikos fragmentuose.

Visgi nesu abejinga ir Skučaitės eilėraščiams, kuriuos galima apibūdinti pačios autorės eilutėmis: „Šitaip neverkdamas tyli / Nenuraminamas vaikas“ (p. 16). Eiliuojama ir rusų kalba (p. 32), bet dar įdomiau, kai į lietuviško eilėraščio rimą inkorporuojamos prancūziškos frazės: „D`un autre temps, d`un autre flamme – / Turtingiem, elgetom, kvailiam...“ (Iš..., p. 61). Biografinis kontekstas – tremtis, prancūzų kalbos studijos Irkutsko užsienio kalbų pedagogikos institute ir VPI. Viename turbūt politinį aspektą turinčiame eilėraštyje įpintas Rimvydo Stankevičiaus poezijos motyvas (įdomu, nes apskritai literatūroje jaunesni poetai eilėraščiuose figūruoja retai, dažniau dialoguojama su klasikais arba bendraamžiais):

Žeme, tau skauda? – Skauda. Labai.
Vėl kraujuoja kažkur sodybėlė.
Vėl šiepia dantis svetimi sabalai...

Bet Stankevičiaus šermuonėliai...

Atgyja?                              

Kaita, p. 22

 

Skučaitės poezija santūri, ji nesididžiuoja trauminėmis patirtimis ir netgi, kaip tenka susivokti iš prozos intarpų, jas slepia. Apie jausmus kalbama tarsi puse lūpų, tačiau neišvengiama nuoskaudų, moralizavimo ir perdėtos patetikos, kuri prasiveržia autorės vadinamosiose „užsklandose“ (p. 114; p. 79 – paskutinio sakinio nereikėtų). Socialinė kritika naivoka, vienoje užsklandoje ironizuojama „privati valda“ (p. 34), pamirštant, kad totalitarizme neturėtume nieko privataus, bet hierarchijos tarp žmonių būtų dar ryškesnės. Rimai paprasti („rugiai“ su „drugiais“, p. 115), bet išlaikomas subtilus saiko pojūtis, tekstai neperkrauti įvaizdžių ar tuščiažodžiavimo. Viename gražiausių eilėraščių – taip pat Sibiro motyvas:

Šitas laiškas bus, kol dviese bus.
Nesvarbu – sakytas, parašytas.
Jis daugiau už būtį, už kapus –
Gal anas...
Bet Viešpatie, jis – šitas.

Kitą rašė šąlanti ranka.
Rašė tai, ko niekas nė nežino.

... Trikampėlį – čia, dabar (už ką?)
Išveža
Į didelį šiukšlyną.

... Surinktas kompiuteriu. Voke
Su PRIORITÉ, kas žada greitį,
Įmestas ranka nenuovokia,
Nenueis.

Nebėr pas ką nueiti.              

Trejetas laiškų, p. 80

               

Apeinant banaloką skundą „praeitis – gėris, dabartis ir modernizacija – blogis“ , norėtųsi atidžiau perskaityti vadinamąsias užsklandas. Jose pasakojama dramatiška gyvenimo istorija, kuri galėtų virsti į „Aštuonis lapus“ panašiu romanu (p. 54–56, p. 77), – tik pasakotoja, kitaip negu Birutė Pūkelevičiūtė, prozoje lakoniška, intarpai pernelyg nenutolę nuo poetinės prozos. Pūkelevičiūtę miniu neatsitiktinai, nes abi autorės, pasirodo, turi biografinių sąsajų, susitikimų (p. 38–42). Autobiografija dėstoma rafinuotai, jautriai, per literatūros autoritetus:

„[...] Juk tada jau einant iš teatro namo išgirdau moters balsą: gražiai deklamuoja mergaitė, bet juk išdavikę... Baisu pagalvojus, kad motina kalėjime, tėvas ir miręs ten ar kokioj Vorkutoj...

Skubėjau paskui du priešais einančius žmones, stengdamasi neatsilikti, nes nejauku tada buvo eiti tamsiom gatvėm vienai. Išgirdau tuos žodžius neklausydama, nežinau, ar ką sakė vyriškis, nes tiedu perėjo į kitą gatvės pusę. Bet užteko to, ką girdėjau, kad pati pasijusčiau išdavike, ateiskit man, Salomėja. Juk tikrai buvau deklamavus ir gimnazijoj, ir teatre arti trisdešimties Jūsų eilėraščių... [...]“ (p. 67–68)

Tuose epizoduose atskleidžiami jaunystėje patirti sunkumai, karo metų išbandymai; vienas šiurpiausių pasakojimų – kaip po bombordavimo moteris ryšelyje nešasi tai, kas liko iš jos dukters. Tačiau tuo nėra manipuliuojama, graudinama, siekiama šokiruoti – atvirkščiai, pasakojama ramiu tonu, be emocinio terorizavimo, suvokiant tokių dalykų išpažintinį slaptumą, bet paveikiai. Tuo tarpu Skučaitės eilėraščiuose nerandu nieko „antiestetiško“ – klasikinė maniera, rimas, įprasti lyriniai įvaizdžiai, jausmo savitvarda. Visgi labai gerai, kad toji savitvarda atpalaiduojama bent jau užsklandose:

„Geraširdis leidyklėlės vadovas sakė: ką padarysi, neperka. Iš jo gavau dar visą glėbį tų pusiau jubiliejinių sąsiuvinėlių. Knygeles-sąsiuvinėlius dalinau skaitytojams (į susitikimus kvietė!) su autografais ir be. Po vieno susitikimo ant trijų palangių radau ketvertą paliktų „Praeivių...“ Porą – su autografais. Buvo labai liūdna.“ (p. 86–87)

Rašytojui rasti savo dovanotas knygas su autografais išmestas – tikrai labai nemaloni patirtis. Vincas Mykolaitis-Putinas taip yra radęs savo romanus prie šiukšlių konteinerio, Juozui Baltušiui, berods, Sąjūdžio metais žmonės atnešdavo jo raštus prie buto durų. Bet galima ir panagrinėti šį reiškinį: eilėraščių infliacija, žmonėms jų nereikia, kodėl poetams taip sunku ir skaudu tą įsisąmoninti? Nes paniekinama dovana? To, kas rašančiajam brangiausia, atstūmimas? Išreiškiamas abejingumas dvasiniam dovanos turiniui? Tačiau knygų leidyboje ir autografavime taip pat slypi dalis egocentrizmo ir imperatyvumo, jei jau sąžiningai. O kad žmonės nemoka elgtis su knygomis, seniai pastebėta. Per daug gerovės. Nemalonius nutikimus seka net kelios dvasinės kompensacijos (p. 120) – autorei svarbus etinis apsisprendimas išryškinti gražius žmonių poelgius, šiltus santykius, jausmus. Net kai jis labiau etinis, ne estetinis.

Knygos pabaigoje – mistinis sutapimas. Pasakojama, kaip kartą teatre po Ramintos Šerkšnytės operos „Penki Merės stebuklai“ premjeros (Skučaitė – libreto autorė) išgirdusi klausimą „Ar jūs ne Sofija Čiurlionienė?“ (p. 124). Klausė, matyt, komplimentą pasakyti bandantis ponas, nes vizualiai, kaip galima spėti iš nuotraukų, jos tikrai gan panašios. Taip pat ir moraline laikysena, tvirtybe pakeliant negandas. Džiaugiuosi, kad yra užsklandos. Kuo laisvesnis rašymas, tuo autentiškesnis balsas.

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava