Apie poetus ir knygas

 

Pirmadienis, 04 Lapkritis 2019

Nepretenzingumas

Alis Balbierius. Ekvilibriumas. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 127 p.

Giedrė Kazlauskaitė

Romanas is uzsklandu large

Alio Balbieriaus bibliografijoje, kuri pateikiama „Ekvilibriumo“ atvarte, – ir jaunojo gamtininko kalendorius, ir ekologiniai etiudai, ir fotografijų albumas. Atidumas gamtos reiškiniams būdingas visoms jo poezijos knygoms, taip pat ir šiai, tik gan kritiškas: „jau kloja sniegas baltą sielą / ant šlapio purvo. Sniegas / šiam Europos užkampy – vaikų svajonė. / Joks Sniego senis neateis purvynais, užstrigs ant žvyrkelio jo eiklios rogės [...]“ (Klimato atšilimas, p. 29). Žodis „ekvilibriumas“ reiškia pusiausvyrą, bandymą išsilaikyti ant lyno; dvasine prasme – turbūt ramybę, nuosaikumą, suvaldytas aistras. Kaip knygos gale paaiškina redaktorė Janina Riškutė, svarbiausias čia – kelio motyvas.

Tačiau bendras knygos įspūdis – poetinės įprastybės, gražiai suguldytas egzistencinis nuobodulys. Pusiausvyros ir tvarkos netgi per daug. Pasigendi kažko netikėto, aštraus, chaotiško, nevaldomo, gaivališko. Gražūs pasažai neretai gadinami abstraktybių (niekur, Vienis, tamsa, šviesa): „[...] kūno kelią ir dvasinį kelią, dažnai nesutampančius, nors gali ir tikėt, kad jie yra to paties Vienio dulkės; bučinį į krūties viršūnėlę ir artimųjų netektis, sąmonės tamsą ir praregėjimų šviesą“ (Plentas į niekur..., p. 22). Nors turbūt tai Rytų kultūros atšvaitai ir dao, norėtųsi kitokios kalbos, kitų kelio ženklų tam išreikšti. Tačiau kai rašoma apie gerai pažįstamus, netgi banalius dalykus, išeina bene įdomiau: „niekas / negalėjo išgert / mano vyno / mano vyno laisvės / iš nelaisvos / mano taurės“ (Sovietijos vynas, p. 53). Skaitydama susivokiau, kad pavadinimu akcentuojamą pusiausvyrą žymi atrastas dvasingumas, galbūt – rytietiška filosofija ar tiesiog dvasios ramybė. Vis dėlto pagalvojau, kad autorius galėtų pabandyti kurį laiką susilaikyti nuo žodžio „siela“ vartojimo, nes juo piktnaudžiauja.

Visas skyrius („Iš Trieilių“) skirtas turbūt beveik nemodifikuotam rytietiškam poezijos žanrui. Neišmanau haiku stiliaus taip gerai, kad galėčiau tikrinti trieilių, tarsi sonetų, taisyklingumą. Lietuviškų haiku, atvirai kalbant, nemėgstu, netgi drįstu abejoti, ar lietuvių kalba jiems tinka (be abejo, tinka, tik ar trieilė lietuvių poezija 98 % atvejų nėra viso labo kičas?). Tiesa, „Ekvilibriume“ radau tokių, kurie turi inkultūracijos krūvį: „mergaitė: nokstanti: / dar kaip žiedas, / bet jau kaip vaisius“ (p. 84). Knyga neplona – trieilius galima buvo sudėti taupiau, per kelis puslapius. Neekologiška popieriaus prabanga! Nebent šalia skaitytojas turėtų prisipiešti iliustracijai tinkamų nuotraukų eskizų. Šalia „nokstančios mergaitės“ tiktų fotografija iš Romualdo Rakausko „Žydėjimo“ ciklo.

Balbierius yra ramus, nepretenzingas poetas (čia gali būti ir privalumas!). Netgi sakyčiau – baikštus, bijantis išeiti iš savo paties poetinio lauko. Įdomiausias jis tada, kai filosofuoja, remdamasis vaizdais, bet ne išankstiniu žinojimu: „Vaikas, žaidžiantis su tirpstančiu sniegu; / tirpstantis sniegas ir vaikas yra keturios / stichijos pagal senuosius [...]“ (p. 111). Dar įdomus, kai bando įvesti ironišką rakursą: „Kai tapau fermeriu, pradėjau studijuot entomologiją – kiaules greitai pakeičiau musėm; kiaulės auga labai lėtai, lėtai dauginasi; musės veisiasi kaip maras, tik spėk skersti [...]“ (Musės skerstuvės, p. 112). Šis eilėraštis primena poetinę prozą, jame daug šnekėjimo, bet trieilių kontekste atrodo kaip kompensacija už riboto skiemenų skaičiaus sulaikytą kvėpavimą. Turinio prasme – tikra ekvilibristika: lyrinis subjektas visad laviruoja ant ribos, kurią, skaitytojos įsivaizdavimu, galėtų ir peržengti, tačiau to sau neleidžia. Matyt, drovisi impulsų nevaldomumo.

Balbieriaus lyrikoje gražūs tie poetiniai įvaizdžiai, kurie konkretūs, suvokiami juslėmis, priklauso labiau gamtos, negu kultūros sferai: „granato forma vazoj traukias, / raukšlėjasi oda lyg moters / įraudęs skruostas, kurs kadaise / už rožės žiedlapį skaisčiau žydėjo [...]“ (Nature morte, p. 118). Nature morte žanras tinka kalbančiajam, kuris visada yra stebėtojas, jautrus gamtos spalvoms, faktūroms, judesiams. Cituojamame eilėraštyje postuluojami ir estetiniai kalbančiojo prioritetai: „[...] nykimo spalvos lėtos – šią poeziją / regėt geriau nei tarti žodį“ (p. 118). Matymas, vizualizavimas, grožio jutimas suvokiami kaip esantys aukščiau (arba anapus) kalbos, išsprūstantys iš verbalinės sistemos, jai nepavaldūs. Per vaizdus kalbama apie nykimą, mirtį, smurtą, brutalumą, praėjusį laiką – ne pasakojant, tiesiog „fotografuojant“: „prieš daug metų / sugriuvusiose arklidėse / rinkau arklių kaukoles / su kirvio žymėm“ (Tėviškė, p. 126). Toks vizualinis eilėraščio pamatas ne visada suteikia informacijos, bet sukelia stiprų juslinį įspūdį apie nujaučiamus įvykius, kuriuos liudija likę daiktai, kaulai, irimo nuojauta.

Ieva Rudžianskaitė recenzijoje (http://www.satenai.lt/2019/06/28/eiti-savo-keliu/) teisingai pastebi, kad kartais Balbieriaus eilėraščio rašymo patirtis pernelyg egzaltuota. Tačiau toji egzaltacija ne tokia ir dažna, turint omenyje, kad sąmoningai laikomasi nuosaikumo, pusiausvyros principo. Pabaigos eilėraštis tvirtai užantspauduoja knygos pranešimą: „kada ieškojau kelio – praradau / kai nieko neieškojau – kelias vedė“ (Koanas sau pačiam, p. 127). Kelio leitmotyvas taip pat įtvirtina judėjimo, gyvenimo kaip kelionės reikšmę. Autorius lieka ištikimas daoistinei pasyvoko tirpsmo Visatoje laikysenai – nesipriešinti lemčiai, sutapti su gamta, taikiai žvelgti į aplinką ir išsaugoti save ramybės būsenos.

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Fragile (Ne)lik su manimi »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava