Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 08 Lapkritis 2019

Fragile

Nerijus Cibulskas. Veneros. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 80 p.

Giedrė Kazlauskaitė

Romanas is uzsklandu large

Trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga pradedama eilėraščiu „postarcheologinis“, kurį galima suvokti kaip savotišką intermezzo tarp „Archeologijos“ ir „Venerų“: „gulėti po sekreto stiklu / viršum savęs dugną matyti“ (postarcheologinis, p. 7). Vis dėlto reikšmingo pasaulėvaizdžio lūžio nėra, nes kitame pernelyg nenutolusiame „Venerų“ eilėraštyje – „kai guliu sulankstomoj lovoj / virš manęs darbuojas / duobkasys // iš pradžių nukasa stogą / gremžia lubas // paskui imasi pilvo“ (duobkasys, p. 14) – tas pats žiūros taškas, iš apačios, iš po žemių. Marius Burokas pastebėjo, kad knyga gan hermetiška (https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1096989/marius-burokas-kosmosas-ir-poliaroidai-knygu-apzvalga), bet juk egzistuoja visiems žinomi būdai iš po to sekreto stikliuko ištrūkti. Pvz., anksčiau man buvo įdomus tas Cibulskas, kuris rašė knygų recenzijas. Bet dabar, matyt, užsiima rimtesniais darbais.

Ir vis dėlto knyga labai gera, ji gaus visus galimus įvertinimus, bus pastebėta ir pagirta. Kažkada klausiausi Cibulsko, skaitančio poeziją „Salione“, – vėliau supratau, kad renginyje jo eilėraščiai skamba vienaip, knygose atrodo kitaip. Paradoksalu – atliekami balsu, jie atrodo socialesni, išryškėja komunikatyvinė funkcija. Popieriuje – santūrūs, rafinuoti, aiškiai apčiuopiamos įtakos: lenkai („Venerose“ – Zagajewskio epigrafas), skandinavai; tiesioginės nuorodos į muziką: „Dūžtantis Glassas ausinėse / išderinti kraujo klavišai / muša per širdį“ (metamorphosis, p. 11). Metaforų technika tiksli (kartojasi klasikinis veidrodžio įvaizdis), išmokta, joje nėra nieko neprognozuojamo. Nuo pasaulio skiriantis stiklo gaubtas jei ne po žemėmis, tai pristatomas paštu su etikete „fragile“: „tavo demonai tavęs dar nepažįsta / esi prieškambaris jų įsikraustymo išvakarėse / nenustebk vidury nakties / siuntų tarnyba / paliks kartono dėžes su įspėjamaisiais / užrašais / atsargiai nedaužyti stiklas“ (p. 13). Tarsi ir būtų galima kritikuoti tokią pasaulio stebėtojo poziciją (introspekcija, hermetizmas, miesčioniški įpročiai – kava, restoranai, muzika – jokios socialinės dimensijos, atjautos kitiems), bet iš to ir parašoma poezija, ten jos, lyg tyčia, apstu. Net buvimas periferijoje (o ne centre) žymi šiokią tokią nuoskaudą, kuri pačiam kalbančiajam, beje, palanki, nes tikrai maitina jo kūrybingumą: „Provincija kartais elgiasi lyg sena buldogė: / kilminga, išdresuota, tačiau tingi / ir apsiseilėjusi nuo paskalų. Jos šunyčiai / prie parduotuvių, dėvėtų krautuvėj. [...]“ (restoranas, p. 36). Nors paties regiono ypatybių knygoje mažiau, negu, tarkim, Luko Miknevičiaus poezijoje.

Kaip ir dera trisdešimtmečiam autoriui, „Venerose“ nemažai mirties apoteozės. Tiesiog tai laiko riba, kai išgyvenama mirtis artimoje aplinkoje (liūto herbas, p. 51), apmąstomas savo paties mirtingumas (grand finale, p. 71), nepamirštant sekretų žaidimų (p. 7) ir duobkasio regėjimų (p. 14). Be abejo, mirties (nežinomybės) nuojauta personifikuojama ir erotizuojama: „Kokia ji yra? Vieni sako – / tai kūdikis, kuris pirmąkart / žvelgia į baltos alyvos sprogimą. / Kiti – kad tuštuma, / beformis kamuolys kosmoso / vartininko rankose. // Man jinai – jauna moteris / dviem kryptim keliaujančioj upėj.“ (kokia ji yra, p. 20) Gražus, sentimentalus eilėraštis, kaip ir liūto herbas, kuriame ligoninės natūralizmas grakščiai poetizuojamas: „Šitiek vamzdelių. Pavargusio kūno / dūdmaišis tuoj užgros, / pradangins liūdną palatą.“ Kalbantysis nėra toks naivus, kad nenutuoktų, kur link egzistenciškai juda. Todėl plokščio „tolumų-platumų“ optimizmo čia nerasime. Tačiau stiklo gaubtu apsivožta lyg ir per anksti.

Kodėl „Veneros“? Matyt, iš moters ilgesio, nostalgijos, artumo neįmanomybės, egocentrizmo gniaužtų. Denniso Nurksės epigrafas gali ir klaidinti. Kliaujamasi juslių estetika, per jas lipomas Proustą imituojantis koliažas: „Pusryčių kvapas, vandens valymo įrenginių kvapas, klijų fabriko aromatų paletė, užakusi Filomena, drėgnos jos pažastų viksvos, kurios, regis, kutena šnerves, kai pirmąkart miegu balkone po mirštančiais perseidais, močiutės urnos kvapas, gelsvas lakuoto sodo stalelio, alaus kvapas, kvepėjimas pašto ženklų ir naujų modeliukų, jų metalo kvapas, skonis, kai prasikertu lūpą [...]“ (rugpjūtis, p. 16). Rašoma tarsi apie kitus (dažniausiai moteris), bet iš tikrųjų – apie save. Tos kitos kalbančiojo pasaulėvaizdyje dalyvauja tik tiek, kiek yra susijusios su juo, – svarbios tik tiek, kiek padeda jam pasakoti save. Jausmas išsakomas, bet puse lūpų: „Tą lapkričio naktį berniukas prisiartino, / rodė senos virvės gabalą. Tačiau net ir jis / tarp mūsų buvo nutrūkęs.“ (užutrakio dvaras, p. 23) Santykių tragizmas nėra egzaltuotas, bet pagirtina, kad jis praskaidrinamas ir grotesku: „sekmadieniais tu girta / beždžionėlė rašanti šekspyrą // garsiai daužai per nervų klavišus / kol prineši pilną butą tragedijų // sekmadieniais aš pagiriotas / tavo skaitytojas // amerikietiškas / psichopatas su kirvuku // kokteilio ledui“ (p. 33) – šis eilėraštis man pasirodė drąsiausias, nes jis ir gan dinamiškas, ir įneša šiek tiek naratyvo. Lyrinė veikėja čia tiek pat įgali, kiek ir kalbantysis.

Cibulsko poezijoje išpažįstamas tam tikras nesavarankiškumas, silpnumas, jautrus vyriškumas – pvz., eilėraštyje (tabako medis, p. 43) batraiščius pirmokui užriša mergaitė. Bene poetui Aivarui Veikniui dedikuota transporto priemonė (p. 42) – apie skrydžių baimę. Tiesa, čia pat esama ir tikėjimo savo ypatingumu (įpjauta, p. 47), bet tas silpnumo, netobulumo išpažinimas, likimo atžvilgiu nuleistų rankų laikysena virsta knygos stiprybe. Įdomu, kad per antimilitaristinę ironiją netgi konstruojamas dekolonizacijos mitas: „ar patikėsi / istorijai vieną kartą prisisapnavo: į europą / atkeliauja užkariautojai majai“ (terra cotta, p. 40). Beje, savo amžiaus grupės ypatybes autorius išskiria atskiru eilėraščiu (trisdešimtmečio autoportretas, p. 61), bet jame įtikinamiausia yra strofa „Eilėraštį bando rašyti lyg nacionalinį diktantą [...]“ (p. 62). Visa kita, spėju, šiek tiek susimuliuota (gerąja prasme, nes poezija ir yra gyvenimo simuliacija).

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Let`s dance! Nepretenzingumas »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava