Indrė Valantinaitė. Apsisiautusios saule. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Giedrė Kazlauskaitė

Mąstydama apie Indrės Valantinaitės naujosios poezijos knygos pavadinimą „Apsisiautusios saule“, negaliu neprisiminti patetiškų Janinos Degutytės eilučių: „Jei ateisi, / Tai kaip saulė tik ateik. / Ir tokia skaisti, / Ir tokia šventa. / Jei ne saulė tu, jei vario moneta, – / Nesiartink! Man tokios nereik.“ Parašyta 1958 metais, invokacija meilei. Tada šovė į galvą, kad 2005 m. išėjo Jurgitos Butkytės eilėraščių knyga „Voratinkliais apsigobusios“. Jeigu tektų rinktis tarp saulės ir voratinklių, bijau, kad pasirinkčiau pastaruosius – savi marškiniai arčiau kūno. Valantinaitės knyga patetikos neišvengia, ji pradedama epigrafu iš „Giesmių giesmės“. Bet juk tai banalu. Nors nežinau, poezijos neskaitytojui (o apie tokį visgi galvojama) turbūt ne.

Kai tik į rankas pakliūva knyga (prozos, poezijos – nesvarbu), kurios galiniame viršelyje didieji autoritetai nepasivargina parašyti kelių giriančių sakinių, nevalingai duodu jai minusą. Tokia išankstinė nuostata. Perskaičiusi Donaldo Kajoko ir Kęstučio Navako malonybes iš karto galvoje jas užginčijau: nematau autorės proveržio, nes pastarosios kelios Indrės knygos menine prasme buvo daugmaž panašios, tik kažkaip „neužkliuvo“. Nemėgstu frazės „liko nepastebėtos“, nes tai, rodos, reiškia „negavo apdovanojimų“, – pats blogiausias vertės matas. Tų knygų laukiau, jas skaičiau, svarsčiau jų turinį ir formą. Manau, kad jos buvo netgi labai pastebėtos, jeigu turėsime omenyje tiražus, pristatymus ir pardavimus (dar galima pridėti ir vertimus). Recenzijų, tiesa, pasirodė ne per daugiausia. Bet ar poetai nutuokia, ką reiškia parašyti recenziją? Ar bent kartą gyvenime bandė?..

Skaitant „Apsisiautusios saule“ labiausiai kliuvo ne egzaltacija (kuri gan švelni, šimborskiška, išskyrus nebent p. 77), o miesčioniškas religingumas. Sterilus kalbėtojos akiratis, į kurį nepatenka personažai iš socialinių paribių; čia nedvelkia skurdu ar vargu, nes gyvenama hermetiškame viduriniosios klasės interesų pasaulėlyje. „Netrukus mes išskridome / žiemos atostogų“ (Karališkas alkis, p. 22); „Sapnuodama šilke praleidau / visus gyvenimo saulėtekius.“ (Bijojau, p. 23). Todėl lyrinės veikėjos religiniais jausmais apskritai sunku patikėti, nebent priimi išlygą, kad jie susikurti sentimentalumo pagrindu. Net mirtingumo suvokimas gali pasirodyti kiek karikatūriškas (Kūnelis, p. 29). Na, tai ne našlaitė, mieganti tarp tėvų kapų kauburėlių, apie kurią rašo Dainius Gintalas: „[...] nes, matai, žmonės ne tik / skrenda į Balį / ir laižo ledus / žmonės laižosi žaizdas / vaikai uosto ne tik gėles / bet ir dujas / miega ne tik lovose / bet ir tarp dviejų žemės kauburių / iš vienos pusės kauburys su mama, iš kitos – su tėčiu“ („Literatūra ir menas“, 2020 03 06, nr. 5, p. 48). Vis dėlto mirtis, nors autorės santykis su ja gali pasirodyti kone pižoniškas (Ji nemėgo juodos spalvos, p. 36), buvo ta tema, į kurią skaitydama kabinausi; mirtis jai yra gyvenimo atspirties taškas, ir tai svarbu. Mirties patyrimas autentiškas, transcendentiškas, dialogiškas:

Kaštono kekėje įsitaisiusi,
žiedadulke pavirtusi

lyg iš prezidentinės ložės
stebi mane

vis dar bežiedę
giminės medžio šaką,

atėjusią Tavęs aplankyti.

Ar iš ten, kur dabar esi,
leista pamatyti ir ateitį?

Kapinaitėse, p. 75.

Religinio jausmo įtikinamumą sustiprina besikartojantis kaltės motyvas, bet kaltė dėl niekų (Apeigos, p. 49) suerzina – ją derėtų jausti dėl kitko, nesusmulkinti, atsisveikinti su animalistinėmis Jono Biliūno metaforomis. Ironija susimuliuota, nors pačiai autorei, ko gero, atrodo nuoširdi: „Neužtektinai tyra. / Nepakankamai graži. / Netinkama atnašavimui. // Per menkas talentas. / Prastas išsilavinimas. / Bevertė profesija.“ (Vėrinys, p. 31). Į recenziją šias eilutes perrašyčiau kitaip: Per daug žiūrėjimo į veidrodį. Per paprasti eilėraščiai. Per gražiai save mato. Nėra tikro kraujo, nėra tikro purvo. Dėl veidrodžio šiek tiek juokauju: be abejo, dvasine, ne fizine prasme – veidrodis kaip savivaizda: tai lakaniška ir neišvengiama. Irgi tą patį darau savo eilėraščiuose, bet iš to reikėtų išeiti, tai riboja kitų matymą. Juolab eilėraštis, berods, suvokiamas ir kaip vyro (tame pačiame tekste), ir kaip kūdikio (Pareiga, p. 76) metafora. Kūdikio labai pretenzinga, motinystė ir eilėraščių rašymas yra gerokai „nupoetizuota“ paralelė. Rašymo kančia yra įsikalbėta: iš tikrųjų tai malonumas. Ne gimdymo sąrėmis, o meilės aimana.

Bet falšo (ar kičo?) knygoje vis vien randu. Pvz., eilėraštį Smaližė (p. 39) būtų galėjusi parašyti Neringa Rekašiūtė; patikėčiau tuo kaip socialiniu projektu, priimčiau su meile ir nekelčiau estetinių kriterijų. Kulinarinis Visatos aiškinimas (Receptas, p. 55) irgi priklauso panašiai kategorijai. Jeigu egzistuoja reklamos fotografija, galime kalbėti ir apie reklamos poeziją, nors ji netapati tekstams, naudojamiems reklamoje.  Reklamos fotografija pravardžiuoju į meninę fotografiją pretenduojančias nuotraukas, kurios pernelyg konformistinės, su reklamai būdingu atraktyvu, – jos daug kam patinka, mielai vartojamos interjeruose ir pan. Valantinaitė poezijoje konstruoja racionalų, aiškiai suprantamą naratyvą; jos eilėraščiai gan vienaplaniai, be sunkiai iššifruojamų mįslių. Saikingas emocingumas, kiek paviršutiniškas teksto pasaulėvaizdis, kuriame išsprendžiama kokia paprasta egzistencinė lygtis. Ten perdėtai saugu, negali įvykti nieko neprognozuojamo; visi tekstai laikosi pavyzdinio etiketo. Autorė nebijo komunikacijos su skaitytojais (recenzijos pradžioje sarkastiškai pavadinau juos „neskaitytojais“, nes skaitytojams dažniausiai pati knyga yra pakankama komunikacija, antrinės kaip ir nereikia) – vertinu tai, ne visi tą sugeba.

Bet nėra poezijos kaip riksmo, ašarų, provokuojamo elgesio, pamišėliško kikenimo, balso praradimo, springimo, dusimo. Tai vertybinis, ne estetikos klausimas. „Žuvyse ir lelijose“ dar kalbėta bravūriškiau, paaugliškiau. Teks peržengti ribą, mesti etiketą velniop.