Lyrika plius. Sudarė Kęstutis Navakas. V., Alma littera, 2019.

Giedrė Kazlauskaitė

Apie šią knygą jau turbūt visi išsakė savo nuomonę. Vieni reiškė beribį susižavėjimą, kiti nusivylė. Stengiuosi vengti kraštutinumų, bet, mano akimis, naudingiausia ji bus literatūros studentams, rašantiems savo darbus. Dar, be abejo, patiems bendraautoriams – jeigu įstengs perskaityti ne vien savo, bet ir kolegų tekstus (dėl kai kurių šiek tiek abejoju). Kęstučio Navako sumanymas buvo paprastas, bet kartu ir nepaprastas – kiekvienas poetas pakomentuoja savo eilėraštį. Kaip rašė, apie ką čia (dėl to neretai tampa daug labiau suprantama), ką reiškia detalės, kokių dar būta kontekstų. Turėdama galvoje Kęstučio eseistiką, bandau įsivaizduoti, kaip jo paties komentaras savo eilėraščiui išmone ir poetika būtų nustelbęs visus. Bet tam tikra prasme jo esė ir yra komentarai eilėraščiams, nors ir neapibrėžti ligi tokios funkcijos.

Cituoju Virginiją Cibarauskę (iš feisbuko): „įdomiausia skaitant, žinoma, galvoti apie tai, kiek ir kaip (ir – ar) poetas yra savo teksto prasmės šaltinis. (post)moderniosios literatūros teorijos iš tokios prielaidos jau net nesijuoktų, tik pažiovautų – seniai aišku, kad tekstai gimsta iš tekstų, kalba kalba per kalbantįjį, kuris nevaldo ne tik kalbos, bet ir savo intencijų. o bet tačiau – štai autoriai, rimtai ir nelabai aiškinantys savo tekstus. kai kurie net pripažįsta, kad parašyti eilėraščiai – jau nebe jų. aišku, to vieno aiškaus atsakymo nėra, bet skaitydama vis mąsčiau apie tai, kas įprasmina eilėraštį: užrašytas tekstas, jo struktūra, autoriaus biografija, intencijos (suvoktos ir nesuvoktos), parašymo kontekstas. skaitytojas ir interpretatorius, kuriuo gali tapti bet kas – net ir teksto autorius.“ Visiškai sutinku su Virginija, tiksliau nė nepasakyčiau – semiotikai buvau itin negabi, teorijose grybauju ligi šiol. Eilėraštis, mano supratimu, niekada nėra koks nors „pasąmonės produktas“, nes jį užrašė sąmonė (net ir neblaivi sąmonė yra sąmonė, kol įstengia pirštu pataikyti į klaviatūrą). Kas kita – paties autoriaus interpretacijos, čia jam gali būti aktualu save „pagražinti“.

Knygoje gal net per daug poetų, dirbtinai įpintas Andrius Mamontovas (bet gerai jau, būkime demokratiški). Dainius Dirgėla, Mindaugas Nastaravičius atsakė eilėraščiais: sviestas sviestuotas, mus domina visai ne tas žanras. Daug savigyros (bet kažko kito ir nereikėjo tikėtis), kai kurie visai be reikalo save teisina, pvz., Dainius Gintalas ar Aivaras Veiknys. Bandau ieškoti, kaip sako Vidas Morkūnas, vidinės informacijos – kuris autorius ir kokiu mastu laiko tekstą savo (kūno, sielos) dalimi. Kas žiūri į savo eilėraščius atsainiai, kam drovu nuosavų strofų, o kam gėda jas analizuoti. Kai kurie taip susisvarbina, kad įdeda ilgiausius pasakojimus ir smulkiausius savo plunksnos krestelėjimų aprašus. Arba reiškia nuoskaudas dėl kažin kada skelbtų recenzijų. Smagiausia skaityti apie juokingus įvykius ir aplinkybes, per kuriuos autoriai pasišaipo patys iš savęs. Tokie šmaikštūs yra Violetos Palčinskaitės, Antano Šimkaus, Donato Petrošiaus tekstai. Šimkaus  pasakojimas geresnis už eilėraštį; Petrošiaus irgi virsta saviironišku naratyvu, be didelių ego ekspozicijų, nureikšminantis vidines „dramas“. Ir tuo pačiu tai įrodymas, kad eilėraštis sąmonėje yra drama, miniatiūrinis monospektaklis: jis organizuojamas pagal labai intensyvias vidinio gyvenimo taisykles.

Viena įdomiausių reakcijų į knygą – Eugenijaus Ališankos: „Anot vienos psichoterapeutės, priklausomieji neretai linkę fantazijose kurti tokį gyvenimą, kurio nepajėgia įgyvendinti tikrovėje. Argi ne poeto apibrėžimas? Skaitinėdamas Kęstučio Navako sudarytą knygą „Lyrika plius“ stebėjausi, kiek daug poetų komentaruose stengiasi pabrėžti savo kūrinio tikroviškumą. „Tai tikras įvykis“, „Viskas taip ir buvo“ ir panašiai. Bet eilėraštis yra žodžio teritorijoje, jis nebepriklauso tikrovės kompetencijai, jis atstovauja vaizduotei, fantazijai, kad ir kaip suvoktume tikrovės ir (ne)tikrovės skirtį. Stebėjausi, kad dauguma eilėraščių sunkiai įkandami be komentarų, kad apipasakoti jie įgauna kitokį gylį ir plotį arba kartais dar labiau suklaidina. Kad poetai yra priklausomi nuo poezijos, to keisto žodžių dėliojimo būdo, nes neretai jiems daugiau pavyksta pasakyti komentarais, juose būti arčiau taip siekiamos tikrovės.“ („Literatūra ir menas“, 2019 11 08, nr 20, p. 14) Tikrai, kol nėra „paaiškinti“, kai kurie tekstai ir man nelengvai suprantami. Skaitydama Tomo Venclovos eilėraštį galiu tik nujausti, kad kalbama apie disidentinius laikus, bet neužčiuopiu jokių konkrečių įvykių ar personalijų. Beje, tai vienas paprastesnių Venclovos eilėraščių; esama kitų, kurių neperskaitysi be Antikos žinyno, tačiau erudicija ten netgi, sakyčiau, „suvalgo“ poeziją. Simptomiška, kad Eugenijus pamini priklausomybę, – nedaug esu sutikusi profesionalų, kurie mestų eilėraščių rašymą be jokių atkryčių. Pereitų tik prie prozos. Nustotų leisti poezijos knygas suvokdami, kad varganai tiražuoja patys save. Kaip ir bet kuri priklausomybė, eilėraščio rašymas, matyt, stimuliuoja už malonumą atsakingas smegenų sritis. Pasitenkinimas pajuntamas ir dėl proceso, ir dėl rezultato. Kitiems žmonėms pakanka sudoku. Mums ne, norime būti ypatingesni.

Viename savo eilėraštyje (jaunieji, 2006) K. Navakas rašė: „jauniausi yra drugeliai: su / kokia jėga jie dienai virpteli / didžiuliame savo mirties luite!“ (Kęstutis Navakas, „Stalo sidabras“, V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 300). Jaunųjų „drugeliškumas” itin jaučiasi šiame rinkinyje: Tomas Petrulis maivosi. Lina Buividavičiūtė aiškina kažką kita (Dievo Žodį?..), tik ne savo gyvą nervą. Mantas Balakauskas sukelia vidinę dvejonę – gal jis labiau eseistas, ne poetas, tik nežino?.. Greta Ambrazaitė registruoja kontekstus algebros tikslumu. Ernestas Noreika įneša proletariškų motyvų (bet lyg tarp kitko, nežymiai: pirmajame plane turėtų švytėti rašymo blokai ar pan.). Nė vienas nedaugiažodžiauja. Dėl jų ši knyga, vyresniesiems tai ne tiek svarbu, jie įpratę gudriau meluoti.