Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 29 gegužės 2020

Avangardinė išpažintinė lyrika?

Romanas is uzsklandu large

Tomas S. Butkus. Ežerožemė: eilėraščių ir poemų romanas. Klaipėda / Vilnius: Vario burnos, 2020.

Giedrė Kazlauskaitė

Šioje knygoje Tomas S. Butkus yra visoks: poezijos architektas, architektūros poetas, prūsų paveldo ieškotojas, mirusių kalbų atstatytojas, konceptualistas, vidinio Hitlerio atradėjas, Manto Gimžausko-Šamano programos tęsėjas (paties autoriaus manymu – Sigito Gedos). Perskaičiusi sutrikau, nes aiškaus santykio su knyga taip ir neįgijau. Nors pats autorius akcentuoja „nuašėjimą“ ir kelionę link meditacinių būsenų  (https://www.facebook.com/n.butnoriute/), į akis krenta gana intymaus kalbėjimo bruožai, galbūt net tai, kas pastaruoju metu vadinama išpažintine lyrika. Tik kadangi terminas gan neapibrėžtas ir taikomas kone kas antram poetui, nelengva įrodyti, kuriam jis pritinka labiau.

Kolegų vertinimai kontroversiški. Pavyzdžiui, Marius Burokas knygą giria, o Gytis Norvilas peikia: „Mėginau skaityti Tomo S. Butkaus „Ežerožemę“. Na, jei rašyčiau recenziją, pavadinčiau „Kaip dizainas troško būti poezija“, o kai autorius į knygą dar įsūdija 16 savo asmens nuotraukų, tai visai tai knygai ir galvą nupjauna: susireikšminimas, paauglystė, o tekstai (kai kurie beveik ant grafomanijos ribos) bando apsimesti avangardu. Prastas teatras, bergždžia žemė.“ (https://www.15min.lt/kultura/) Nebūčiau tokia kategoriška, bet nesu ir iš tų, kurie pašlovins kaip labai patikusią knygą (nors autorius ir didžiai kūrybingas bei simpatiškas žmogus). Pats Butkus, sprendžiant iš pasisakymų, norėtų padėti recenzentams suprasti jo sumanymus, paaiškinti knygos semantiką, bet gal kaip tik to ir nereikėtų daryti – įprastai knyga turėtų būti savipakankama, aiškinti save pati. Kiekvieno autoriaus saviinterpretacijoje esama mitokūros, kuri, be abejo, labai įdomi, bet gali klaidinti.

Viršelis – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ aliuzija, malonus gotiškas šriftas, vizualumo puota. Ne poezijos knyga, o prašmatnus albumas ar net monografija, turint galvoje kone chirurgiškai kruopštų parengimą su rodykle ir visais fotografijų aprašais. Iš principo esu įtari poezijos ir fotografijos sintezės atžvilgiu (turiu išankstinių nuostatų, kaip, įtariu, ir Norvilas), bet skaitydama jutau beveik juslinį malonumą. Gal tą efektą sustiprino eilėraščių taisymų žymės puslapiuose, priartinančios poeziją prie zinų estetikos; eilėraštis kaip procesas, kurį bet kada gali perrašyti, taisyti:

 

textai Avangardine ispazintine lyrika 03

(p. 39)

 

Toks glaustas konceptualizmas iš pradžių patraukė dėl žaidimo elementų: čia veikiausiai reikšmingi net šrifto skirtumai. Vėliau, perpratus taisykles be taisyklių, ėmė atrodyti inertiška. Keista, bet tokie tekstai, nors jiems ir nieko neprikiši, nesukelia gyvo organizmo, kvėpavimo įspūdžio. Eilėraštis arba yra, arba nėra, ir jokie triukai jo „labiau eilėraščiu“ paversti nepadės. Užtat gyvesni, labiau jaudinantys pasirodė tie eilėraščiai, kuriuos ir vadinčiau išpažintiniais:

aš esu savo tėvas
pats buvau
juo dar tapdamas.
motina?
kas maitino mane, kai dar žįsdamas
savo pieną traukiaus iš sapno?
iš gatvių ir iš geto,
šį triukšmą sukūrusio.
aš esu motina, nors
nebepamenu
jokios sueities, jokio
skausmo, įnešusio mus
visus į šį tirštą rūko tikrumą.
aš esu brolis sau, savo paties
sesuo ir brolis kitos
moters, kurios nepažįstu
(esu matęs ją tiktai kartą).
aš pats
esu savo kūdikis,
iš somnambuliško
miego pradėtas.
nežinau,
kada baigsis šitas gyvenimas.
kaip šis aš pasitrauks:
iš artimųjų savo pasaulio,
iš tolimųjų savo pavidalo

tuščias.
tamsus.
nuašėjęs

(tuščias tamsus, p. 15)

 

Sakyčiau, išpažintinės poezijos grynuolis; netgi, jeigu asmeniškiau (juk galima su kuo nors lyginti) – Vitalijos Pilipauskaitės poezijos temų permąstymas iš vyro pozicijų. Tik jos eilėraščiuose detalės vaizdingesnės, išraiškingesnės; struktūra labiau naratyvinė, kalba, taip pat ir loginės jungtys, valdomos „kietesne“ ranka. Asociatyvių Butkaus alogizmų „logika“ gali būti nebent spėliojama. Visgi nustebino, kad netgi knygoje, kurios visuma išreiškia pretenziją į avangardą, lyrinis atsiskleidžia kaip itin jautrus eilėraščio subjektas:

kaip apsiginti galvojau
gimus be veido be odos   be pirštų
pasmerktų nuolatiniam paviršiui ir trinčiai
kur dingo tai kas mus supo
netekus baimės ir bado
po karo
prasidėjus statyboms
prisiminiau: baltos
kambario lubos
prieštvaniniai tapetai
ir dulkės   užmigusios uniformų eilidėse
gelžbetoniniai žmonijos paminklai žmonijai
ir aš    išsigandęs sušalęs
vaikštinėju virtuvėje vienas
negalėdamas rast
nuskeltos

arbatinio
ausies

(achilo ausis, iv, p. 27)

 

Gelžbetonis – T. S. Butkaus poezijoje simboliška konsistencija, reiškianti veikiausiai ir eklektiką, ir taršą, ir grėsmę, galią: verta prisiminti jo audiovizualinį projektą „Betoniniai triušiai“, kuris knygoje veikia kaip platesnės savivokos dalis. Netgi suabejoji, ar skaitai ne knygą, skirtą „Betoninių triušių“ gerbėjui. Sapnų vizualizacijų estetiką tikrai įvertins architektai (sapnas po ryoji ikeda koncerto vilniuje 2005-ųjų pavasarį, p. 28), nors paaiškinimus teks skaityti su lupa. Grafika ir vizualiniai eilėraščiai nuoširdžiai džiugina: tai retas žanras. Negali nuneigti ir tam tikro jautrumo kalbai, verbalinio kūrybingumo (pvz., „mirėlynai“, „endeminiai saulės agurkai“ ir kt.), laisvų asociacijų dūksmo. Tačiau esama ir pasidavimo kalbai kaip stichijai, pasąmonės srautui leidžiant nešti žodžius be stilistinės atrankos.

Nemažai aliuzijų į pasaulio politiką: karo nuniokotas Donbasas, kiekviename glūdintis „vidinis Hitleris“, jūrų valstybė (gražiai susigroja su „ežero žeme“, kurią suvokiu kaip ežero dugną), poetas-valstybė. Kadangi Butkus yra ir urbanistas, negaliu neprisiminti jo monografijos „Miestas kaip įvykis“ (Kaunas: Kitos knygos, 2011): joje žavėtasi anuomet Vilniaus senamiestyje ant šaligatvių atbrailų kreida paliekamu grafičiu „MAŽI MĖNULIO EŽERAI“. Tų užrašų naivizmas monografijoje vertintas kaip trapus miesto intymumas, o ši poezijos knyga, sakyčiau, perėmė iš jų dalį koncepcijos. Neringa Butnoriūtė joje pastebi lietuvių poezijoje šiaip jau nedažną globalumo ypatybę (http://vilniusreview.com/reviews/), bet man akivaizdūs ir folkloro motyvai, ypač išpažintiniuose eilėraščiuose:

[...]
jo dugne mano sesės
valgo man kepenis
jo dugne mano broliai
lesa akis
jo dugne mano tėvas
krauju mazgoja sau kojas
jo dugne mano motina
kaulus baltus
stumdo į ugnį
mano širdį
dabina baltu
skreitu

(širdis, p. 319)

 

Apie Dievą „Ežerožemėje“ rašoma nemažai, bet nieko naujo apie jį neišsiaiškinama. Bent jau aš neišskaičiau jokio naujo rakurso, vien neaiškumą ir pliuralizmą. Autorius pats yra savo veikėjas, ir tas distancijos tarp kūrybos ir autobiografijos vengimas, sakyčiau, yra privalumas (kaip ir asmeninės nuotraukos). Nes taip legalizuojama daug kam svetima išpažintinės poezijos estetika. Tiesa, autorius bando konstruoti sudėtingesnę, ironišką estetinę teoriją, tik ji gana griozdiška ir neveiksni – dauguma tekstų jos neprezentuoja:

žudikas-sanitaras.
dienos šviesoje ant galvos užsimaunantis maskuojantį daiktą.
jei rašai – būk savimi, teigia tradicija.
jei jau esi savimi – geriau nerašyk.
nes niekas geriau už tave nepasakys, kas turi būti anapus formos, kuri prisitaiko.
pasirinkdama savo auką. 

(šuns kojinė, p. 99)

 

Ar pati norėčiau išsileisti tokią knygą-monumentą? Ne. Vien dėl svorio. Jos neįsimesi į kuprinę paskaityti kur nors parke, teks skaityti namuose, supamajame krėsle. Tačiau pripažįstu: poezijos vizualėjimas išreiškia laisvę, kurios taip trūksta mums, eilutėmis struktūruotoms senienoms.

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava