Apie poetus ir knygas

 

Penktadienis, 07 rugpjūčio 2020

Dainiaus Dirgėlos dimensijos

Romanas is uzsklandu large

Lina Buividavičiūtė

Ir tikrai – Dainiaus Dirgėlos dimensijos. O vis tik, Dainiau, svarbios tos X ir Y – Tavosios ir protėvių chromosomos, X ir X –  mylimųjų, visų D, išplaukiančių eilėraščiuose, įsitikrinimas. Nes be šių dimensijų – neįmanomas joks nuoširdus poetinis vyksmas. O tai  puikiai įrodoma knygos dedikacija ir tekstais – knyga skiriama dukroms, o pirmasis eilėraštis „darwino kikiliai“ taip pat dedikuojamas Dirgėlaitėms. Autorius sako, kad šis rinkinys – „ne apie dvimačius animacinius filmukus ar kompiuterinę grafiką“ – daug plačiau ir giliau, apie buitį ir būtį, trapią pusiausvyrą ir būsenas, kai viena pereina į kita. „2 D ir kitos dimensijos“ – subtilus poetinių nuojautų ir erdvių oscilografas, jautriai matuojantis kalbinius registrus, fiksuojantis rastį, tapatybės prieigas ir, taip, žinoma, „pagyvenusio vyro pagundas“.

Trys knygos skyriai, trys formalios dimensijos – juk, kaip ten bebūtų, nesinori būti apkaltintam plokštumu. Iš tiesų, nuraminsiu – dimensijų knygoje  gerokai daugiau – įvairios, žaidybiškos, ironiškos, provokuojančios –  jos skatina apie savo pasaulio metmenis, buities ir būties santykį užklausti ir skaitytoją. Tai – neabejotina šios knygos privilegija ir dovana.

1D skyriuje „aštumuduabudu“ subjekto savastis atsiskleidžia per santykį su Kitu. Čia vis dar ryški žaidžiančio žmogaus, homo ludens, koncepcija. Tik dabar, gal dėl to Kito arba Kitos, žaidimas, regisi, labai natūraliai pereina į kitą lygį. Žaidžiama čia su laiku („dabar žaisime“) ir su Mylimąja („futbolas“), žaidžiama be taisyklių su dviem kamuoliais, švilpiant nepatenkintiems šio ar kito pasaulio teisėjams, ir vis tik laimint vienas kitą. Intertekstualūs eilėraščių dėmenys skatina įveikti solipsizmą, būties hermetiškumą ir suvokti Aš platesnėje perspektyvoje. Pavyzdžiui, eilėraštyje „1969 energijų mainai“ susisiejama su subjekto gimimo metais vykusiais žymių asmenybių gyvenimais, tų gyvenimų faktais. Įdomi detalė, sakyčiau, postmodernistinis tikslinis pastišas, kultūrinis heterogeniškumas – greta Samuelio Beketo ir Nobelio literatūros premijos atsiduria Marilyn Mansonas, Jenifer Aniston ir Michaelis Šumacheris. Regis, svetimos būtys stiprina tikėjimą, kad „kažkas“ išlieka, kad įmanomas tęstinumas, ir jei Dirgėlos eilėraščių subjektas turi religiją – ji pagrįsta fizikos  dėsniais, tverme, akumuliacija: „kosminė mainų programa veikia/energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta/belieka tai iki galo/išbandyti pačiam“ (18 p.)

Kita vertus, intertekstais aklai nepasikliaujama, išdrįstama netgi meiliai pakoneveikti „girtą diedą Bokowskį“ ir atsigręžti į kūną, pieną ir kraują, nes „mudu ir be Tavo nešvankybių/mokame visa tai išragauti nuo galvos iki kojų“ (20 p.). Dirgėlos eilėraščiuose gyvenama labai įvairiai, jei prisiminsim „Vaid/menų knygą“, ir subjektui išlaisvinant vidinę moterį, ir persirengiant suknelėmis. Šiame rinkinyje ankstesnės knygos atšvaitai regimi eilėraštyje „pomidoriukai“, ir nors lyrinis herojus gyvena su moterimi, „kurios testosterono lygis aukštesnis nei jo“, sutariama, skirtybes, nenormiškumą paverčiant subtiliu dviese šokamu tango: „galiausiai sutariame/saldūs tie pamidoriukai/iš mūsų balkono/su artėjančio rudens rūgštele“ (27 p.).

2 dimensija – jiejosiškuriųaš – savo tematika tradicinė, bet originaliai interpretuojama ir įvaizdinama. Subjektas siekia įsitikrinti, suvokti save per tam tikrą genius loci. Neskubama („lėtas laikas*: retro(per)spektyva“), sraigės šliuožimo greičiu judama link atminties, tapatybės simbolių, susijungiama su Anapilin iškeliavusiais artimaisiais. Poetiniai atminai padeda geriau priimti ir įvertinti tapatybės autentiškumą, išskirtinius ženklus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „močiutė Genovaitė“ subjektas  priima anksčiau kvestionuotą savo vardą kaip esminę ištarmę, pašaukimą: „anksčiau šis vardas man atrodė per minkštas ir per švelnus/norėjosi kažko vyriškai kieto kaip tomas matas ar rokas/dabar suprantu kad man skirta dainuoti/ir tas vardas dainius man  duotas kaip ženklas/kaip tikslas kryptis pašaukimas/dainuoti tekstais apie savo ir mūsų visų gyvenimus/apie patirtis dainuoti kai norisi dainuoti ir kai nesinori“ (36 p.)  Teigiamas būties gamtiškumas, laukiniškumas, gebėjimas surasti tikrąją savo misiją ir išsprogdinti visus „viduj susikaupusius betono trombus“ (41 p.). Būtent per antrąją dimensiją atsiskleidžia Dainiaus kuriamo subjekto jautrumas ir brandumas, per kolektyvinį ir asmeninį mitą fiksuojamas tęstinumas, amžinas laiko sukimasis,  o drauge ir trapumas, nuolat grasanti nebūtis (eil. „Sanikovo žemė“, „dabar esu pirmas“). 

Plačiausioji – trečioji dimensija, tai rodo ir jos plėtinys – aštujisjimesjūsjiejos. Čia visu gražumu atsiskleidžia poetiniai Dainiaus poezijos turtai – gyvenamojo pasaulio realijos, ironiškas, žaidybiškas santykis su buities ir būties fragmentais. Gausiai apmąstoma ir kaita, poslinkiai – pavyzdžiui, eilėraštyje „johano gutenbergo pamąstymai nuo debesies“ artikuliuojamos skaitmenizacijos amžiaus tendencijos, fiksuojamos naujosios poezijos skaitymo mados. 

Į poetinį audinį Dainiaus poezijoje pinamas ir Gedimino kalnas, ir papai lizingu, ir vynas, ir vyno kopija – kuriamas švelniai pašiepiamo išmanaus žmogaus portretas, žinant, kad kažkada jam vis tiek bus paspaustas delete mygtukas. Nebijoma rizikuoti, nuvainikuoti šventybės, kastis po pačiais reiškinių pamatais: „belieka bažnyčia išsimokėtinai/ta kurios tikėjimo sąlygos pačios pačiausios/kurioje maldos eina tiesiai į jos dievo ausį“ (eil. „credo“, 56 p.). 

 Taip pat keli „2D ir kitų formatų“ eilėraščiai dedikuojami autoriui ir jo kuriamam subjektui bei knygos tonui svarbiems poetams – (ir vėl) Sigitui Parulskiui, Giedrei Kazlauskaitei, Donaldui Kajokui, Antanui A. Jonynui. Šiuose tekstuose atsikleidžia jautrus, nuoširdus, o kartu kūrybiškas santykis, per Aš prizmę interpretuojant Kito kuriamą poetiką. 

O vis tik išsinešu Rūtai D. dedikuotą eilėraštį „mūza ir jos svarstymai“. Nes slapčiomis ar ne slapčiomis – norisi turėti tokią mūzą kokią turi šio eilėraščio (gyvenimo) subjektas. Ir visai nesvarbu, kas ji bus vakare – melpomenė ar čirvirvir ir virėja.

 

 

 

Daugiau šioje kategorijoje: « Tekstai Dideli mažieji žmonės »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava