Jurga Tumasonytė
Nuotraukos autorė Monika PenkutėTą sekmadienį, visai kaip ir mano tėvai (prieš daugiau nei 30 metų, palaistę pomidorus ir nuskynę sunkias jurginų galvas), susėdę į mašiną nurūkome link miesto. Buvo likusi kiek daugiau nei valanda, stūmėmės vėžlio greičiu, nes patekome į spūstį. Kuo arčiau centro – tuo daugiau baltais drabužiais vilkinčių žmonių. Jaudulys kilo: „Greičiau, greičiau!“ Pagaliau pasiekėme namus, dar reikėjo sunešti daiktus, nubėgti į dušą, persirengti, pašerti šunį… Išbėgome į lauką šlapiais plaukais, sūnus juokėsi nesuprasdamas, kur taip skubame. Jam pasisekė – prieš trisdešimt metų tėvai manęs, vienmetės pyplės, į Baltijos kelią neėmė, paliko pas giminaičius. Ėjome link Katedros, baltai vilkinčių žmonių tirštėjo, tad prisijungėme prie grandinės ir paėmėme į rankas ilgos kaip gatvė Baltarusijos vėliavos kraštą. Sūnus vežimėlyje iš pradžių juokėsi, paskui pradėjo pykti, kad visi žmonės dėvi apsaugines veido kaukes. Išėmėme spurdantį ir rėkiantį, jis sutiko dalyvauti tik tol, kol laikė vėliavos kraštą, o tada užsimanė šokti ant vėliavos, o jei ne ant jos, tai bent palakstyti po ja... Žodžiu, „Laisvės kelyje“ sudalyvavome trumpai, bet efektingai – kartu su kitais Baltarusijos įvykiams neabejingais tautiečiais laiko mašina grįžome į 1989-uosius. Kaip tikri ateities žmonės dėvėjome medicinines kaukes ir lateksines pirštines.

Mano vaikystė, kurios metu griuvo Sovietų Sąjunga, atrodė kažkuo stebuklingas, per kitų liudijimus patirtas išsilaisvinimo pasakojimas. Tais laikais žmonės rinkdavosi į stadionus paklausyti poetų skaitomų eilėraščių, rašytojai aktyviai dalyvaudavo politinėse ir visuomenėse iniciatyvose. Na, o paskui, užgriuvus laukiniam kapitalizmui, menas pasitraukė į šalį ir net žymiausiems „sielų inžinieriams“ atėjo sunkmetis. Apie tai nuolat girdėdavau dar būdama mokinukė. Ilgainiui poetų gyvenimo būdas tapo panašus į vakarietiškąjį – knygų tiražai nedideli, galima dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, gauti valstybines stipendijas, na, ir, žinoma, susirasti papildomų, geriau apmokamų darbų. Kartais su bičiuliais svarstydavome, ar rašytojai staiga taptų visuomenei svarbūs, jeigu vėl reikėtų susiburti, kiltų karas arba kitokie katalizmai?

Vasario pabaigoje tradiciškai vyko Vilniaus knygų mugė, kurioje kasmet susirenka vis daugiau lankytojų (šiais metais jų skaičius siekė beveik 74 tūkst.). Man teko dalyvauti keliuose renginiuose ir padirbėti leidyklos stende. Tuo metu kovido virusas jau pasiekė Italijos miestelius, tačiau vis dar atrodė, kad esame toli ir galbūt nieko baisaus nenutiks. Praėjus savaitei Lietuvoje patvirtintas pirmasis koronaviruso atvejis, o kovo viduryje karantinavomės ir užgniaužę kvapą laukėme, kas bus toliau, skaičiavome užsikrėtusiuosius ir mirusiuosius.

Tuo metu turėjęs vykti filmų festivalis „Kino pavasaris“ persikėlė į virtualybę. Kaip ir spektakliai, muziejai, literatūriniai renginiai ir diskusijos. Visgi pirmąsias savaites buvo sunku panirti į fikciją, nes realybė atrodė ne mažiau keista. Dirbu nedideliame Vilniaus senamiesčio knygyne. Iš pradžių sėdėjome užsidarę ir mėginome ruošti būsimus vadovėlių sąrašus bibliotekoms, žmonės iš mūsų internetinės svetainės pirko vangiai, paskui nutarėme išeiti atostogų. Mus lydėjo slogi nuotaika ir nerimas. Su šeima įsikūrėme vasarnamyje ir apsitūloję keliais drabužių sluoksniais ruošėmės išgyventi karantiną bundančios gamtos prieglobstyje.

Balandį knygyno savininkė Eurika liūdnai konstatavo, kad turbūt neišgyvensime ir užsidarysime. Per tuos šešiolika metų „Eureka!“ knygyne įvyko daugybė literatūrinių renginių, performansų, neoficialių susitikimų su rašytojais, rengdavome keliones ir išvykas. Knygynas Eurikai buvo kaip geriausias draugas ir mylimasis, mums su Benu ir Sandra jis užėmė taip pat labai svarbią gyvenimo dalį. Supratome, kad artėja pabaiga. Parašėme apie tai žinutę feisbuke, atsargiai užsimindami, kad turime šimtus rinktinių knygų anglų ir lietuvių kalbomis, kurias galima pirkti internetu. Ir tuomet įvyko sprogimas – žmonės ėmė masiškai dalintis žinute, o internetinėje parduotuvėje pasipylė užsakymai. Tą savaitę knygyno komanda dieną naktį pakavo knygas, vežiojo paketus į paštą ir paštomatus. Užsakymų buvo tiek, kad atrodė, jog praūžė kelios didžiausios knygų mugės. Žurnalistai ėmė iš Eurikos interviu, klausinėjo apie sėkmės formulę. Turbūt visa tai lėmė ne tik nuoširdi komunikacija su skaitytojais, bet ir daugelio metų įdirbis, juolab kad mažų, netinklinių knygynų Lietuvoje beveik nebeliko. Liūdnasis „Eureka!“ užsidarymo scenarijus nepasitvirtino, dar pritraukė ir naujų, pirmą kartą apie knygyną išgirdusių pirkėjų. Dabar tarpusavyje juokaujame, kad karantino metu klestėjo internetinė maisto parduotuvė „Barbora“, vaistinės ir „Eureka!“.

Knygyno draugams iš leidyklos „Kitos knygos“ po karantino kilo daug šviežių minčių. Jie Nidos kurorte atidarė Vasaros knygyną. Iš pradžių visi juokavo, kad tai tebus žaidimas ir pramoga. Juk knygų antkainiai maži, leidyklos žmonėms reikės nuomotis kambarį, knygyno patalpas… Ar tikrai atsiras daug poilsiautojų, kurie norės pirkti rimtą, rinktinę literatūrą? Ir ar atostogautojams apskritai norėsis knygų? Lūkesčiai pateisinti su kaupu, žmonės noriai lankėsi vieninteliame Neringos kurorto knygyne, pirko kokybišką literatūrą, tad „žaidimas ir pramoga“ leidyklai atsipirko. Šie įvykiai nuteikė viltingai, vėl ėmėme lankytis literatūriniuose renginiuose, pristatymuose. Menas, žinoma, pasaulio neišgelbės, bet tikrai paguos ar bent nuskraidins į kitą erdvę.  

Kol rašau šį tekstą, Lietuvoje užsikrėtusių nuo kovido skaičius nuolat auga, artėja šaltasis sezonas ir niekas nežino, koks scenarijus mūsų laukia. Galbūt vėl panirsime į karantiną, o resursų „puotai maro metu“ nebebus? Ar visi literatūriniai renginiai persikels į virtualybę? Ar mūsų laukia didžioji depresija? Kas sukurs gerų kūrinių kovido tema? Daugybė nežinomųjų, tad belieka gyventi šia diena. O kai svyruoji ant siauro lyno lyg sapne, poezija skamba šiek tiek kitaip, negu aname, ankstesniame gyvenime:

Sapnuoji močiutę, valgančią konservuotas atlantinių
    menkių kepenėles,
vaikystės sieninę spintą,
joje sėdi lyg sūpynėse, užvertusi galvą, galbūt tuoj
    bučiuosis,
šalimais – labai malonus ir žymus ponas,
rodo kupiūras – lyg pinigus, lyg atvirukus
su florasencinėmis iguanomis,
tie driežai šypsosi:
keista ir nuostabu.

Visa tai vyksta,
kol tamsoje visokios bakterijos augina savo kolonijas:
močiutės veisia močiutes,
atstatydamos vaisingumą, sveikatą,
balansą tarp mikologinio gėrio ir blogio.

Vaiva Grainytė Mikologija prieš miegą