Apie poetus ir knygas

 

Trečiadienis, 04 lapkričio 2020

„Nova Lituania“: svajonės įmanomybė

Sandra Bernotaitė Sandra Bernotaitė Nuotraukos autorė Svetlana Batura

Sandra Bernotaitė

Vaidybinio filmo „Nova Lituania“ (2020) apžvalga

Pasaulį keičia svajotojai. Lietuvos Respubliką 1918 m. įkūrė saujelė žmonių, užsimojusių sukurti tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma. Visgi kartais aplinkybės susiklosto palankiai, svajotojai pataiko atliepti kolektyvinės pasąmonės ilgesį, lūkestį ir galiausiai, jau po virsmo atsigręžę atgal, sakome: taip turėjo būti, kauzalinis ryšys egzistuoja. Taip gimsta istorijos.

Lietuvos tarpukaris (1918–1939) buvo įstabių reiškinių metas. Netekę lenkų okupuotos istorinės sostinės Vilniaus, lietuviai ėmėsi kurti Kauną, moderniąją sostinę, vadindami ją laikinąja. Per kelias dešimtis metų buvo pastatyta, įsteigta, išrasta tiek dalykų, kad ir šiandien dar ne viską apie tai žinome. Sovietmečiu ignoruota Kauno istorija ir ryškios to meto asmenybės šiuo metu reabilituojamos ir integruojamos į bendrąjį šalies naratyvą.

Kinas, kaip žinoma, yra viena stipriausių, labiausiai prieinamų plačiajai publikai ir paveikiausių naratyvo įrankių. Naudojant menines priemones įmanoma detaliai atkurti bet kurį istorinį laikotarpį, tik reikia turėti omenyje, kad visa tai yra interpretacija: kad ir kaip tiksliai vadovausimės istorikų ir archeologų suteiktomis žiniomis, istorinis filmas nevirs dokumentiniu. Istorinių filmų kūrėjai kalba apie savo santykį su praeitimi ir dabartimi. Keldami klausimus ir bandydami atsakyti į juos menininkai atveria savo nuostatas ir svajones.

Ar įmanoma sukurti filmą, kurio aplinkybės yra praeityje, veikėjai – atpažįstamos istorinės asmenybės, tačiau išvengti interpretacijos? Jaunasis kino debiutantas Karolis Kaupinis bando daryti būtent tai – jis teigia ieškojęs objektyvios tiesos, atsisakydamas subjektyvios interpretacijos. Jis nenori nei ko nors teigti, nei kritikuoti. Tarkime, tai įmanoma – bent teoriškai tai gali būti įdomus eksperimentas. Bet neaišku, kodėl to reikia?

K. Kaupinis viename interviu prašo vadinti jį ne režisieriumi, o filmų kūrėju. Į kiną jis atėjo baigęs politinius mokslus ir padirbėjęs žiniasklaidoje – jis kuria informacinius reportažus televizijoje. Nežinia, kas labiau – politikos studijos ar žinių laidų kūrimas, įpratino jį likti nešališką. Tiesa, kartais tai neįmanoma net jam. Lietuvos viešojoje erdvėje K. Kaupinio vardas tapo girdimas visų pirma #metoo kontekste: kai jo partnerė viešai pasisakė apie garsaus kino režisieriaus Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą, jis parašė atvirą laišką tiek skriaudikui, tiek jo gynėjams. Laiškas buvo ne tik nuoširdus, bet ir išradingas, neperžengiantis etikos normų, sarkastiškas.

K. Kaupinis puikiai valdo rašymo įrankį. Jis pats rašo scenarijus savo filmams ir teigia, kad tai mėgstamiausia filmo kūrimo dalis – tuo metu gali kontroliuoti visą procesą ir negalvoti apie finansavimą. Iki šiol jis yra sukūręs du trumpametražius filmus, abu jie buvo pastebėti, gavo apdovanojimų ir atvėrė kelią kurti pilnametražį vaidybinį, ambicingesnį kiną. Tik ar kinas išties yra šio režisieriaus svajonių užsiėmimas, tikroji aistra? Nėra abejonių, kad kine įsitvirtina stiprios valios ir aiškios vizijos žmonės. Įdomu ir keista, kad šis filmų kūrėjas nereiškia aistros kinui.

Pačios geriausios prabos filmai atsiranda ne iš išskaičiavimo, komercinės naudos, o greičiau rizikuojant ir patiriant nuostolių. Prisiminus Wernerio Herzogo „Fitzcarraldo“ kūrimo istoriją, supranti, kad Amazonės džiunglėse iš vienos upės į kitą per kalną garlaivį galėjo pertempti tik tas, kas tai būtų daręs neišvengiamai, netgi be finansavimo. Atsitikus finansinei bėdai, kai reikėjo tęsti dar labiau rizikuojant, W. Herzogas dienoraštyje rašė: „I said yes; otherwise I would be someone who had no dream left, and without dreams I would not want to live.“

K. Kaupinio pasirinktas „Nova Lituania“ protagonistas Feliksas Gruodis turi prototipą. Tai Kazys Pakštas (1893–1960) – vyriškis, turėjęs svajonę, vertą viso gyvenimo. Savo amžininkų pašaipiai vadinamas „lietuviškąja Kasandra“, „nepripažintuoju pranašu“, „fantazijų profesoriumi“, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“ pakeistu vardu – ne Pakštas, o sumenkintai Pokštas, šis žmogus puikiai tiko neoromantiškajam tarpukario laikui, kai tikėti svajonių įmanomybe atrodė drąsu ir garbinga.

Nemažai lietuvių užmojų atsitrenkdavo į realybės sieną ir suduždavo, kartais tikrąja to žodžio prasme. Lietuviai turi keletą ambivalentiškų svajonės naratyvų. Vienas iš jų: per Atlanto vandenyną pirmieji perskristi sumanė du išeiviai – lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, tačiau grįžtant jų lėktuvas „Lituanica“ sudužo dabartinės Lenkijos teritorijoje. Ar tai pralaimėjimo istorija? Svajonė negali pralaimėti!

K. Pakšto idėja – sukurti „atsarginę“ Lietuvą, rasti kitą geografinę vietą, kur lietuviai galėtų įsivietinti – kartu geniali ir beprotiška, bet pažvelgus iš tarpukario perspektyvos daug kas neatrodo šokiruojančiai.

Aštraus proto, didelio intelekto, išsilavinimą gavęs Rusijos ir JAV mokslo įstaigose, tačiau pakviestas grįžti ir dėstyti Lietuvos universitete geografijos, šis žmogus spėjo apkeliauti pasaulį: Afriką, Braziliją, Palestiną, taip pat Sovietų Sąjungą, jau nekalbant apie Europos šalis. Skersai išilgai išmaišęs Afrikos žemyną, nesilankė jis kaip tik Madagaskare, kurį pasirinko eksploatuoti dramaturgas M. Ivaškevičius.

Charizmatiška, patriotiška ir visuomeniška asmenybė K. Pakštas buvo aktyvus kelių draugijų narys. Jis buvo siūlomas kandidatu į šalies prezidento postą 1938-aisiais, ir keista, kad šiais laikais mes apie tai mažai girdime. Lietuvą ilgai valdė vienas žmogus – prezidentas Antanas Smetona, įvedęs „aksominę diktatūrą“: po valstybinio perversmo užėmęs postą Smetona nežadėjo demokratijos, bet užtikrino šalies stabilumą ir skatino žmones ne galvoti apie parlamentinę politiką, o saugotis išorinių pavojų. Anuomet tai atrodė išmintinga taktika, kuri išties gana greit, kilus Antrajam pasauliniam karui, pasiteisino, bet šalies neišgelbėjo.

Pasauliui stovint ant katastrofos slenksčio K. Pakštas šalies valdžiai siūlė teoriškai sugeneruotą geopolitinę idėją ir net buvo sukūręs praktinį modelį, kaip iškeldinti Lietuvą į kitą pasaulio kraštą. Filme „Nova Lituania“ ši idėja prastai iškomunikuota ir net susidaro klaidinantis įspūdis, neva mokslininkas siūlo iškeldinti tik gabius, intelektualius, sveikus žmones, visus kitus paliekant pražūčiai (savotiška eugenika). Tikrasis K. Pakštas tikėjo, kad įmanoma lavinti kiekvieną lietuvį – „iškelti kokybę“, ugdyti tautos elitą, kuris galėtų tapti branduoliu, iš kurio bet kokiomis sąlygomis ir bet kur išaugtų lietuvybė, suvokiant ją ne nacionalistiniu, o kultūriniu aspektu. Būdamas ne tik kosmopolitas, bet ir realistas, jis matė ir patyrė sudėtingą politinę situaciją ir kaip mokslininkas ieškojo alternatyvių, kone drastiškų išsigelbėjimo būdų. Beje, jo tiriamoji ekspedicija į Afriką buvo finansuota valstybės, tad susidomėjimas iškeldinimo idėja buvo tikras.

K. Kaupinio filme „Nova Lituania“ šią ugningą, vitališką istorinę figūrą matome neįgalią ir iš anksto pralaimėjusią visomis prasmėmis, o Feliksą Gruodį vaidinantis aktorius Aleksas Kazanavičius kuria tipą, primenantį labiau sovietmečio inteligentijos atstovą, negu pašėlusį avantiūristą Indianą Džounsą, į kurį labiausiai ir buvo panašus prototipas. K. Kaupinio filmo herojus bevalis net savo asmeniniame gyvenime: jis negali apsiginti nuo savo uošvės, išvaryti žmonos meilužio, be kaltės jausmo globoti dukterėčią. Nenuostabu, kad jis nepajėgia uždegti savo idėjomis net geografijos studentų, kurių auditorijoje išties mažoka. Bejėgystė ir pasidavimas sunkiasi iš visų kadrų. Nemalonus dialogų nekonfliktiškumas ir maisto gromuliavimas, kurio šiame filme neskoningai per daug.

Protagonistas pagal apibrėžimą yra tas, kuris varo veiksmą pirmyn, darydamas sprendimus ir pasipriešindamas kliūtims. Šiame filme, deja, protagonistas yra pats sau priešas ir visi jo pralaimėjimai kyla iš neryžtingumo. Anot K. Kaupinio, tiek jis, tiek ir visas valstybės aparatas tėra aplinkybių aukos, žengiančios nuo skardžio tiesiai į istorinį pralaimėjimą. Nori nenori, tokia yra istorinių faktų interpretacija. Juk Lietuva iki šiol egzistuoja ir yra nepriklausoma, išsaugota būtent aistringų svajotojų pastangomis. Tad nelaimingų įvykių grandinė mūsų nenuvedė į pražūtį. K. Pakštas iki mirties gyvendamas išeivijoje kovojo už tai, kad Lietuva išliktų.

Filmų kūrėjas ginasi, kad jo pasakojimas grįstas atrastais faktais, kurie veda prie objektyvios tiesos. Meno dėsniai veikia kitaip: čia veikia ne objektyvioji, o meninė tiesa. Visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija (Oscar Wilde) ir kartu galime sakyti, kad egzistuoja tik tai, kas užrašyta (Fernando Pessoa). Tyčia ar netyčia, jaunasis filmų kūrėjas vietoj neįmanomos svajonės sukūrė svajonės neįmanomybę. Galbūt tai atitinka jo paties požiūrį tiek į kiną, tiek į istorijos interpretavimą. Likti atsitraukusiam, neįsivelti, nerizikuoti ir neatsakyti – tinka žurnalistui, bet nenorėčiau tikėti, kad tai yra jaunosios kiną kuriančios kartos braižas.

Po filmo „Nova Lituania“ man teko dar sykį peržiūrėti W. Herzogo šedevrą ir pastebėti tai, kas iki šiol praslydo pro akis: nors Fitzcarraldo pertempia garlaivį per kalną, bet neužsidirba reikiamų lėšų operai, tik parduoda garlaivį ir pasisamdo operos trupę vienam koncertui, nuperka prašmatnią kėdę kiaulei, mėgstančiai operą, o sau – pačių geriausių cigarų. Jis nesijaučia pralaimėjęs, o išties toks ir nėra.

Neįmanoma svajonė laimėjo, nes įvyko nuostabi kelionė jos link – ir tai yra priežastis švęsti. Tad drauge su kino svajotojais ekrane ir tikruoju Kaziu Pakštu mintyse šiapus ekrano švenčiu ir aš – laiminga, kad tokie dalykai pasaulyje įmanomi.

 

 

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava