Apie poetus ir knygas

 

Antradienis, 18 balandžio 2023

Dovilė Bagdonaitė: donkichotiškos tapatybės paieškos

Patricija Gudeikaitė

Dovilė Bagdonaitė „Takeliai_žolėje“. Leidykla „Bazilisko ambasada“, 2022

Mazosios gyvenimo ir mirties repeticijos 022016 m. pasirodžiusiame debiutiniame poetės, dailininkės Dovilės Bagdonaitės poezijos rinkinyje „Mėlynojo banginio širdis” ironiškai rašoma: „užkniso poezija / skambanti, kaip krištolas / čiurlenant kalnų upeliui” (p.12). Skaitant „Mėlynąją banginio širdį” įspūdis išliko dvejopas: žavėjausi naivistiniu nuoširdumu, artimu Nojaus Saulyčio poezijai, bet vis tiek negalėjau atsikratyti minties, jog autorė galėjo įtikinamiau perteikti aprašomą jaunatvišką laikmetį ir būsenas. Nors antroje knygoje „Takeliai_žolėje” autorė vis dar išlieka ištikima naivizmui, šiame rinkinyje jis nėra infantilus ir erzinantis. „Takeliai_žolėje” – provokuojantis eksperimentas, kuriame susipina sociopolitiniai kontekstai, urbanistiniai peizažai, skausmingos queer patirtys, vizualumas, neviltis ir Paryžius.

Skaitant „Takelius_žolėje” paliko įspūdį autentiškas, detalus ir fragmentiškas autorės matymo būdas. John Berger knygoje „Kaip menas moko matyti” apibrėždamas žiūrinčiojo ir objekto santykį teigė, jog: „niekada nežiūrime tiesiog į vieną daiktą: visada – į daiktų ir savo pačių santykį” (p.9)[1]. Skaitant Dovilės Bagdonaitės eilėraščius stebėjausi, kaip kinematografiškai autorė geba kurti stebinčiosios vaidmenį likdama už kadro. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Eglutės įžiebimas” vaizduojama idiliška scena: sėdėdama kambaryje, autorė stebi šventei besiruošiančius žmones. Juntama atsargi distancija – autorė nėra šventės vyksmo dalis. Eilėraštyje „Dviratininkė” situacija panaši: dviratininkė „vidurnaktį / pravažiuojanti pro besibučiuojančių įsimylėjėlių / porelę miegamojo rajono gatvėje” (p.48) irgi yra stebėtoja. Lyrinio subjekto vienišumą rodo ir pasikartojantis sartriškas „sienos” motyvas: autorė jaučiasi esanti „pokalbio garsas, atsimušantis į sieną” (p.13), ją apnikusi egzistencinė nežinia – „baugina, nes žinai, jog vienąkart taip žygiuodamas / atsitrenksi į miško sieną. / Nebebus kur eiti / Ir liksi toks amžinai, niekas tavęs negalės išgelbėti” (p.21). Dovilės Bagdonaitės eilėraščiai priminė dokumentinius Jono Meko filmus: fiksuodama supančią realybę, autorė atskleidžia naivistinį kasdienybės grožį, paradoksalumą ir absurdą.

Skausmingais vidiniais išgyvenimais neapsiribojama: autorė atkreipia dėmesį ir į aktualias socialines problemas. Eilėraštyje „Rugpjūčio 23 minėjimas” pasišaipoma iš sureikšmintų tautinių vertybių ir nacionalizmo – „nes mes esam elitas / senų gerų tautų / 4 vieta olimpinėse yra kaip yra sako / likę už borto (bet) / niekas nenori būti nugalėtas” (p.90). Eilėraštyje “Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas” aprašomos Kaunas Pride eitynės. Atskleidžiamos skirtingos autorės mamos ir jos pačios perspektyvos: konservatyvus ir stereotipinis mamos požiūris – „atrodėt / labai apgailėtinai su tom / ružavom kaukėm / ir kažkokia indėnų muzika. / Atrodėt kaip / avys genamos į / skerdyklą” (p.88) žaismingai kontrastuoja su autorės – „taip mama žygiavau / prieš tai traukinyje stebėjau kaip / metalistai dažosi lūpas / violetine spalva” (p.88). Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, aprašydama svarbiausias niūdienos lietuvių autorių knygas, kuriose nagrinėjamos homoseksualių žmonių patirtys pabrėžia, jog „nemažai daliai lietuvių LGBTQ+ temos ir problemos – tamsus ir baisus miškas”[2] ir priduria, jog „kuo talentingiau kūrinys parašytas, tuo didesnis poveikis, tuo lengviau svetimose patirtyse atpažinti save, savo išgyvenimus, savo patirtis. Tokiu būdu svetima tampa sava. Ir nebereikia bijoti nei smerkti”[3]. Tai gali būti pritaikoma ir „Takeliams_žolėje”. Skaitydama džiaugiausi, jog autorė turi drąsos kelti socialinius klausimus ir vaizduoti homoseksualumą, kaip natūralią jusliškos būties dalį. Nemažoje dalyje eilėraščių vaizduojami queer santykiai – tai ir aistra „sesių akyse” (p.30) ir paslaptinga arabė eilėraštyje „Vasara” ir nostalgiškas buvusios merginos ilgesys eilėraštyje „Užklupęs sentimentalumas”. Dovilės Bagdonaitės eilėraščiuose salsva, paaugliška erotika persipina su kultūriniais intertekstais (pvz: eilėraštyje „Sapfo baidarėse”), tapybišku impresiškumu ir bauginančiomis mirties nuojautomis. Visgi, skaitant „Takelius_žolėje” kilo klausimas: ar naivumas, kurį pasitelkia autorė nėra bandymas konceptualiai užglaistyti dalį pernelyg dienoraštinių tekstų, kurių literatūrinė vertė kvestionuotina? Tai pastebi ir kritikė Neringa Butnoriūtė teigusi, jog šiame rinkinyje „naivumas tėra plokščia kaukė, tinkama pasiteisinti demonstratyviu „jaunatvišku“ atsainumu ir nepatyrimu, sužaisti tikrumą ir pašaržuoti „kas čia yra kas“[4]. Autorė užkelia kartelę tokiais puikiais eilėraščiais kaip „Audra”, „Tigras” ar „Nuodėminga vaizduotė”, todėl skaitant atrodė, jog dalis tekstų yra nepakankamai išplėtoti ar pernelyg primityvūs. Pasitelkiama ironija ne visuomet motyvuota ir todėl – prarandanti efektą.

Skaitant „Takelius_žolėje” negalėjau neatkreipti dėmesio ir į skyriuje „Vaizdo_takelis” pateiktas iliustracijas. Grafiniai eilėraščiai atmosferiškai papildo kitus eilėraščius – „Mylimosios spenelis” ar sarkastiška „klasik drama”. Su tekstiniais eilėraščiais dera ir grafinių eilėraščių fragmentiškumas – jie priminė negrabius eskizus ar primityvius autsaiderių menininkų darbus.

Dovilės Bagdonaitės poezija – apgaulinga lyg Yayoi Kusamos polka dot. Be abejonės, „Takeliai_žolėje” išsiskiria šių metų poezijos knygų kontekste šviežumu ir originalumu. „Takeliai_žolėje” sąmojingai gali papiktinti konservatyviuosius, tradicionalistus ir akademikus – aprašomi kepamo kiaušinio garsai tikriausiai kels spekuliatyvias diskusijas ar tai galima laikyti literatūra. Bet kuriuo atveju, skaitydama „Takelius_žolėje” patyriau malonumą: Dovilės Bagdonaitės eilėraščiai pripildyti gyvybės, yra nenuobodūs, siužetiški ir kritiški. Nors kai kurių eilėraščių atsisakyčiau, kaip pastebi poetas Linas Daugėla – „nors yra eilėraščių, kuriuos reikėtų pataisyti, turint omeny pirmąją D. Bagdonaitės knygą, galima drąsiai teigti: nueita ir gana toli”[5].

 

1. Berger, John, Kaip menas moko matyti, Vilnius: Kitos knygos, 2019 m. Iš anglų kalbos vertė Paulius Jevsejevas.
2. https://www.jarmo.net/2022/12/virginija-cibarauske-10-lietuvisku.html
3. Ten pat.
4. https://www.zurnalasmetai.lt/?p=20317
5. https://www.slinktys.lt/projektai/jaunieji-kurejai/recenzijos/linas-daugela-zolinejimai.htmla

 

 

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava