Artūras Valionis Poetinio Druskininkų rudens festivalyje 1997. Nuotrauka iš PDR archyvo

 

Žaismingi ir šmaikštūs nutikimai, kuriuos galima sužvejoti Artūro Valionio kūryboje, prasidėjo dar tada, kai jo tėvai iš Kauno atvyko į Druskininkų gimdymo namus. Ligoninėje įvyko kuriozas, ir būsimas rašytojas, vos tik gimęs, sudalyvavo „išskirtiniame performanse“. Taigi kalbamės apie jo ryšius su Dzūkija, zbitkas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, orientacines varžybas, plaučių pravėdinimą kurorte ir įsivietinimą.

 

Artūrai, kokios aplinkybės lėmė, kad gimėte Druskininkuose?

 

Prieš penkiasdešimt vienerius metus gyvenau sau Kaune, saugiai ir nerūpestingai mamos pilvuke, tada atvažiavome į Druskininkus, čia gražų rugsėjo trečiadienį ir gimiau. Prieš gimimą atvažiavome tikslingai – seneliai čia gyveno, mažesnis miestelis, greičiausiai ir pažįstami gydytojai. Pušų kvapas rudenį gimus. Kurortas. Kaip šiandien prisimenu.

Nors gimęs grįžau į Kauną, faktas, kad gimiau Druskininkuose, druskininkiečiams kažkaip nepraslydo pro akis – prieš gerą dešimtmetį, kai mano knyga gavo finansavimą leidybai, viename Druskininkų laikraštyje aptikau žinutę – „finansavimas skirtas iš Druskininkų kilusiems poetams Artūrui Valioniui ir Gintarui Bleizgiui“. Priėmė mane kaip už tikrą, smagu.

 

Čiurlionis ir Valionis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Buvote minėjęs, kad gimdymo namuose nutiko kuriozas?

 

Taip, buvo toks paradoksas: atrodo, viskas turėtų būti sklandžiai, ne toks konvejeris gimdymo namuose kaip didesniame mieste, bet vis tiek sugebėjau vos tik gimęs sudalyvauti išskirtiniame performanse – sukeitė mane su kitu naujagimiu, į namus parsivežė ne tą mane, o tą kitą. Užtruko kažkiek, kol buvau atmainytas. Bet tą pačią dieną. Kadangi viskas galiausiai grįžo į savo vietas, tai dabar atrodo visai smagi istorija, kai kurias detales panaudojau viename eilėraštyje. Gal ir gerai, kad tas kuriozas buvo laikinas ir trumpalaikis, ir aš esu aš – kita vertus, gal būčiau dabar koks stambus žemvaldys Lazdijų rajone, galbūt praėjusiame tūkstantmetyje būčiau spėjęs pabūti muitininku pasienyje su Lenkija, o gal turėčiau sau dabar kokią kaimo turizmo sodybą (mano sukeistasis, rodos, buvo iš Lazdijų rajono). O kalbintumėt dabar tą ne mane.

Prieš kelerius metus buvau nuėjęs pasižiūrėti, kur gimiau. Gimdymo namų Druskininkuose jau nebėra, bet viena maloni ligoninės darbuotoja parodė pastatą, kuriame gimiau. Lentelės, kad ten gimiau, kol kas (dar) nėra. Tad nusifotografavau ant laiptų ir nuėjau savais keliais. Po kelerių metų vėl reikės patikrinti.

 

Jūsų paauglystė sutapo su Nepriklausomybės pradžia ir didelių turbulencijų laikais. Kokį to meto Druskininkų paveikslą prisimenate?

 

Didelių turbulencijų laikais, Nepriklausomybės pradžioje, į Druskininkus užsukdavau labai retai, tik retkarčiais „ant kapų“ – seneliai jau buvo mirę. Tad mano Druskininkai iš ankstyvosios paauglystės – su grėsmingomis perbrauktomis kaip pasvirę kryžiai lenkiškomis „ł“ raidėmis senosiose Druskininkų kapinėse ant didžiulių antkapių, pušis su išraižytu kryžiumi ir M.K. Č. inicialais šalia mano senelių kapo tose pačiose kapinėse (aiškinausi vėliau, kodėl ten išraižyta M.K.Č., nes Čiurlionio tėvai iš tiesų palaidoti kiek toliau, už kokių 15 metrų, įdomi istorija). Pasilaidosiu ten, virš Druskonio kaip koks miesto garbės pilietis, ten ramu, viskas gerai matosi, prie progos galėsit užsukti aplankyti.

Vienas paskutiniųjų eilėraščių mano naujoje poezijos knygoje tarsi apibendrina tuos mano vaikystės, ikimokyklinius Druskininkus:

 

Lygiava prie Ratnyčėlės

 

aš čia mažas bėgiojau

 

visi keturi žodžiai

vienodai svarbūs

 

Tad vaikystei pasibaigus, kai ten mažas bėgiojau, paauglystės laikais viskas sukosi kitur, ir į Druskininkus taip rimčiau sugrįžau atvažiuodamas į „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalius. Rudenį, kaip ir gimiau.

 

Senosios Druskininkų kapinės. Artūro Valionio nuotrauka

 

Pirmą kartą „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ apsilankėte kone prieš trisdešimt metų, kokie vaizdai iš to laiko išnyra?

 

Taip, jei teisingai pamenu, pirmas kartas festivalyje buvo 1994-aisiais, prieš 30 metų. Jei ir klystu, 1995-aisiais tikrai buvau, yra dokumentinių įrodymų. Iš tų laikų pirmiausia atmintyje išnyra įvairalypė vaizdų ir įspūdžių lavina, festivalis visomis įmanomomis prasmėmis, dvidešimtkeliamečiui tai buvo įspūdinga terpė, kurioje, jei nori, esi ne tik statistas, bet gali prikurti ir pridirbti visokių dalykų. Siautulys ir performansai, lapais nuklotos gatvės, keliadienis poezijos ir visokių improvizacijų srautas, gyvieji klasikai prie to paties stalo, pirmasis skaitymas jaunųjų vakare ataidint vyresnėlių replikoms, atsikertant jiems atgal. Kūrybiški kvailiojimai, ne tik baliai be minties. Besidaužanti širdelė pirmąkart pamačius savo eilėraštį renginio vedėjo rankose skelbiant anoniminio konkurso laureatus (eilėraštis buvo ilgas ir įcentruotas, tai spėjau ir tikėjausi, kad tie keli lapai greičiausiai bus mano). Ir, žinoma, „Širdelė“ (ne pirmuose festivaliuose, kuriuose dalyvavau, bet kiek vėliau, PDR’ui persikėlus į „Dainavą“) ir mūsų su Remiu-Tanaka bliuzai prie širdelinio klepo. Ar su Donaldu Kajoku „Aide“ (kur dabar mažoji „Maxima“) rengto PDR’o laikais bendrai nutapytas paveikslas poetiniame plenere. Taip nuo tų pirmųjų festivalių įsitraukiau į organizavimą, visokias paralelines užklasines veiklas, visokių zbitkų per dvidešimt metų nuo 1994-ųjų teko prigalvoti ir prikurti su iniciatyviais bendraminčiais. Seniai ta pradžia buvo, dabartiniams klasikams metų tuomet buvo mažiau nei man dabar.

 

Arnas Ališauskas ir Artūras Valionis. Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Artūras Valionis ir Remis (Remigijus Audiejaitis) Širdelėje. Džojos Barysaitės nuotrauka

 

Kaip šis festivalis atrodė bendrame Druskininkų, kaip kurortinio miesto, kontekste?

 

Iš kurorto tuo metu, bent jau kaip man tuomet pasirodė, buvo likęs tik vardas. Sanatorininkų ir kurortininkų nedaug, nemažai apleistų pastatų, viecinių irgi nedaug viešose erdvėse. Tad tas festivalinis inkliuzas į ramų merdėjantį miestelį įnešavo gyvybės – kartais tik lokaliai, tad tik mums patiems taip atrodydavo, o kartais išplisdamas kiek plačiau.

 

Spektaklio „Didysis Vilniaus gaisras“ afiša, 2013 m.

 

Neseniai viena rašytojų pora paliko Vilnių ir išvyko gyventi į Druskininkus. Ar pačiam niekada nebuvo kilusi mintis atsisveikinti su Vilniumi ir apsigyventi kitame mieste, miestelyje arba kaime?

 

Vilniuje esu praleidęs tik kiek daugiau nei pusę savo gyvenimo (ar jau daugiau nei pusę, kaip pažiūrėsi) – 18 pirmųjų metų prabėgo Kaune. (Sutapimas, kad paprastas Dainavos krašte gimęs vaikinas gyveno Kauno Dainavos rajone? Nemanau.) Kelerius metus mokiausi, vėliau ir dirbau Varšuvoje, pusmetį praleidau Niujorke, tad galiu ne tik teoriškai palyginti. Ar galėčiau gyventi kitur? Galėčiau. Bet kol kas su Vilniumi atsisveikinti neplanuoju, įsitinklinau.

 

Ką jums reiškia gyvenimas sostinėje ir kodėl tik šį miestą savo eilėraščiuose rašote iš didžiosios raidės?

 

Nelabai sureikšminu, ar sostinėje, ar ne – nors Kaunas yra Kaunas, iškart baigęs mokyklą norėjau išvažiuoti į Vilnių. Į Vilnių! Kaip tariau, taip ir padariau. Čia mano namai ir šeima, tad gyvenimas Vilniuje reiškia daug. O dėl Vilniaus rašymo iš didžiosios raidės – įdomus pastebėjimas, bet nėra visai taip. Pvz., eilėraštyje naujausioje knygoje, kuriame miestų ir miestelių pavadinimus rašau iš mažosios raidės, Vilnius taip pat iš mažosios, tad jokios diskriminacijos kitų miestų atžvilgiu čia nėra. Toks buvo viso teksto sumanymas, labiau siekiant ne įvardinimo, o apibendrinimo. O visuose kituose eilėraščiuose, kiek patikrinau, iš miestų apskritai atsiranda tik Vilnius. Taip, jis dažniausiai rašomas iš didžiosios raidės, bet jei greta būtų kiti miestai, miesteliai, kaimeliai ar vienkiemiai, jie irgi būtų iš didžiosios. Kita vertus, klausimą būtų galima ir taip pasukti – kodėl iš visų miestų, be poros išimčių, eilėraščiuose praktiškai įvardinamas vien tik Vilnius? Taip jau išėjo. Nors, kaip sakė Vilniaus meras, teikdamas Vilniaus mero premiją, galėtų ir daugiau būti to Vilniaus (šypsosi).

 

Koks jūsų santykis su Druskininkais dabar?

 

Santykis su Druskininkais labai teigiamas, draugiškas ir abipusiai artimas. Kai tik yra galimybė, bent kartą per mėnesį stengiamės kelioms dienoms atvažiuoti, pravalyti galvą ir plaučius. Jaučiuosi kaip namie. Druskininkuose kelis kartus per metus, dažniausiai įvairių švenčių metu, organizuojamos orientacinės varžybos, kai reikia rasti įvairius objektus, išspręsti užduotis – keliskart dviese arba trise mūsų šeimynos komanda „Apytiksliai trys“ esame laimėję, smagu, kai aplošiam viecinius, tad, galima sakyti, ir Druskininkuose jau „įsitinklinome“. Šiemet gegužės viduryje net iššokome aukščiau bambos – laimėjome dvi orientacines varžybas mieste per dvi dienas, tokio dalyko jau nebepakartosim. Aišku, mano ir Druskininkų santykiams dar yra kur tobulėti – pvz., grybų Druskininkų apylinkėse galėtų būti daugiau. Arba bent kažkokia dalis turėtų būti rezervuota tiems, kas nevažiuoja grybauti paryčiais, o pasivaikšto samanynuose kiek vėliau.

 

Taigi dažnai atvykstate į Druskininkus – stebite miesto ir gyventojų kaitą? Kokie dalykai labiausiai krenta į akis?

 

Labiausiai gal krenta tas kontrastas su pirmųjų mano PDR festivalių laikotarpiu prieš 30 metų – kurorto potencialas didžiulis, tad smagu, jog miestas atsigavęs ir gyvas. Nors man asmeniškai smagiau čia būti, kai nėra didelių renginių, miesto švenčių, kai ramiau ir tuščiau. Nors čia problemos nėra – 5 minutės į šoną pėsčiomis ir žmonių nėr, vis tiek dauguma Vilniaus alėjoje ir prie Druskonio bazuojasi.

 

Kokią reikšmę Druskininkuose jums turi kultūriniai renginiai? Ar to, ko yra, pakanka?

 

Didelės reikšmės renginiai Druskininkuose man neturi – atvažiuoju čia pabūti, renginiams didelio poreikio nėra. Aišku, jei tuo metu, kai atvažiuoju, pasitaiko koks įdomesnis renginys, nepraleidžiu. Būna renginių, kuriuose norėtųsi sudalyvauti, pvz., „Druskomanija“, tačiau man vis nepasitaiko tuo metu atvažiuoti. Bet jei būčiau druskininkietis, manau, to, kas vyksta, nepakaktų, reikėtų, jei būtų galimybių, pavažiuoti į Vilnių, Kauną, ar Varšuvą. Nėra toli.

 

Kokios yra širdžiai mieliausios Dzūkijos vietos? Kuo šis regionas išsiskiria?

 

Visa Dzūkija miela ir artima – tie pušynai ir tos samanos yra mano kraujo grupės. Bet į įvairias vietas Dzūkijoje užsukam dažniausiai tik pravažiuodami, apžiūrim, pabūnam, ir važiuojam toliau. Vienąkart vienur, kitąkart kitur, tad tokių mieliausių išskirtinių, į kurias vis grįžtume ir grįžtume, nelabai yra. Nes dažniausiai tiesiai varom į Druskininkus. Pabūti. (Veikiausiai čia ir atsakymas).