Diana Paklonskaitė. Anos Manos nuotrauka

 

Pažintis su Dianos Paklonskaitės kūryba mane nustebino, panardino į jaukų ir švelnų pasaulį su netikėtais palyginimais, jautriais gamtiniais motyvais. „Kodėl tiek mažai žinių apie pačią poetę?“ – mąsčiau gūglindama jos vardą. Atrodo, įpratome, kad autoriai atsivertų ne tik apie kūrinius, bet ir save – išsyk kilo intriga. Tad mūsų pokalbis ir yra toks – pažintinis ir išplečiantis dar nežinomas teritorijas.

 

Gimėte Kaune, tačiau, kaip supratau, augote Dzūkijoje. Kokie vaikystės vaizdiniai, susiję su Druskininkais, jums pirmiausia išplaukia? Kurios miesto vietos buvo svarbios?

 

Gimiau Kaune, bet jau pirmus žingsnius žengiau pas senelius Ponkiškių kaime. Mama dirbo ,,Drobės” fabrike Vieciūnuose. Tai vaikystėje taip ir migravau: iš kaimo į Vieciūnus, iš Vieciūnų į kaimą. Kai man buvo aštuoneri, su mama persikėlėm į Ratnyčią. Ten gyvendama baigiau Druskininkų vidurinę mokyklą. O jau po studijų Kaune persikėliau į Kalviškių mikrorajoną. Taigi, vis aplink Druskininkus, nors ir Druskininkuose.

Vienas pirmųjų ryškesnių vaizdinių, susijusių su Druskininkais, – didelis sodas Vieciūnuose priešais mūsų bendrabutį. Aš kambaryje viena, mamai fabrike popietinė pamaina. Kartoju Salomėjos Nėries eilėraštį ,,Našlaitės naktis“ tiek kartų, kol išmokstu mintinai. Beveik sutemę. Išeinu į kiemą. Sode apkabinu obelį, deklamuoju garsiai: ,,O naktie šaltoji! O naktie ledine! Pasakyk koks kelias veda į tėvynę?...“ Įsiverkiu... Bet pakėlusi akis pamatau bendrabučio langų šviesą. Prisimenu: ne, ne našlaitė aš! Paknopstom bėgu namo...

Arba: smėlėtas Ratnyčios senasis kelias. Juo einu į Dailės mokyklą. Pakelėse lubinų žvakės. Pas senelius lubinai neauga. Ir man taip gražu! Vienas pirmųjų mano vaikiškų eilėraščių apie tuos paslaptingus lubinus.

Dar M. K. Čiurlionio paminklas. Pas mane svečiuojasi Rimutė, geriausia draugė iš kaimo. Mus fotografuoja miesto fotografas. Tas pats, kuris su riešutais moka pakviest voveraites. Rimtis veiduose. Raudono granito takuose mūsų atspindžiai.

 

Vėliau studijavote Kaune, tuometiniame S. Žuko taikomosios dailės technikume, o po mokslų vėl grįžote į Druskininkus. Kaip atrodė pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Druskininkai?

 

Po mokslų grįžti į Druskininkus neketinau, norėjau likti Kaune. Bet buvo toks neapibrėžtas laikas, o mama Druskininkuose gavo butą, ir draugė pasiūlė dailininkės darbą ,,Saulutės” sanatorijoje. Druskininkus jaukinausi labai iš lėto. Po Kauno atrodė toks tylus ir liūdnas miestas. Iš tiesų kurortas palaipsniui tuštėjo ir tilo... Augo bedarbystė, užsidarinėjo sanatorijos, parkuose geso žibintai, sutemus gatvėse nevaikštinėjo žmonės...

 

Pamenu vieną jūsų eilėraštį, kuriame lyrinė subjektė yra sustabdoma apsauginio ir neįleidžiama į „Poezijos pavasario“ šventę. Jis aiškina, kad šventė skirta tik poetams:
„jau rimtai prieš mus atsistoja, išpučia krūtinę / pasistiebusi už jo pečių matau paslaptingus poetus / girdžiu alumi putojantį juoką… / – o autobuso konduktorių irgi neįleidžiat?“ Ar galite daugiau papasakoti apie patirtis, kurias atsinešėte iš konduktorės darbo, galbūt per jį kitaip pamatėte ir miestą, jo žmones?

 

Ech, tas konduktorės darbas! Tikrai, padėjo pažinti ir miestą, ir žmones. Aišku, lengva nebuvo. Mano vaikams – treji metukai, amžinas miego trūkumas. Žiemą autobusuose šaltis, vasarą karštis... Bet buvo ir kita – romantiškoji ir žmogiškoji – pusė! Miesto autobusas Nr. 5 ir penkta ryto. Saulė dar tik teka. Baltašiškė. Draugiškas vairuotojas Vytukas. Ant sėdynės, šalia kasos aparato, D. Kajoko ,,Dykinėjimai”.. Pravažiavus tiltą, sustojus galinėje stotelėje, likdavo laiko pasivaikščioti. Kaime jau plyšauja gaidžiai. Spėju nusileisti prie Nemuno. Pirmi keleiviai. Lengvai užsimezga pokalbiai. Autobusas Nr. 3, Ratnyčia. Vėlinių vakaras. Tiek chrizantemų! O autobuso salono geltona šviesa dar labiau išryškina gėlių spalvas ir liūdnus žmonių veidus. Autobusas Nr. 2 – išdraskytas ,,Drobės” fabrikas. Vairuotojas rūko su darbininkais, budėjusiais visą naktį ir naiviai tikėjusiais, kad šitaip gali išsaugoti savo darbus. Moterėlės su krepšiais, kulniuojančios pėsčiomis į Neravus. Ir dovanos dovanos: kopūstai, morkos, cukinijos, batonas, kefyras, varškė, baltarusiškos „bambonkės“, vaistažolių ryšulėliai... Begalinis dėkingumas už pavežėjimą ir išklausytą istoriją.

 

Ilgą laiką pragyvenote Airijoje, kaip šis kraštas keitė jus kaip žmogų, ir kaip poetę?

 

Gyvendamas kitoje šalyje, pažindamas tos šalies kultūrą ir žmones, pamatai save (ir savo kraštą) lyg iš šalies, kitu kampu. O Airija, kaip ir kiekviena valstybė, – su savo praeitimi, skauduliais ir problemomis. Pradžia buvo labai sunki, nes juodadarbiai nelegalai net tokioje draugiškoje ir tolerantiškoje šalyje, kaip Airija, buvo ir, manau, yra išnaudojami. Bet Airiją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! Dublino oro uostas. Su nerimu laukiam kartu su Daiva iš Marijampolės. Ar tikrai neapgavo? Neatvažiuos nežinia kas ir nenusiveš velniai žino kur? Ir pasirodo, žinoma, vėluodamas dvi valandas, mūsų fermeris. Tviskančiame modernumu oro uoste purvinais botais, nubrizgusiu dėmėtu megztuku, tiesiai iš lauko (sugedo kažkokia vandens žarna, kaip paaiškino vėliau). Ir niekas net neatsisuko, niekas nebedė pirštu, nepasijuokė. Man, dar tais pačiais 2002-siais apsaugos darbuotojo neįleistai į Poezijos pavasario renginį, nes neįtiko mano išvaizda, atrodė beveik stebuklinga! Kaip ir pirmas apsilankymas bare: kartą per savaitę iš grybų fermos išvežamos apsipirkti į ,,Lidl’’ Longforde. Sutupdytos į tamsią busiuko būdą su vienu langeliu. To mažučio langelio į pasaulį nepasidalinam. Iš pradžių gaunam tik valandžiukę apsipirkti. Vėliau įsidrąsinam ir prašom nors dviejų valandų. Šeimininkas bijo, bet sutinka. Gąsdina policija ir liepia neiti į pabą. Bet mes iš karto šaunam tiesiai ten. Ruduo. Tamsu. Šešta valanda. O bare net juoda nuo minios ir tabako dūmų. Sugužėję po darbo statybininkai (vilkintys darbiniais drabužiais), gamyklų darbuotojai ir biurų tarnautojai. Štai, prie baro seniukas kalbina du jaunuolius. Kitoje pusėje girtut girtutėlė pana brinkteli nuo kėdės ant žemės. Du vyrukai pakelia ją už pažastų, pasodina, mandagiai paklausia, ar viskas okei. Šurmulys ir juokas... Airiai juokauja ir juokiasi, net kai skauda. Iš pradžių maniau, kad jie taip slepiasi nuo skausmo. Bet ne.

Juokas ir scenoje, kai skauda. Longforde, kuriame apsigyvenau, kai įsidarbinau fabrike, buvo erdvus ir modernus teatro pastatas, kur rodydavo daug puikių spektaklių. Vienas pirmųjų pamatytų buvo „Fishamble“ (teatro grupė iš Dublino, kuri man ir liko pati mėgstamiausia) spektaklis „The Pride of Parnell Street“ pagal Sebastiano Barry‘o pjesę. Žiūrėjau su nuostaba. Spektaklis apie Dubliną, dubliniečius. Viskas taip tikra! Lyg ne aktoriai, o iš gatvės atvesti žmonės. Jokio patoso, nereikalingo rankų grąžymo... Ir dabar labai išsiilgstu airiško teatro.

Ir dar: šalys, kurios tapo artimos bendraujant su skirtingais žmonėmis. Latvija, Vokietija, Lenkija, Turkija, Iranas, Slovakija, Pakistanas, Nigerija, Ukraina, Alžyras... Šalys, pažintos per emigrantų istorijas, jų nostalgiją, vaišes, muziką, nuotraukas...

 

Kas paskatino grįžti į Druskininkus ir koks miestas jus, sugrįžusią, pasitiko?

 

Sprendimas grįžti į Druskininkus brendo kelerius metus. Per atostogas vis artimesnis, vis jaukesnis rodėsi šis miestas. Aišku, kurortas pasikeitė nuo to laiko, kai išvykau. Bet labiausiai keičiausi aš pati. Gyvendama Airijoje labai ilgėjausi dzūkiškų pušynų ir sniego. O Druskininkai – toks jaukus gamtos ir šurmulio mišinys. Eini ryte į darbą iš Kalviškių rajono mišku, o po darbo gurkšnoji kavą šurmuliuojančioje „Boulangerie“ kepyklėlėje.

 

Koks jūsų požiūris į turistus Druskininkuose? Ar vietiniai išsyk pastebi atvykėlius, na, ar tai matosi?

 

Mano požiūris į turistus, manau, kaip ir daugumos vietinių gyventojų, tik teigiamas. Juk turistai – mūsų duona! Druskininkiečiai taip pripratę prie poilsiautojų, kad greičiau pastebi, kai jų nebėra. Be to, į mūsų miestą pramogauti ar gydytis atvažiuoja ramūs žmonės. Jei būtų čia koks Dublinas, kur jaunimėlis suguža iš visų pasviečių į „Temple Bar“ švęsti mergvakarių ar bernvakarių, o vargšas dublinietis , skubėdamas į autobusą, negali prasibrauti per girtą minią bijodamas įlipti į neaiškią balą, gal tas požiūris ir nebūtų toks teigiamas.

Be to, man smagu, kad mūsų kurorte vyksta vis daugiau solidžių sporto renginių. Va, šią vasarą buvo surengtas pasaulio klasikinės jėgos trikovės čempionatas. Su pasigėrėjimu iš savo parduotuvės stebėjau pro šalį praeinančias tvirtas dailias moteris iš viso pasaulio.

 

Dabar dirbate meninių dovanų parduotuvėje – kaip atrodo jūsų įprasta diena ten?

 

Ši jauki dovanų parduotuvė mano gyvenime atsirado daug anksčiau, negu pradėjau joje dirbti. Mano vaikystės draugė Irma, su kuria kartu lankėme vaikų dailės mokyklą, išsinuomojusi patalpas ją įkūrė dar prieš septyniolika metų. Kai parskrisdavau iš Airijos atostogų metu, čia ateidavau išgerti kavos. Stebėdavau kaip Irma bendrauja su klientais ar trumpam užbėgančiais bičiuliais, ir šiek tiek pavydėdavau, – man, rūšiuojančiai plastiko detales, tai atrodė svajonių darbas. Po dešimt metų Irma išvažiavo dirbti į Angliją ir šias patalpas (koks lemtingas sutapimas!) perėmė kita mano draugė Vidutė. Su Vida mokėmės Kaune ir bendrabutyje dalinomės to pačio kambarėlio erdve. Per atostogas jau grįždavau tos kavos pas Vidutę. Tik dovanos gal šiek tiek ir pasikeitusios, bet aura liko ta pati.

O įprasta darbo diena labiausiai džiugina, kai ateina daug pirkėjų. Draugiškų, su šypsena ar gražia istorija.

 

Kada išgyvenate produktyviausią poezijai metą? Kokių sąlygų tam reikia?

 

Rytais. Jaunesnė galėjau rašyti ir naktimis, kur nors fabrike, pasislėpusi už įkaitusios mašinos ar šlamančio roboto. Dabar reikia ir gero miego, ir švarios galvos. Prieš darbą atsikeliu anksčiau, kad užtektų laiko pirmajai kavai su poezijos knyga ir lengvomis mintimis. Paskui kelionė į „Malonės“ prekybos centrą. Dažnai daug ilgesnė, nei reikėtų. Pro „Skliautus“, „Girgždančius Akmenis“ ir per lenktą tiltelį, pro Donato Banionio skulptūrą, tada žemyn aukštyn Dineikos parko takais... Mintys dunksi kartu su žingsniais, o kartais tame dunksėjime pavyksta ir eilėraščio gyvačiukę pačiupti už uodegos.

 

Ar jums svarbu bendrauti su kitais rašytojais, menininkais? Sekate kultūrinį gyvenimą Druskininkuose? O gal ieškote kultūros vyksmo didesniuose miestuose?

 

Manau, kad kiekvienam kuriančiam žmogui svarbus bendravimas su kitais menininkais. Stengiuosi nepraleisti poezijos renginių Druskininkuose, aplankau parodas. Bet kultūrinio vyksmo šiek tiek trūksta. Tikrai norėčiau dažniau apsilankyti literatūriniuose renginiuose sostinėje ar kituose didesniuose miestuose, bet vis pritrūksta laiko ar kiti rūpesčiai įsuka į kasdienybės karuselę.

 

O kokią reikšmę jums turi „Poetinis Druskininkų ruduo“? Kada ten pirmą kartą apsilankėt? Kas įsiminė? Ir kaip kito santykis su festivaliu vėliau?

 

Nelabai prisimenu, kada pirmą kartą apsilankiau. Tikriausiai grįžusi iš mokslų Kaune. Tada rašiau tik sau ir labiau žavėjausi rašančiais žmonėmis, nei pati buvau pasiryžusi įsilieti į poetų bendruomenę. Visai neseniai iš lentynos ištraukiau nedidelę Gintauto Dabrišiaus knygelę „Sunkiai kylanti antis“. Padovanota man su dedikacija 1998 metais. Mano pačios pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti 1999-aisias „Literatūroje ir mene“, vadinasi, tą rudenį poetų šventėje buvau tik viešnia. Bet draugystė su Gintautu nenutrūko... Per Poetinio Druskininkų rudens renginius užsimezgė ne viena bičiulystė, ir už tai šiam festivaliui esu labai dėkinga.

Gyvenant Airijoje nebuvo lengva ištrūkti į PDR’us. O labai norėjosi! Tas svaigus bobų vasarų oras (Airijoje tokių nebūna) ir niekur neskubantys poetai, lėtai vaikštinėjantys Vilniaus alėja ar gurkšnojantys alų „Širdelėje“...

Džiaugiuosi, kad laukiu ateinančio Poetinio Druskininkų rudens jau gyvendama Druskininkuose.

Tik šiek tiek neramu: o kaip be „Širdelės“?

 

Kokios vietos Dzūkijoje jums svarbios, mylimos? Kaip manote, kuo šis regionas išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų?

 

Mes turime Čepkelių raistą – magišką didžiausią pelkę Lietuvoje. Turime Čiurlionį. Na, Čiurlionis visos Lietuvos, bet vis tiek labiausiai mūsų! Ir pušynai čia ošia švelniausiai, nes dzūkų kalba – nors prie žaizdos dėk. Ir dar: jau ne vienas atvykėlis man užsiminė, kad dzūkai labai draugiški, lengvai bendraujantys žmonės.

O aš pati ilgiuosi tėviškės, Ponkiškių kaimo, kuriame gyvenau vaikystėje. Šį pavasarį su Vidute važiavom į Simno kermošių prekiauti mugėje. Aplankiau senelių kapus, perėjau miestelį. Nuo Simno iki mano kaimo – tik septyni kilometrai. Paprašiau nuvežti iki buvusios senelių sodybos. Pastovėjau laukuose kaukiant vėjams. Nei didžiulio senelio sodinto sodo, nei liepų prie kelio nebėra. Net akmens kryžkelėje, ant kurio pritūpdavom pailsėti, nelikę.

Todėl dabar savo mylimiausią vietą nurodyčiau lengvai – Nemuno pakrantė, kuri visai čia pat, penkios minutės kelio nuo penkiaaukščio, kuriame gyvenu. Kai nedirbu, gerti rytinės kavos leidžiuosi ten. Termosiuką įsikišu į vieną švarko kišenę, nedidelę poezijos knygą – į kitą. Atsisėdu pavėsinėje. Šunys su šeimininkais jau išsiskirstę po namus ir darbus. Laiko turiu į valias... Ir, jei koks pasiklydęs prašalaitis nusileistų stačiais laiptukais nuo tilto ir paklaustų, kur esąs, viena ranka mostelėčiau į kairę, kita – į dešinę ir išdidžiai paaiškinčiau:

– Čia mano kiemas.