Gintaras Bleizgys. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka

 

Rašytojo, literatūros kritiko Gintaro Bleizgio tekstuose galima atpažinti jo gyventas, prisijaukintas ir prarastas erdves, patirčių fragmentus. Prisiminiau jį televizijos laidoje „Kelias į namus“, kurioje jis stovėjo prie vaikystėje gyventos palėpės, paslaptingame medinuke, – supratau, kad laukia nepaprasta istorija. Tad mudu kalbamės apie jo vaikystės Druskininkus, okupantus, traumas, agresiją ir gėrį, leidžiantį žmonėms eiti pirmyn, neišnykti kaip rūšiai.

 

Iki aštuonerių gyvenote Druskininkuose, kinematografiškai atrodančiame mediniame name. Kokie yra patys pirmieji atsiminimai, susiję su šia vieta?

 

Gyvenome viršutiniame aukšte, palėpėje. Kai dabar užsimerkiu ir prisimenu, pirmiausia išgirstu į skardinį stogą barbenantį lietų, regiu didžiulį ošiantį klevą – per visą balkoną (tokius aukštus ir išsikerojusius klevus esu regėjęs tik Druskininkuose, niekur kitur pasaulyje), dar karštis vasarą (tikriausiai irgi nuo to skardinio saulės įkaitinto stogo), kvepiančios liepos, muzika, bjaurūs girtų rusų šūkaliojimai, nesibaigianti, neišsipagiriojanti šventė – nuo gegužės iki spalio; daugybė į kurortą suvažiavusių žmonių ir juoda tarsi koks demonas mane užspaudusi vienatvė tamsiais, girgždančiais vakarais toje palėpėje.

 

Žvelgiant stereotipiškai, meniškos sielos vaikai dažniau mokykloje būna tie, iš kurių tyčiojasi ir skriaudžia, o jūs, kaip suprantu, buvote tas darželio (ir vėliau mokyklos) kietuolis. Kokios aplinkybės tai lėmė?

 

Nežinau, ką reiškia „kietuolis“. Darželyje buvau mušeika. Pradinėje mokykloje – irgi. Jokio „kietumo“ tame, greičiau jau traumos. Manau, mušimasis kilo iš asmeninės erdvės trūkumo. Minios poilsiautojų iš sovietijos pakraščių, daugybė nekultūringų, neišsilavinusių žmonių, kurie į Lietuvos kurortą atvažiuoja kaip į okupuotus medžioklės plotus – lėbauja, paleistuvauja, kriokia prisigėrę; vaikai toje jų pasaulėjautoje geriausiu atveju lygūs gyvuliams.

Galėčiau tai nutylėti, bet kas gi tada papasakos. Nueini į parduotuvę pirkti duonos, o ten eilutė. Druskininkiečiai supranta, kaip reikia stovėti eilėje, tačiau girto ruso pasaulėjauta kitokia – kas stipresnis, tas eilėje ir pirmesnis, – vaiką visada nustums, išsityčios, jeigu priešinsiesi, tai ir kulnu subinėn įspirs. Štai tokia buvo aplinka, kurioje augau. Labai man pikta, kai dabar mėginama tai nutylėti. Užkariauti, orumą praradę vietiniai – gal ne visi, gal tik dalis tokių. Nuo ankstyvos vaikystės jaučiausi nesaugus, neapsaugotas, parduotas. Vaikas juk nesupranta, kad gali būti ir kitaip. Supratau tik, kad norint apsisaugoti reikia būti stipriam. Taip pat anksti supratau, kad stipriausias yra ne tas, kuris tiesiog stipriausias fiziškai, stipriausias yra tas, kuris žiauriausias. Tai ir buvau instinktyviai žiaurus, darželyje ir pradinėje mokykloje muštynėmis radęs būdą „valdyti“ bendraamžius. Tai yra apgailėtina, nieko daugiau. Jokio čia „kietumo“.

Paauglystėje daug kas pasikeitė. Muštis galėjau per kyokušin karatė treniruotes ir varžybas, mokykloje išmokau nuo visų atsitolinti. Tarsi sienomis apsistačiau, mažai reaguodavau į aplinką. Kai kas juokdavosi neva poetas, tai užsisvajojęs. Bet neužsisvajojimas ten buvo – tokia gynybos forma: užsisklendimas, išėjimas iš kontakto, atsitolinimas, pasiekiantis mane ir iki šių dienų. Šiuo metu studijuoju Geštalto psichoterapiją, jau ne vienerius metus lankau individualios terapijos užsiėmimus: bandau griauti atsiribojimo sienas ir išeiti pro jas į aplinką nebūtinai su agresija.

 

Ar vėliau, suaugęs, dar esate lankęsis toje palėpėje, kurioje gyvenote su tėvais?

 

Ne. Tiesa, 2019-jų rugpjūtį mėginau patekti. Apačioje veikė dviračių nuomos punktas, pagalvojau, kaip nors įsmuksiu. Laiptinėje kelią pastojo toks juodaplaukis vyriškis. Aš jį prispaudžiau prie sienos ir pro dantis iškošiau, kad šis man kliudo pakliūti į mano paties gyvenimą. Vyras ėmė atsiprašinėti, sakė, kad yra niekuo dėtas. Ir man jo pagailo. Paleidau ir išėjau lauk. Tačiau į savo vaikystės palėpę ir vėl nepakliuvau.

 

Ar Druskininkai, iš jų išsikrausčius, įgijo kažkokį kitokį sąmonėje įsitvirtinusį paveikslą?

 

Šis miestas man visad asocijuojasi su laisve ir pranašumu. Tas daugiatautiškumas ir įvairiakultūriškumas, kurių sovietmečiu nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens būdavo Druskininkai pilni, turėjo ir teigiamų pusių. Nuo vaikystės mačiau, kad žmonės yra visokie: ir atrodo visaip, ir elgiasi visaip, ir kalba įvairiomis kalbomis. Pasaulis rodėsi platus. Mano ir tėtis, ir mama dirbo turizmo, sveikatingumo sferoje, nuo vaikystės supo daug žmonių iš tos aplinkos (tėvų draugai, pažįstami). Vasarą Druskininkuose galėdavo vienu metu „sutilpti“ apie šimtas tūkstančių poilsiautojų, dar apie dvidešimt tūkstančių vietinių. Lietuvos mastais – tai jau tikras didmiestis.

Kurortas geriau aprūpinamas, kad svečiai (okupantai) nesijaustų nuskriausti, todėl Druskininkų parduotuvėse netrūko mėsos, dešrų ir kitokių gėrybių, kurios sovietmečiu kituose rajonuose buvo prieinamos toli gražu ne kiekvienam. Prisimenu, kaip mama su tėčiu vis parengdavo siuntinį giminaičiams į Telšius. Vaikas stebėdavausi, kaip ten tuose Telšiuose žmonės gyvena, ką valgo, jeigu jiems vis reikia siųsti dešras, marinuotus agurkėlius ir žirnelius.

Visi šie dalykai vaiko galvoje formavo kažkokio pranašumo, pilnatvės, galios pojūčius. Manau, kad tai turėjo įtakos vėliau kuriant savo verslą, taip pat ir sportinėj konkurencijoj.

Į Druskininkus su šeima ilgesniems pabuvimams sugrįžome nuo 2016-ų, gimus sūnui Samueliui Giriui. Lietuvoje man mieliausi trys miestai: Vilnius, Druskininkai ir Klaipėda. Jau trisdešimt metų tokia trijulė.

 

Esate minėjęs, kad atsikraustymas į Veisiejus susijęs su vaikystės trauma, kodėl?

 

Na, ne iš gerumo su mama persikraustėme gyventi į Veisiejus, o todėl, kad tėvai išsiskyrė. Išvažiuoti iš Druskininkų man reiškė prarasti ten jau turimus draugus, įprastą aplinką, namus. Kur čia nebus trauma?

Jeigu dar pridėsime, ką reikėjo patirti mamai: sovietmečiu išsiskyrusiai ir iš kurorto į nedidelį miestelį atvažiavusiai gyventi moteriai. Jokio grožio išsigimusioje sovietmečio visuomenėje, kur absoliuti dauguma provincijos gyventojų manė (ir tą manymą įvairiausiais būdas demonstravo), kad skiriasi tik prostitutės (vartodavo tokį rusišką necenzūrinį žodį). Visa tai mano mamai ir man reikėjo atlaikyti ir išgyventi.

Paauglystėje ne kartą turėjau fiziškai stoti prieš kokį santechniką ar elektriką, įsitikinusį, kad atėjus taisyti vamzdžių ar laidų pas „k...“ galima daryti bet ką. Būdamas paauglys nokautavau subrendusius, pasipūtusius vyrus. Gal manote, kad po viso šito galiu būti normalus? Arba neagresyvus? Arba gal manote, kad turėčiau tai nutylėti?

Visą gyvenimą vadovavausi savo kailiu išbandyta tiesa: nugali žiauriausias. Pavargau šitaip gyventi. Tikriausiai todėl ir nuėjau į Geštalto psichoterapijos studijas. Ir atsitiko taip, kad viena dėstytoja psichoterapeutė, žinodama mano istoriją ir patiriamus jausmus, per seminarą pasakė: „Gintarai, tu neteisus; jeigu būtų taip, kaip tu sakai, pasaulis sugriūtų; atsimink, kiek bebūtų žiaurumo, aplink visada bus per vieną milimetrą daugiau gėrio, kuris leidžia žmonėms eiti pirmyn ir neišnykti kaip rūšiai.“

Jos žodžiai pataikė tiesiai į mano širdį ir apvertė mano pasaulį. Dabar kas benutiktų, visad prisimenu, kad esu per milimetrą labiau pūkuotas ir šiltas, negu piktas ir žiaurus. Kol kas man labai graudu tai žinoti, bet šis žinojimas sąmonėje veikia kaip galingas užtaisas ir duoda didžiulę jėgą.

 

Kaip pasikeitė Veisiejų miestelis nuo to laiko, kai iš jo išsikraustėte?

 

Nuo mamos mirties, o tai jau penkiolika metų, galima sakyti, kad Veisiejuose visai nebuvau. Mano vaikystės bute gyveno nuomininkai, nebuvo, kur važiuoti. Bet prieš metus butą perėmė dukra Medeina, susitvarkė, įsikūrė (vasarą ir per šventes atvažiuoja čia gyventi). Pernai per Kalėdas pirmą kartą po penkiolikos metų atvažiavau į Veisiejus pabūti. Pas dukrą.

Neišdildomą įspūdį padarė vaikystės miškas. Medžiai užaugo, vaizdai pasikeitė, išnyko dalis senųjų takų, atsirado nauji. Vaikščiojome visa šeima po tą mišką Kalėdinėse prietemose ir niekaip negalėjau atsistebėti: jaučiausi pakliuvęs į savo praeitį, kuri vienu metu yra ir dabartis, ir ateitis. Be manęs auga tas miškas, tarsi bandydamas iš savęs ištrinti mano pėdsakus, bet tai neįmanoma, nes šitas naujas miškas vienu metu yra ir tas, kuris gyvena mano atmintyje, kuris čia buvo prieš dvidešimt metų, prieš trisdešimt. Nėra tų žmonių, su kuriais vaikas čia vaikščiojau, bet yra kiti žmonės – mano vaikai, su kuriais einu dabar. Geriau pagalvojus – yra ir tie, su kuriais vaikščiojau būdamas vaikas, jie eina dabar per išsikerojusį mišką mano atmintyje... 2023-ų gruodžio pabaigoje savo vaikystės mišką išvydau kaip kaži kokią baugią, žiaurią būtybę, kuri bando paneigti mane ir tai, kas man svarbu, tačiau, kai sustoju ir imu žvalgytis, kai mėginu tą būtybę prakalbinti, ji prasiveria ir įsileidžia mane vidun, ragindama ją iš naujo prisijaukinti, pasirodo: mes abu pasiilgę artumo ir švelnumo, pavargę nuo savo vienatvės. Grįžęs į Vilnių parašiau nedidelių eilėraščių ciklą, kuris ir vadinasi „Miškas“.

Na, o dabar irgi toks sutapimas, kad į klausimus atsakinėju vėl viešėdamas Veisiejuose. Vasara, karšta, žydi gėlės. Atrodo, kad miestelis atsigauna – yra bent trys veikiančios ir klientų nestokojančios kavinės, fontanai ežere, parkas, kuriame gausu vaikštuolių, jaunimas (įskaitant ir mano dukrą) čia grįžta ir (kiek tai įmanoma) dirba nuotoliniu būdu, aš štai irgi bent iš dalies grįžau.

 

Pamenate, kada pirmą kartą apsilankėte „Poetiniame Druskininkų rudenyje“? Kokios detalės iš to meto išnyra? Kaip šis festivalis atrodė bendrame jūsų gimtojo miesto kontekste?

 

Pirmą kartą „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ apsilankiau 1996-ais. Buvau trečio kurso lietuvių filologijos studentas, rašiau eilėraščius (dalis tuo metu rašytų eilėraščių pakliuvo į mano pirmąją poezijos knygą „Vietovė. Šiaurė“). Poetinio Druskininkų rudens renginiai tą rudenį vyko buvusiame kino teatre „Aidas“, t. y. tiesiai priešais mano vaikystės namą. Festivalis atrodė poetiškas, paslaptingas, bohemiškas.

Tiesa, tuo metu jame dar jautėsi sovietinė sąmonė, konkrečiai, iš sovietų kariuomenės atsineštas „diedovščinos“ mentalitetas, kurio paveikti prisigėrę jauni, bet jau pripažinti poetai (dvidešimt šešerių – trisdešimt kelerių metų amžiaus), bandė visaip kaip paspausti jaunesniuosius: rėkė, raugėjo, juokėsi, kai tie jaunesnieji ėjo skaityti eilių. Man tai kėlė šypseną. Atsižvelgiant į tai, kokį gyvenimą teko gyventi man ir kuo užsiminėti, tie vyrus vaizduojantys gležnučiai Dionizo avinėliai kėlė gailestį. Galvoje sukosi velnioniška mintelė: „Paraugėk dar, cacaleliuk, tuoj kaip duosiu, tai dar ir apsišiksi, ai kaip tada bus juokinga.“

Visa baigėsi taikingai ir gražiai, vėliau su daugeliu tų žmonių tapome bičiuliais.