Dalia Bozytė Poetiniame Druskininkų rudenyje 2014 m. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Šis pokalbis su poete Dalia Bozyte jautrus ir atviras, išsišakojantis į kitus laikus ir žmones. Dabartiniu žvilgsniu netoleruotinomis, sunkiai ištveriamomis situacijomis. Ankstyvosios rašytojos patirtys virsta literatūriniais pasakojimais, stebinančiais tiek aplinkinių žiaurumu, tiek meile ir švelnumu.

 

Gimėte Lazdijų rajone, Guobiniuose. Kokie prisiminimai iš tų vaikystės vietų iškyla? Koks buvo jūsų santykis su kitais Dzūkijos kaimais ir miesteliais?

 

Apie Guobinius, galima sakyti, nežinau nieko. Trafaretinės frazės, kad čia gimė M. K. Čiurlionio tėvas, minėti nevertėtų. Paklausk vietinių kur buvo jo sklypas, sodyba, kas vėliau juos perėmė ar perpirko – nepasakys niekas. Juk ne pats dailininkas gyveno! O apie pastarąjį visos kronikos Druskininkuose.

Šitoj pusėj Nemuno visada buvo Lietuva. Bet nuo Miciūnų ir bent jau iki Stračiūnų dauguma laikė save lenkais. O pavardžių įmantrumas – Atrachimavičius, Micevičius, Radvilavičius, Valavičius. Visi su poniška uodega. Aš turėčiau priklausyti Navarackų giminei, kur prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo penki vaikai: keturi sūnūs ir duktė Michalina. Ši ištekėjo už Navicko, gavo pasogą – žemės ir liko gyventi Guobiniuose. Greta įsikūrė brolis Antanas, gana nagingas siuvėjas. Žymus kraštotyrininkas Adolfas Navarackas, itin tragiško likimo žmogus, buvo visų jauniausias. O technologijos mokslų daktaras Algirdas Navickas – jau Michalinos sūnus.

Michaliną paskutinį kartą sutikau Leipalingio autobusų stotelėje. Neprisimenu nei jos išvaizdos, nei veido bruožų, nei apsirengimo. Buvau per maža, kad man tai rūpėtų. Priėjo. Paklausė, kaip sekasi mokykloje. Ištraukusi padavė tris rublius. Neilgai trukus išgirdome apie jos mirtį. Vyras ilgai nenašlavo. Vedė, išsikraustė į Vilnių ir gyveno ten dar tris dešimtmečius. Kai mokiausi, visada apsistodavau pas juos. Iš balto, paties statyto namelio pamiškėj jis išėjo paskutinis. O aš neišėjau. Mane išnešė.

Vieną dieną Navickų kieme kilo skandalas. Namuose penkios burnos, vyriausias studijuodamas užsimanė vesti ir dar vaiką primetė auginti, o šit ir duktė pilna sterble! Šitokia sarmata! Lakstė lakstė su kaimynų bernioku, štai ir pasilakstė! Kaimynai apie santuoką nesileidžia nė į kalbas. Tokia prasta merga, suviliojo patį jauniausią, patį gražiausią. Kai ateis laikas, jis gaus mokytą. Tėvas apylinkės pirmininkas, bet kiek jis ten gauna algos? Tik garsas. Tik skurdas ir badas. Michalina vis nuslenka pas brolienę pasiguosti. Bet paguodos nėra, tik žiaurūs priekaištai. Apteršė giminę. Užtraukė juodą maršką.

Liepos pirmą savaitę gimsta mergaitė. Jei motina Valė, tegu bus Dalė. Greitai bėga vasaros ir rudens mėnesiai, o aistros nerimsta. Neapsikentusi Valė su kūdikiu bėga į Avirio ežerą skandintis. O dar užklumpa ankstyvas atšalimas, užtrūksta karvė. Pieno parneša iš kaimynų, bet tas didesnis vaikas jau vaikšto. Nutveria buteliuką, išgeria ir meta tuščią lopšelin.

Pagaliau moterys, mąsčiusios tyliai, ištaria garsiai: tą nereikalingą vaiką reikia kažkam atiduoti. Merga devyniolikos metų – ji užmirš, išvažiuos į miestą ir nereiks kaitinti akių prieš žmones. Bet kaip tai padaryti, jos dar nežino.

Tuo tarpu Boziai iš Kaziulių išėjo pas gimines švęsti Trijų karalių. Tokie ten giminės – gal antros, gal ir trečios eilės pusbroliai. Bet visi grįžę kas iš lagerio, kas iš tremties. Tokie kol kas vieni kitų ir laikosi. Kartu bus ir mano krikšto tėvai.

Šventimas netikėtai užtruko. Ir tik vėlai naktį miško kelyje pasirodė keista procesija. Patamsy, pasiremdamas lazda, slinko šlubas vyras. Šalia turseno smulkutė moteris. Ėjo ir dar viena pora, jau kur kas stambesni ir aukštesni. Kuris nešė mane, įsuktą į pagalvę – krikšto tėvas, krikšto motina, ar pasikeisdami? Ar švietė pilnatis, ar buvo baltai pasnigta? Gali būti. Bet visa tai palikime vaizduotei. Viena žinau – senos svetimos nuodėmės turi ilgus šešėlius. Jie užkloja takus, vieškelius ir pastato užtvaras. Todėl ir sakau: apie Guobinius aš nežinau nieko. Nors tai nebūtinai tiesa.

 

Tad kokioje šeimoje augote ir kokių aplinkybių paskatinta pradėjote domėtis literatūra?

 

Mano tėvai, baigę tik pradinę mokyklą, buvo labai šviesūs žmonės. Ir davė tiek daug, kad aš negalėjau suvokti. O kai jau supratau, nemokėjau padėkoti. Jie išugdė mane išdidžią.

Mūsų namuose būdavo pilna svečių. Ir ne bet kokių. Lankydavosi gydytojai, inžinieriai, mokslų daktaras, mokytojai. Mamulė net pykteldavo: „Jie ten po ežerą irstosi, o aš nespėju nei kiaušinių, nei blynų kept!“ Nežinojau, kas juos siejo su paprastu ir tokiu nepatogiu valdžiai mano tėvu. Ne viskas buvo sakoma vaikui. O po nepriklausomybės paskelbimo apie kai kuriuos matytus žmones ėmė rašyti spaudoje. Pasirodo, daugelis jų – buvę politiniai kaliniai.

Ryškiausiai prisimenu, kaip tėvas sodino sodą. Tai buvo gal dešimtmečio darbas. Jis jau peržengė kolūkio skirtus šešiasdešimt arų ir plėtėsi toliau. Kiti juokėsi – neturėsi kur bulvės įkišt!

Tėvas irgi juokėsi. Bulves mes kišom į tarpueilius. Jaunam sodui tai tik į naudą. O subrendęs jis mus ir rengė, ir maitino. Net senatvėje tėvas karstėsi po medžius kaip voveris. Nepaisant anglies šachtose sutrupinto klubo sąnario, septyniais centimetrais trumpesnės kojos. Kaimynė erzindavo mane:

– Tavo tėvelis juodas, negražus. Ir eina: du pileipūnai, du pileipūnai!

O aš rėkiu, net laukai skamba:

– Gražus! Gražus!

Mylėjau jį. Neveidmainiška vaikiška meile.

Ir dar vienas vaizdelis iš tų laikų. Man penkeri. Pažįstu visas raides, moku jungti skiemenis, o skaityti niekaip. Sėdžiu priešais atverstą elementorių ir bandau atspėti žodį pagal iliustracijas. Mamulei baigiasi kantrybė. Ji paima kadaginį kamblį – vieną iš paruoštų pintinės pynimui ir padeda ant stalo.

– Čia mokytojas, – sako.

Ir išeina į tvartus.

Aš žiūriu į jos nugarą, tolstančią per kiemą, žiūriu į kamblį. Ir galvoje švinta, aiškėja, dėliojasi. Kai motina grįžo, aš jau skaičiau. O skaityti pas mus yra ką. Turiu keletą vaikiškų knygelių, bet tai niekis. Jau vartytos ir pervartytos. Tėvas prenumeruoja visus įmanomus žurnalus. O laikraščių – ne. Nes ten gryna propaganda. Tik rajoninį. Kad būtų kuo pasturgalį nusivalyti.

Pasibaigus metams sudeda tuos žurnalus eilės tvarka, yla kiaurai praduria skylutes, perveria špagatą ir tvirtai suriša. Tada jau galima nešti ant aukšto. Metams bėgant ant aukšto susikaupia tikras lobis. Tik imk ir skaityk. Man labai patinka „Mūsų gamta“ ir „Mūsų sodai“. O štai „Mokslas ir gyvenimas“ nelabai. Daug ko nesuprantu. Tėvas ramina – ateis laikas ir suprasi.

Viskas būtų gerai, bet man jau laikas į mokyklą, o aš beveik nemačius vaikų. Mokyklai aš pasiruošusi bent metams į priekį, tačiau kas ten laukia neturiu supratimo. Esu pripratusi kalbėtis su savimi. Vaikštau ir kuriu ilgiausius dialogus. Man patinka taip ir nerūpi kas ką pagalvos. O ką daryti, jei ir su artimiausiais kaimynais mes prasilenkiame tylomis. Man liepta sveikintis, bet jie neatsako. Jie visi tėvelio giminės. Marė, tėvelio sesuo, kartais neiškenčia. Atsistoja ant ežios ir rėkia:

– Nenorėjai, Antek, mano vaikams turtų palikt, tai paėmei benkartą!

Klausiu, kodėl ji pyksta. Mamulė paaiškina, kad jai nepatinka mano vardas. Jos dukterys Onutė ir Marytė, o mano kitoniškas. Kapeliuose guli dvi mažos mamulės dukrytės. Jos taip pat Onutė ir Marytė. Ir aš galvoju, kad gali būti teisybė. Dėl visko kaltas vardas.

Mokykloje nuobodu ir nėra teisybės. Bibliotekoje man neduoda storų knygų. Sako, ne pagal amžių. Aš bijau čiuožti nuo kalnelio, kur ledas kaip stiklas. Bijau smūgio kamuoliu. Ir iš viso nemėgstu fizinio lavinimo pamokų.

Bet tai dar ne viskas. Mokykloje pasklido gandas apie neįprastą mano statusą. Iš pradžių mergaitės šnipštelėjo į ausį. Nepatikėjau. Paskui iškuičiau slaptas vieteles ir radau. Tikrai. Įvaikinta. Vienintelė mokykloje iš septynių šimtų.

Eidama namo už nugaros girdžiu leliojimą. Tai berniukai.

– Pirktinė, pirktinė!

– Už šimtą rublių ir telyyyčią!

Oru atlekia spjaudalas, po jo kitas. Prilimpa prie raudono paltuko. Palengva tįsta žemyn. Nevalau. Nes susitepsiu ne rankas. Susitepsiu širdį. Ir negaliu niekam papasakoti, nes niekas nepadės. Negali gi kiekvienam užkimšti burną.

Jausmas, kad esi nevertas, blogesnis už blogiausius, panašus į skausmą. Tas skausmas plečiasi ir pučiasi viduje kaip gumbas, kaip vėžys! Kuo ilgiau gyveni, tuo skaudžiau plinta. Ir kai pagaliau nurimsta, vadinasi subrendai. Atleidai.

Buvau jau aštuntoje klasėje, kai mokykloje įrengė naują stendą. Jame bus skelbiama mokinių kūryba. Keli lapeliai jau kabo. Ir aš taip galiu. Parašiau eilėraštį. Nedaug buvau skaičiusi poezijos, bet čia jau buvo mano šansas, mano didžioji galimybė parodyti, kad moku kažką, ko nemoka daugelis. Visiems sakydavau, kad pirmą eilėraštį parašiau iš pavydo. Tai buvo tiesa.

O devintoje klasėje jau tapau respublikinio moksleivių konkurso laureate ir sulaukiau pirmos publikacijos „Moksleivyje“. Mokyklai garbė, bet lyg niekas ir nepastebėjo. Tik lietuvių kalbos mokytoja nuoširdžiai džiūgauja.

O štai ir nemėgstamoji fizinio lavinimo pamoka. Žaidžiame rankinį. Praeidama mokytoja meta:

– Palakstyk, palakstyk, čia tau ne eilėraščius rašyti!

Atsisuku ir nusišypsau. Dabar man jau vis tiek.

 

Vaikystė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kodėl nusprendėte studijuoti būtent žurnalistiką? Kokį Vilnių iš studijų metų prisimenate ir ar sunku buvo jį paskui palikti?

 

Nebaigiau, nebaigiau aš tos žurnalistikos. Į stacionarų skyrių patekti nepavyko, priėmė į neakivaizdinį. O mokytis ir dirbti sunku. Ir atsakomybė nesusiformavusi, ir dar rūpi visokios meilės. Prisvajoji daugiau nei gyvenime atsitikti gali, o po to jau krimskis. Žmogus juk be bėdos būti negali, be bėdos jam nuobodu. Iš tiesų, aš subrendau tik gimus visiems vaikams. Tada ir rašyti vėl pradėjau. Ne tiek, kiek būčiau norėjusi ir galėjusi. Jei priklausai savo kūnui ir kraujui, kitkam jau niekada visas negalėsi priklausyti. Ir vis tiek vaikus turbūt šiek tiek nuskriaudžiau.

Dukterys mėgsta pasakoti, kaip mama virdavo cepelinus: „Bulvės jau sutarkuotos – mama skaito. Mes norim valgyti, bet bėgam į kiemą. Kai grįžtam, jau kažką rašo.

– Palaukit, – sako, – dar krakmolas nenusėdo!

O tas krakmolas jau seniausiai nusėdęs. Tai kol gaunam cepelinų, praeina kokios keturios valandos.“ Ir tikrai taip galėjo būti.

Į Vilnių aš važiuodavau kaip maldininkai į šventas vietas. Išvaikščiojau visą senamiestį, visada viena, nes tokioje ekstazėje nereikia draugų. Druskininkai buvo ir tebėra verslas, pinigas ir palaima tiems, kurie negaili tą pinigą kitiems atiduoti. O senasis Vilnius tuomet atrodė kaip atsivėrusi lobių skrynia – imkite, žiūrėkite! Net Dailės parodų rūmuose niekada nesu mokėjusi. Įeidavau be to bilietėlio ir išeidavau. Nė nesuvokiau, kad jo reikia. Ir niekas nesustabdė, nesudraudė. Dabar, manau, jau šiek tiek kitaip. Bet gyva dar ta nostalgija, dar krusteli.

Glūdi miestas, nusvidintas laiko,

atminty dar laukinio vaiko,

savo guoly, nuodinguos garuos.

 

O kadais jis atrodė tyras,

kaip išplautas kalnų safyras,

su briaunom geidulingos aistros.

 

Menueto švelnus motyvas,

šermuonėlis ant kaklo negyvas,

iš paveikslo paplūdusios vilnys –

ak, aš Vilniuj

seniai nebuvau!

 

Su pirmuoju savo poezijos rinkiniu „Niekieno žemė“ debiutavote kone prieš tris dešimtmečius. Ar pirmoji knyga pakeitė jūsų gyvenimą, atvėrė naujų horizontų? Kaip per tuos metus pasikeitė buvimo rašytoja jausmas, bendravimas su kitais rašytojais ir skaitytojais?

 

Pasikeitė daug kas. Nes šalia atsirado visiškai kitokio mentaliteto žmonės. Kai kurie labai ilgam. Ar parodžiau kada kaip juos vertinu? Gali būti, kad ne. Ilga vienišystė, įprotis pasikliauti tik savimi, palieka savo ženklus. Tik po vieno išsiskyrimo raudojau balsu. Čia pat, užsiglaudusi už namo kampo. Kai atsisveikinau su Judita Vaičiūnaite jau suprasdama, kad paskutinį kartą užvėriau jos duris.

O rašytoja niekada nesu savęs viešai pavadinusi. Šį vardą reikia pelnyti talentu ir darbu. Nepadariau, nepasiekiau tos kartelės. Yra manyje visko: užsispyrimo, kietumo, rūstybės. Galiu būti ir kaip šilko sruoga, kurią lengvai vyniosi ant piršto. Bet puikybės nėra.

Ankstyvoje jaunystėje, kai įnikau į knygas, rašytojas man atrodė kaip dievas. Vėliau pastebėjau, kad tie dievai turi skirtingas galias. Kai dar lankiau mokyklą ir dar šiek tiek vėliau, buvau įsitikinusi, kad didžiausia lietuvių poezijos kolona yra Justinas Marcinkevičius. Kiek brandesniame amžiuje įsitikinau, kad tai Geda.

Po tos pirmos knygelės išleidimo nei iš šio, nei iš to gavau Sigito Gedos laišką. Iš viso jo prisimenu vienintelį sakinį: jis kartais važiuojąs pro mano namus ir norintis mane aplankyti. Krūtinę sugniaužė siaubas. Kaip aš jį priimsiu? Kuo vaišinsiu? Nors imk ir remontą pradėk daryti, tik kad pinigų tam neturiu. Tas laiškas tiek mane išvargino ir iškankino, kad atidėjau jį šalin ir… nieko neatsakiau.

Rudenį susitikome PDR‘e. Aš galvą žemai linkt – pasisveikinu ir sprunku šalin. Kitą dieną tas pats. Matau, kaip Geda mane stebi – ar durna ta Bozytė, ar mandra, ar visai laukinė? Niekada prie jo nepriėjau. Žmogų man užgožė pačios sukurtas stabas.

O jis nenusigręžė. Padėjo. Ir į svečius nekviestas, ir neprašytas.

 

Šiuo metu gyvenate Lazdijuose, iki tol nemažai metų gyvenote netoli Druskininkų, kokią reikšmę jums turi šis miestas? Kokios brangiausios vietos, į kurias vis norisi sugrįžti arba kurių jau nebėra?

 

Tiesą sakant Lazdijai man niekada nepatiko, bet čia buvo rajono centras, čia tvarkydavome valdiškus reikalus, čia teko ir kurį laiką dirbti. Kad čia teks ir gyventi, niekada nemaniau. Druskininkai traukia ir mielai sugrįžčiau, bet reikia pripažinti, kad man jau tas pats… Jeigu ko ir ilgiuosi, tai miškų. Visus miškus nuo Mizarų iki Degėsių jei ne užsimerkus, tai tamsią naktį tikrai galėjau ir skersai, ir išilgai pereiti. Dabar geriausieji grybynai iškirsti, išniokoti. O kad jie ir būtų, aš jau nerinkčiau tų grybų. Užtenka. Savo dalį iš tėviškės gamtos paėmiau su kaupu.

 

O kokie dabar regisi Lazdijai?

 

Žiūrint su kuo lyginti. Jeigu su sovietiniu laikotarpiu, tai miestelis pasikeitė. Pagražėjo, pašviesėjo. Apsivalė. O muitinių klestėjimo laikotarpiu dar ir truputį prasiplėtė. Kita vertus, tas metas, kai lazdijiškiai nepripažino kitokio pinigo nei doleris, seniai išsisklaidė ir užsimiršo, kaip rūkas saulei pašvietus. Taigi situacija dviprasmiška: peikti neišeina, o girtis nėra kuo.

 

Kada pirmą kartą apsilankėte „Poetiniame Druskininkų rudenyje“? Ką iš tų laikų prisimenate?

 

Negaliu pasakyti. Bet patį pirmąjį kartą buvau pažiūrėti tik festivalio uždarymo. Ir vyko jis kinoteatre „Aidas“. Niekada nesu mačiusi viso PDR‘o. Programoje pasirenku tai, kas man įdomu arba reikalinga, taip ir dalyvauju. Kaip nekviesta viešnia arba šiaip iš gatvės užbėgusi.

Kadaise PDR trukdavo ilgiau ir būdavo gana bohemiškas. Jeigu skaitymų pasiklausyti užsukdavo kokia smetoniškomis manieromis išauklėta vietinė ponia, dažniausiai į pensiją išėjusi mokytoja, paskui nepatenkinta bambėdavo: „Vėl po miestą slankios girti poetai!“ Kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Nei visi ten gėrė, nei kam prievarta pylė.

Paskutiniai mano matyti poezijos rudenys jau tapo labiau akademiški, rimti, sustyguoti. Lyg nebeliko buvusio laisvumo ir šilumos. Bet gal tik taip pasirodė.

 

Ar jums reikia bendravimo su kitais rašytojais, menininkais? Su kuo geriausiai randate bendrą kalbą?

 

Jeigu ką netyčia sutinku, nežiūriu skersa akimi. Pabendrauti ir smagu, ir gera. Bet neieškau tų susitikimų tyčia. Nenoriu, kad žmonės matytų kaip sunkiai aš vaikštau. Kaip senstant ir dėl negalios keičiasi kūnas. Manau, kad tai ne eilinė keistybė, o visiškai natūrali emocija.

 

O kiek svarbus kultūrinis vyksmas? Minėjote, kad šiuo metu retai lankotės viešumoje. O kaip buvo prieš tai?

 

Pernai vasarą buvojau Dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“. Jo organizatoriai, jaunieji Kašėtos, tokie skrupulingi žmonės, kad jokiu būdu negalėjau sujaukti jų planus ir atsisakyti. Tai tiek ir pasikultūrinau. Girdėjau, kad šių metų festivalis buvo jau paskutinis. Gaila, žinoma.

Kaip buvo anksčiau? Kol būdavo gyva motina, išvarydavo mane į renginius. Ji žinojo, kad išvažiuosiu sudirgusi, o grįšiu švytinčiomis akimis. Ji net turbūt didžiavosi, kad kažkas manimi domisi, kad kviečia. O man atrodė, kad tai nieko ypatingo. Juk kviečia visus. Nes kažkam reikia suburti kokį susiėjimą, kokią popietę, ataskaitoje padėti varnelę. Tik kai pradedi jausti žmones, gal ir tyčia pakviestus ateiti, jų susikaupimą, jų energetiką, matyti, kad klausosi – ateina palengvėjimas. Nevisai dėl varnelės jie čia.

Tik dar nenurašykite manęs kaip buvusios. Tų eilėraščių aš dar turiu. Reikėtų kažką daryti, reikėtų išleisti. Leidėjų dabar apstu. Bet išleidus reikia platinti. Aš prekiauti nemoku. Greičiau atiduosiu, nei parduosiu.

 

Dalia Bozytė Dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba", skaitymuose „Tep ūlba dzūkai" 2023 m.
Nuotrauka Nikolaj Platov

 

Ar galima palyginti regionų ir didmiesčių kultūrą? O gal Dzūkija kiek išsiskiria iš kitų Lietuvos vietų?

 

Mieloji, o kaip lyginti? Jeigu visa kas geriausia telkiasi laikinojoje ir, tikėkimės, amžinojoje sostinėse? Subyra kaip grūdai iš aruodų į vieną galingą elevatorių. Ar gali mažas muštis su dideliu, o vargšas su turtingu?

Ir vėlgi pagalvoji – o gal ir gerai? Kas smalsus, kas pilnas gyvenimo, tas nuvažiuos ir į Vilnių, ir į Kauną. Ne kiekvienam juk reikia operos ir baleto. Ne kiekvienam ir simfoninio orkestro, ir koncerto už 150 eurų. Ir negali jų būt regionuose. Jeigu yra pusėtinai veikiantys kultūros namai, juose atsiras ir idealistas, už mažą atlyginimą dirbantis didelius darbus. Suorganizuos ansamblį, o jei ką, ir chorą, ir šokių kolektyvą. Parodys kiną pirmadieniais. Kartą ar du per metus surengs kokią šventę su batutais ir baltais prekeivių balaganais, pakvies trečiarūšius muzikantus iš didesnio miesto. Štai jums ir kultūra. Prie tokios visi pripratę. Ir visi patenkinti. O kad tokių idealistų rajonuose ir apskrityse vis dar pakanka, parodė ir neseniai nugriaudėjusi Dainų šventė.

Bet Dzūkijai vis tiek verta nukelti kepurę. Ji išugdė Sigitą Gedą.