Tado Zaronskio eilėraščius pirmą kartą perskaičiau maždaug prieš penkioliką metų. Mano pirmoji publikacija pasirodė viename iš 2009 m. „Šiaurės Atėnų“ numeryje. Gaila, kad internete jos neberandu. Šalia buvo išspausdinti ir Tado Zaronskio eilėraščiai. Jei gerai pamenu, jau tada atrodė, kaip daug žadantys ir puikūs tekstai. Jie nė iš tolo nepriminė mano paties negrabių bandymų. Laikas bėgo, ėmėme publikuoti knygas, o Tado knygos kaip nebuvo taip nebuvo. Galbūt tai paties autoriaus noras, pats interviu pasakojo, kad nuo jos vis atitraukdavo neliteratūriniai reikalai. Ir štai 2023 m. „Baziliskas“ pagaliau išleido Tado Zaronskio poezijos rinkinį, žaviai pavadintą „Spalvinimo knygelė draugams“. Knyga susideda iš keturių skyrių ir penkiasdešimt vieno eilėraščio. Jei reikėtų įvertinti trumpai, tai Tado kūriniai man primena iš penkiaaukščio krentančią katę. Ties antru aukštu atrodo, kad tėkšis į esfaltą, bet kaip ir priklauso katėms, jos visada grakščiai nusileidžia ant kojų.

Autorius viename iš interviu teigia, kad prasmė jo nedomina, o beprasmybės jis nejaučia. Tad vos pradėjęs skaityti, iš karto pajunti kontrastą. Pirmasis eilėraštis vadinasi „što delat“ ir prasideda eilutėmis: „nu ir ką tu darytum / po to kai išmokai / atsispaust nuo žemės šem kartų“ (p.8). Žinoma, kokia nors mokytoja trinkteltu per pirštus liniuote, nes mes išdresuoti, kad reikia atskirti autorių ir kūrinį, kas man dažnai atrodo kaip visiška nesąmonė. Gal būt prasmės ieškojimas čia yra intuityvus, net jei autoriui neatrodo, kad tai svarbu. Tai yra natūrali gyvenimo dalis, kaip ir nerimas. Beje šioje knygoje yra ir keletas puikių tekstų, skirtų lietuvių poetams, vienas pasak autoriaus, dedikuotas įsivaizduojamam Gintarui Patackui: „koja sudžiūvusi guli ant rašomo / stalo visatos centre nejudri“ (p.12). Štai tokie taiklūs pasirinkimai kuria klampią knygos atmosferą. Tiesa, paburbėsiu, kaip koks boomeris, bet eilėraščiuose vartojami keiksmažodžiai, mano manymu, absoliučiai nesuteikia nieko kas sustiprintų eilėraščius. Jie veikiau išmuša iš vėžių ir atrodo lyg svetimkūniai: „juodoj šokių aikštelėj / tarp paauglystės ir trisdešimt / ir šiandienos nebelieka / ir nachui“ (p.25).

Antrasis skyrius „Rdnpl“ tiesiogiai atskleidžia bendrus knygos naratyvus: asmeninių santykių problematiką, neapibrėžtumą, intuityvias prasmės paieškas savyje ir kituose. Pirmasis knygos skyrius veikė kaip įžanga, tarsi prologas. Antrajame pasirodo ir poetizuotos buities elementai: „užsibuvę šiukšlių maišai pradeda dvokti / niekas jų neišprašo“ (p.28). Į turinį įaudžiama ir dabarties problematika su jau įprasta tapusia simbolika. Pasirodo ir antidepresantai, xanaxas, neurozės, svarstymai apie savižudybę ir pan. Tiesa, neprikišamai.Tai lieka fone ir nevirsta centrinėmis tekstų detalėmis. Išryškėjo ir dar vienas įdomus aspektas. Kito poeto, Nojaus Saulyčio, poetika vis labiau tampa mūsų bendro poetinio lauko dalimi. Jei man perskaitytų eilutę: „ ir kavos nebėra aš užtepsiu ant kruasano / tokios priplėkusios uogienės mes labai per vėlai / atsikėlėm po kiek mums dešimtmečių koks“ (p.31). Pagalvočiau, kad tai gali būti iš jo repertuaro. Ir tai žavu, nes per tokias detales autoriai kalbasi tarpusavyje ir kuria didesnius dalykus už mus visus.

Trečiojo skyriaus tekstas „lieso vaikino schema“ atrodo esąs ašinis ir kartu sudėtingiausias knygoje,s keliantis daug klausimų. Čia gali rasti visos knygos ašį ir visas nagrinėjamas temas, iš jo mažesnieji tekstai pasklinda po likusius puslapius. Eilėraštyje dalyvauja keletas veikėjų, vienas jų yra fotografas, tad jo žvilgsnį tūrbūt logiškiausia ir pasitelkti. Nors tekstas tirštas ir sodrus, pilnas smulkių detalių, tačiau galima išskirti ryškesnius vaizdus it nuotraukas: „kai stoviu prie išdaužto lango, esu lieso vaikino schema / anonimiška vienetų ir nulių kombinaciją: kažkas“ (p.41). Norėčiau vėl remtis lietuvių autoriais ir šiuo atveju tekste randu tam tikro gaveliškumo. Gal dėl to, jog į sąmonę įsikirtęs klampus ir tamsus miesto vaizdas ateina iš „Vilniaus pokerio“. Nors atsmofera Tado Zaronskio kūrinyje nėra aklina, ji kintanti ir besimainanti: „ man baisu. juoda žolė apglėbia pėdas, jei stabteliu. tamsa neturi / tūrio, jos neperbrisi – judėjimas čia tik priemaiša“ (p.43). Atrodo, kad autorius rašydamas vertina jausmą ir laisvumą labiau, nei techniką. Aišku, negali teigti, kad jis jų neišmano. Jam tiesiog neatrodo tai taip svarbu. Žinoma, kartais neatsispiriama pagundai nuklysti į lankas: “karvės nurašytos nuo dievo (geras bajeris, seni)“ (p.48).

Ketvirtasis skyrius „Trumpi periodai“ prisodrintas erotinių scenų ir scenelių, bet galiausiai viskas susiveda į tas pačias prasmės paieškas ir kūniškumą. „Likau sustingęs virš jos, nes baltas Marinos kūnas yra / šimtai gėlėtų suknelių, kurias nutraukiau / nes nuo šlaunies iki kaklo duobutės sukišęs pirštus tarp žiedų randi vėsą“ (p.61). Lietuvių poezijoje nėra daug atvirų erotinių scenų, mums beveik įprasta, kad juokauti ir mylėtis knygose nelabai mokame. Žinoma, kai inspiracijų trūksta, jų galima pasisemti iš kitur ir jos, šiuo atveju, ateina iš prancūzų literatūros, kurie problemų su mylėjimusi ir erotika knygose neturi. Tadas Zaronskis mini Jeaną Genet, prancūzų noveles, pats nemažai laiko praleidžia Prancūzijoje, todėl tai turbūt nestebina. Paskutinysis knygos tekstas skirtas Kęstučiui Navakui, šį kartą ne įsivaizduojamam, bet tikram: „jeigu reiktų dabar numirti / aš nė kiek nedvejočiau / tiesiog tvirtai atsakyčiau / ne“ (p.81). Nuostabu, kartais mirti neverta ir poezija gimsta iš gyvenimo.

Tiršta ir atmosferiška knyga, pilna įtaigių įvaizdžių ir mūsuose retai pasitaikančios erotikos. „Spalvinimo knygelė draugams“ man patiko labiau nei tikėjausi. O tai visada pradžiugina. Įdomiausia, kad Tadas Zaronskis mini lietuvių autorius ir lyg jais remiasi, bet daugiausiai inspiracijų atsklinda ne iš lietuvių poetinės tradicijos, bet iš platesnio poetinio lauko, kuris dėl istorinių priežasčių mus šiek tiek aplenkė, o dabar mes į jį po truputi vėl įsiliejame.