Tomo Petrulio kelias į oficialiuosius literatūros vandenis atrodo kaip slapti ir vingiuoti išėjimai iš princesių ir princų miegamųjų. Nors esame iš to paties miesto (Panevėžio), bet ten augdami kažkodėl susitikę nebuvome. Kaip poetą pirmą kartą jį išgirdau greičiausiai 2010 m. „Poezijos pavasario“ metu organizuotuose jaunųjų autorių skaitymuose. Tuo metu, ten rinkosi beveik visi, turintys aspiracijų tapti rašytojais. Slemo scena dar nebuvo patraukusi svarbios dalies jaunųjų poezijos mylėtojų. Pro miglą pamenu, kad eilėraščiai buvo labai atviri, kūniški ir šokiruojantys. Tomas Petrulis buvo aktyvus kultūrinio vyksmo dalyvis, tačiau pirmoji knyga „Triukšmo gyvatė“ pasirodė tik 2017 m. skaitmeniniu formatu. Knygą išleido leidykla „Naujas vardas“. Drąsus sprendimas, nes net ir dabar skaitmeninės knygos mūsuose laikomos nevisai lygiavertės popierinėms knygoms. Bet tai atvėrė kelią antrajai knygai „Sterili“, kurią 2020 m. išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Prabėgus dar ketveriems metams, „Baziliskas“ išleido trečiąja Tomo Petrulio knygą „Daikto kūnas“.

„Daikto kūnas“ nedidelės apimties knyga, susidedanti iš trijų skyrių ir keturiasdešimties tekstų. Autorius knygą pozicionuoja kaip poetinę prozą, tarsi bandytų šiek tiek atitolti nuo iki tol publikuotos kūrybos, tarsi norėtų pasislėpti. Tekstų tirštumas ir kalbos „vyniojimas ant veleno“ „Daikto kūnui“ suteikia įspūdingą gilumo jausmą. Bet ar to jausmo pakanka? Ar ten yra kas nors daugiau, nei šaunios ir netikėtos metaforos bei žaidimas žodžiais?

Pirmasis skyrius vadinasi labai paprastai – „Puodelis“. Jei tai būtų ne Tomo Petrulio knyga ir nežinotume, ką autorius sugeba, greičiausiai galvotume, kad laukia nuobodi kelionė. „Daikto kūnas“ prasideda tekstu „Pramoga“. Apie ką šis tekstas? Galbūt klausimas keliamas neteisingai? Reikėtų klausti, ne apie ką šis tekstas, o kokią emociją jis sukelia? Bandant atsakyti į tokį klausimą, pasidaro kiek lengviau vertinti. Tarsi punktyrais žymimas siūlymas tiesiog mėgautis darbu, nes vyksmas, kad ir koks jis bebūtų, savaime yra pramoga: „Tai pati svarbiausia darbo pramoga – kūną judinti, sakyt žodžius“ (p.9). Autorius pozicionuoja šią knygą kaip poetinę prozą, tačiau tekstuose dažnai „praslysta“ eilėraščiams būdinga logika. Tada atrodo, kad tai – drovus bandymas pasislėpti už formos ypatybių. Čia turėčiau cituoti kokią nors eilutę, bet ji savaime nieko konkretaus neperteiks, nes tekstai labai tvirtai sukabinti, sudėtinga pasidalinti ištrauka, pavyzdžiui, apie nestatutinius santykius tarp lyrinio subjekto ir lėkštutės. Geriau kreipti dėmesį į bendrą atmosferą ir visumą, o ne į detales. Pavyzdžiui, tekstas „Genio apologija“ tik patvirtina mano įtarimus: „Daikto kūne“, išėmus atskirus kūrinio elementus, prarandama svarbi teksto dalis – faktūra, kuri man atrodo daug svarbesnė už žodžius ar metaforas. „Tačiau jeigu ir ištrūktume iš šio genio, ar nepaaiškėtų, kad mūsų genys gyvena kito, didesnio genio viduriuose“ (p.13). Pakeiskite žodį „genys“ į bet kokį labiau tiesiogiai temą atitinkantį žodį ir tekstas taps normaliu, jau kažkur girdėtu kūriniu. Puikūs autoriaus, žinančio ką daro, triukai.

Viena iš nedaugelio literatūrinių nuorodų, kurią galima aiškiai išskirti, yra vietomis išnyrantis charmsiškas pasaulio konstravimas. „Lyg galėčiau pasirinkti – įžengti į kitą dieną ar ne, neskaitant, žinoma savižudybės. Ir dar labai kuklus dienų pasirinkimas, galima „rinktis“ tiktai iš vienos – ateinančios“ (p.14). Autorius poetine logika naudojasi, kai jam atrodo patogu tai daryti. Štai citata: „...kai juda ranka ar sukiojas galva – tai daugiau nei mėsa“ (p. 16). Jei traktuotume ją kaip eilėraščio eilutę, turbūt vertintumėme kaip poetinį negrabumą, atsiradusį dėliojant tekstą. Tik kadangi čia yra poetinė proza, tai jai galioja kiek kitos taisyklės. Bet taisyklės yra nuobodu, o Tomas Petrulis yra absoliučiai nenuobodus rašytojas. „Daikto kūne” nevengiama ir autoriui būdingo absurdiško, komiško erotizmo scenų: „...o jų užpakalius be paliovos kas nors vis ištikdavo – erogeniniai, įvairiausių spalvų bei kvapų, dažnai medicininiai nuotykiai“ (p. 17).

Antrojo skyriaus „Gelsvi šviesuliai“ eilėraštyje „Pašaipa“ atkreipiamas dėmesys į tam tikrus su asmeniniu tikėjimu susijusius klausimus. Krikščionybė yra labai svarbi knygos dalis. Drįsčiau teigti, kad tai viena iš svarbiausių temų, kuriai Tomas Petrulis skiria daug vietos ir laiko. Žinoma, autorius bando žaismingai mėtyti pėdas: „Šio teksto „autorius“ nėra dėl tikėjimo pamišęs jaunuolis. Bažnytinės veiklos nėra nei jo paguoda, nei dvasinio gyvenimo centras, nei priemonė kokiam nors metatikslui pasiekti. Jam, tam jaunuoliui, patinka judėjimas, tiesiog judėjimas.“ (p.41). Jei būčiau giliai tikintis krikščionis, tai kaip tik pagalvočiau, kad Tomas iš tiesų yra eretiškas ir pamišęs dėl tikėjimo. Tiesa, jei grėstų inkvizicijos laužas, tai beveik kiekvienas savo žodžių išsigintų. Knygoje įdomiai pasitvirtina krikščioniška tiesa, kad žodis virsta kūnu. Kalba yra įgali paveikti realų pasaulį: „Gali būti , kad tas virusas – tik (net) raidžių rinkinys, kad raidės susimokė prieš žmones, juos susargdindamos“ (p.45).

Trečiasis skyrius „Širdis“ susideda iš tikėjimo, erotikos ir ekstazės elementų. Jie dažnai eina koja kojon ir popieriuje visa tai gali virsti eretiška bei perversiška išraiška: „...beria žodžius it grūdus ir glosto pulsuojančią varpą priešais vaikų pasaulį, kuris šiais laikais visai gal nereiškia žaislų parduotuvės“ (p.59). Autorius tarsi vienuolis celėje diskutuoja su savimi ir atvirai užrašo savo mintis: „Galime rašyti būdami ramūs, kad niekas ar beveik niekas šio teksto neskaitys, ir neturėdami daug vilčių dėl to „beveik niekas“.“ (p.69). Tai išlaisvina kūrybinę energiją. Jeanas Genet didžiuotųsi šiuo kūriniu arba bent jau atpažintų tam tikrus štrichus: „Galbūt neigimas yra būtent tai, kas mus ilgainiui paims už rankos ir, mums nesipriešinant, tačiau tinkamai neigiant, nuves ten, kur kraujuoja Jėzaus širdis.“ Didžiausią potencialą tapti šventaisiais turi nusidėjėliai ir priešgyniautojai.

Tomas Petrulis ir vėl rizikuoja, net labiau nei su pirmąją ar antrąją knyga. Dabar skaitytojai iš jo tikisi jau kažko konkretaus ir jiem įprasto. Jei esate knygos „Sterili“ gerbėjai, kaip aš, tai jums nebūtinai patiks „Daikto kūnas“. Čia beveik nerasite to, kas galbūt anksčiau vertė Tomo Petrulio kūrybą aktualia ir paveikia. Ir tuo pačiu reikia pripažinti, kad nieko panašaus lietuvių literatūroje neteko skaityti. Bet ar to pakanka? Čia jau jūs man pasakykite. Baigus skaityti knygą, man prieš akis iškilo didingas ir taurus vaizdinys. Norėčiau pamatyti kaip šią knygą skaito koks nors mūsų poezijos klasikas – tradicionalistas. Būtų performansas pats iš savęs. Tiesa, po skaitymo Tomą įmestų į laužą ir jokie slapstymaisi už „poetinės prozos“ nebepadėtų.