Prisipažinsiu, kad šios autorės eilėraščių iki knygos pasirodymo nebuvau skaitęs. Nepamenu ar ji buvo atsidūrusi mano stebimame poetinio lauko horizonte. Prieš pradėdamas skaityti Austėjos Jakas „Mėlynuosius malonumus“, išleistus „Bazilisko“ leidyklos, jau buvau prisiklausęs labai daug pagyrų ir rekomendacijų. Perskaitęs pirmą knygos eilėraštį „žinau tiek, kad praeitame gyvenime buvau valytoja...“ pradėjau įtarti, kad pagyros gali būti pelnytos. Tai yra vienas stipriausių knygos tekstų.

Pirmasis knygos skyrius „tiek daug manęs dar niekada nebuvo“ susideda vos iš šešių eilėraščių ir iš karto suskamba įspūdinga nata, bei, mano manymu, ašine visos knygos eilute: „kad pasaulis yra per greitas, jog galėčiau prie jo prisitaikyti / kad įjungti laikmatį plaunant šakutę yra žmogaus teisių pažeidimas“ (p.9). Pasakojama lėtai ir nuosekliai. Čia slypi kažin kokia paslaptinga tėkmė. Ji tave lengvai ir sklandžiai neša per tekstus ir atveda prie netikėtų išsireiškimų: „kai aš miegu. Miegu sudėjusi abi rankas tarp savo kojų / atrodo, kad meldžiuosi savo lyčiai“ (p.11). Neperspausta melancholija lydi kiekvienoje eilutėje, tačiau ji nėra prikišama ar egzaltuota. Tai organiška knygos dalis. Jokios didaktikos: „kaip nudilęs mėnulis kaip tas vyras nudilusia ausimi / kasdien autobuse tuo pačiu maršrutu rytais kaip ir aš“ (p.20).

Girdėjau nuomonių, kad Austėja Jakas veikiau rašo tekstus, o ne eilėraščius. Jie neatitinka dominuojančio požiūrio į tai, kas yra eilėraštis. Autorė iš tiesų naudojasi prozos elementais, bet juose yra ritmas, metaforos ir viskas, ko gali reikėti eilėraščiui. Kaip ir Tado Zaronskio atveju, sunkiai randu su kuo lietuvių literatūroje ją būtų galima lyginti. Jei būčiau skaitęs be vardo ir pavardės, tai turbūt galvočiau, kad tikrai galėjo rašyti kokia viešnia iš vakarų, pabuvojusi Lietuvoje.

Antrasis skyrius – „šaknys“ ir eilėraštis, kuriame skamba tokios eilutės: „galėčiau būti šaltinių fabriku / o vėliau tapčiau kaip ta pavargusi, tylinti žemė / buvusi pernelyg derlinga“ (p.27). Atsargiai keliamas klausimas apie savo, kaip moters, vietą pasaulyje ir galimybę laisvai rinktis nepriklausomą kelią. Beje, apie skaudžius pasirinkimus, tokius kaip – gyventi ar ne, ji taip pat kalba savo eilėraščiuose ir vėl neprikišamai: “nuoširdžiai norėti numirti yra keistas jausmas / o kartu kažkokia laisvė, nes pats lengvai supranti koks esi beviltiškas“ (p.28). Kalbama apie generacinę traumą, nes tokį patį jausmą nešiojasi tėvas ir greičiausiai jį paveldės jos vaikai, o po to – jų vaikai ir taip visados, ir per amžius. Tikras nuoširdumas yra tai, dėl ko ši knyga iš tiesų veikia: čia nėra vaidybos ar įmantravimų. Antrasis skyrius, tai tam tikras savo santykio su artimaisiais tyrimas. Galima vėl būtų pamanyti, kad tema – milijonus kartų girdėta, tačiau Austėja Jakas sugeba ją pateikti nauju kampu ir išlikti tikra: „tėvas yra žmogus valgantis duoną / kalbantis su nervingais paukščiais apie tai kokios lopšinės veiksmingiausios / apie pilką cemento spalvą // jaučiu jam simpatiją“ (p.35). Ir, tuo pačiu, prie vyraujančios melancholijos nejučia prisijungia tragikomiški elementai, kurie, kaip ir visa knygoje, yra pakankamai minkšti, bet svarūs ir turintys savo konkrečia vietą bei paskirtį: „iki šiol ten turbūt skraido telefonai kaip kosminiai erdvėlaiviai per aukštą dygliuotą tvorą / šitą informaciją dar reikia patikrinti (ji gali būti pasenus)“ (p.36).

Autorės kalbėjimas primena išpažintinę poeziją. Atrodo, kad ji gyvai pasakoja atsiminimus. Žodžiai pinasi, tada pasitaisoma, įterpiamas komentaras ir tęsiama toliau: „...buvo diena, kai mano rūbai buvo sudeginti pečiuje / linuoti marškinėliai su daug spalvų. dar kažkas / mano mama tądien sakė: taip švarcnegeris auklėja savo vaikus“ (p.42). Šis elementas kartojasi tiek trečiajame knygos skyriuje „man dabar jau reikia eiti“, tiek ir kituose skyriuose. Dar viena labai svarbi tema – kūniškumas, kuris vis minimas įvairiais rakursais. Vyrai, moterys, seksualumas, amžius ir santykis su tuo: „fone žakis kompostuoja savo kūną / žmogus iš kongo moka daug pinigų svetainei kur gali ieškoti moters“ (p.45). Savo gebėjimą pasakoti apie visus šiuos dalykus ir dar daugiau Austėja Jakas bene geriausiai atskleidžia eilėraščiuose apie Indiją: „moteris čia užtylinta / kaip užtyla po dviejų valandų žmogus, kuriam įkanda kobra / kaip užtylu aš, kai kažkas kalba apie lietų“ (p.47). Skyrius baigiasi puikiu eilėraščiu apie Dubajų. Temos susijungia su prieš tai buvusiais pasakojimais ir vienas kitą patvirtina: „auga vienas medis / po medžiu auga viena maža moteris / jos šaknys yra į rytų pusę“ (p.57).

Vis dėlto, kai kur ima kliūti gana negrabios eilutės. Nežinia ar dėl to, jog kiek monotoniškas stilius ima truputėli varginti, ar dėl to, jog, daugeliu atvejų, niekas stilistiškai neiškrenta iš konteksto ir tie smulkūs kluptelėjimai aiškiau matosi. Ketvirtasis skyrius „žaidimų kambarys“ prasideda pasakojimu apie žmones ir jų šuniškus pasirinkimus: „jis atidarė tas duris ir man galvoj nesusijungė / kaip tai gali būti tiesa / (nuo kada šunys atidarinėja duris?)“ (p. 61). Šiame skyriuje yra keli tekstai, kurie konstruojami pasitelkiant absurdiškas ir siurrealistines situacijas. Pačios autorės išgyvenimai kiek labiau maskuojami, nei įprasta: „tada jis nutaikė ginklą man į koją ir šovė / aš stovėjau ir nieko nejaučiau“ (p.62). Šie tekstai bendrame kontekste nublanksta. Čia nebegelbėja ir iki tol žaviai skambėjęs žodžių vėlimasis, ir gyvo pasakojimo tempas: „prieš išeinant aš pajaučiau... jau esu pavargęs / bet aš norėjau eiti nusprendžiau eiti“ (p.66). Knyga baigiama eilėraščiu “trakų gatvė”. Grįžtama į pačią pradžią. Tarsi apsukus didelį ratą, po visų kelionių ir prisiminimų autorė atsiduria ten, kur viskas prasidėjo: „galiu išduoti paslaptį / mickevičiaus bibliotekos kieme 1994 metais / buvo užkasta mano placenta“ (p.76).

Ši knyga tiesiog prašosi, kad prie kiekvieno eilėraščio pabūtum ilgiau. Ji rami, pilna melancholijos ir tragikomiškų situacijų. Jokios egzaltuotos kančios. Geriems tekstams ji nėra būtina. Puiku, kad tai pagaliau tampa akivaizdu. Turbūt nėra būtina taikyti tradicines taisykles, norint atsakyti, kas yra eilėraštis. Jis tiesiog yra ir tiek. „Mėlynuosiuose malonumuose“ jų yra ne vienas ir ne du. Knyga – įvykis. Šviežias vėjo gūsis į pelėsiais ir kerpėm apaugusį poezijos rūmą.