Uršulę Toleikytę pirmiausia prisimenu ne kaip poetę, o kaip dabar jau uždarytos „Baltų dramblių“ kavinės klientę, kuriai atnešdavau arbatos ar „žiauriai skanaus obuolių pyrago“. Greičiausiai ji ir tada rašė, tik mūsų apytakos ratai buvo visai skirtingi ir tiesiog neteko susidurti. Laikas bėgo ir daužė būties stoteles it jaunuolio vairuojamas BMW. Renginiuose ėmiau pastebėti iš kažkur pažįstamą veidą. Atrodo, kad autorė ilgai eksperimentavo ir dirbo prie tekstų, kol galiausiai atrado savo balsą. Knyga „Šuo vaiduoklis“ pasirodė 2024 m., ją išleido leidykla „Slinktys“. Prieš pradėdamas skaityti knygą, galvojau ar privalau dar kartą pažiūrėti Jimo Jarmuscho filmą „Ghost Dog: The Way of the Samurai“, ar leistis į kelionę be jo. Nusprendžiau pirmiausia perskaityti, pasitikėti autore.

Knyga tiesiog alsuoja magiškuoju realizmu. Kaip ir filme negali būti tikras, kas vyksta sapne, o kas realybėje. Jau pirmasis tekstas, pradedantis knygą, einantis prieš pirmą skyrių, „brolio metamorfozė“ įtvirtina vyrausiantį naratyvą: „brolis liko stovėti ant keturių / per greitai prarado / išgyvenimo instinktus“ (p.9).

Pirmasis skyrius vadinasi „Kiemas“, jis pradedamas eilėraščiu „Kalbėk“. Čia, kaip ir daugumoje knygos vietų, dažnai pasitelkiama galimybė vizualizuoti eilėraščius, keisti šriftus ir juos ryškinti bei didinti, tai rodo, kad dalis tekstų yra skirti atlikti gyvai. Deja, ant popieriaus persikelia ne viskas. Neišvengiamai už kadro pasilieka iš autorės skaitymo sklindanti jėga ir gebėjimas tekstą tinkamai įgarsinti. Toks jau performatyvių tekstų likimas. Yra ir atvirkštinis variantas. Eilėraštis „Maudynės“, kurio efektas kuriamas pasitelkiant vizualines priemones, kai skaitytojas tarsi nyra iš vandens ir nemato visko aiškiai, be jų (tų priemonių) taptų visai neįspūdingu, eiliniu tekstu. Turbūt autorei jį skaitant, eilėraštis prarastų dalį patrauklumo, užšifruoto popieriaus lape.

Pirmasis tekstas liudija realybės sąlygiškumą: „ir aš tylėjau / kol sutikau šunį lojantį / jie tau melavo / kalbėk“ (p.15). Pasitelkiamas Piero Paolo Pasolinio epigrafas: „...bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu“. Jis sustiprina eilėraščio nuotaiką ir kuria įdomu bendravimo tarp kūrėjų efektą. Autorė nevengia ir šiuo metu poezijoje vyraujančių temų, susijusių su psichine sveikata. Tiesa, centrine eilėraščių figūra tampa ne ji pati, o kas nors iš šalies: “suskamba galvoje / kai tirpstančiu kūnu / ji moka vaistininkei / už saugesnį pasaulį“ (p.25). Kadaise svarsčiau, kada į poetinį naratyvą pradės veržtis tai, kas mums buvo įprasti vaikystės elementai. Knygoje Uršulė Toleikytė vaikystės elementus dėlioja labai natūraliai ir jie neatrodo svetimi ar pritempti: „juoko ir skausmo grimasos panašios / supratau žiūrėdama Son Goką“ (p.30). Devyni iš dešimties autorių Son Goką būtų pakeitę į kokį nors labiau atpažįstamą elementą, nes egzistuoja rizika likti nesuprastam vyresnių kolegų bei kanono apologetų. Uršulė pasirinko nepabijoti ir tai yra sveikintina. Mūsų kartos atmintis ir jos elementai, nori to ar ne, vis labiau įsitvirtina. Juos kažkada teks pripažinti kaip lygiaverčius.

Knygoje tvyro atsitiktinės tragedijos nuojauta, nepermaldaujamo likimo ženklai: „rajone atsitiktinį varnėną / užkabino priekaba / apie tai parašė / į laikraštį“ (p.36). Šis eilėraštis man atrodo vienas stipriausių. Tuo pačiu galima rasti eilėraščių, kurie tiek savo turiniu, tiek tonu atrodo atklydę iš kitos knygos: „įniršęs meškutis / visas užkaito / pakilo į orą / ir tapo helio balionu“ (p.39). Magiškasis realizmas ir per vaiko prizmę matomas pasaulis čia tampriau susiję, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tik jis, mano manymu, veikia ne visada.

Antrasis skyrius „Turėjau užmiršti“ – kiek trumpesnis ir labiau susijęs su anksčiau minėto filmo tema. Čia remiamasi Hagakurės citata, kuri minima ir pačiame filme, bei patvirtina sapno ir realybės susiliejimą, kai jau negali atskirti kas tikra: „jei sapnai tik kartais siurrealistiniai / tai mirtis visada“ (p.49). Šiame skyriuje tekstai daug intuityvesni, asmeniški, kartais erotiški ir jautrūs. Atrodo, kad autorė yra labiau užtikrinta tuo ką rašo: „protas juk protas svarbiausia kaip be jo sugrįšim namo / svirduliuodami einam sakytum girti bet ne aš“ (p.68). Visapusiškai stipresnis skyrius, nei pirmasis.

Trečiasis skyrius „Daugiau neskaudės“ suponuoja pabudimą ir susidūrimą su kieta kaip akmuo realybe: „pabudus ties pasaulio viduriu / balansuoju kaip klounadoj“ (p.81). Įsiminė antrasis skyriaus tekstas „Elektra“. Čia ir vėl aiškiai matyti, kad autorė nežaidžia, o rašo atvirai ir nesislapstydama: „kartais mintis pralenkia / artyn šuoliuojančią mirtį / kartą išregėtą moters su lietpalčiu / saulėtą dieną lėtai apankančios“ (p.83). Jei pirmasis skyrius kėlė daug klausimų, tai trečiasis į juos puikiai atsako ir neleidžia abejoti autorės gebėjimu parašyti gerą eilėraštį: „dabar matau mano sese / tavo veidas / jau subrendusio dangaus” (p.87).

Jarmuscho filmo „Ghost Dog: The Way of the Samurai“ peržiūrėti nebuvo būtina. Knyga su filmu susijusi tik punktyriškai. Tai veikiau – nuoroda į atmosferą, nes be jos čia išsiskiria, tik šuns įvaizdis ir pasirodo viena citata. Jei jau taip, tai knyga „Šuo vaiduoklis“ man labiau primena kitą režisieriaus filmą – „Permanent Vacation“. Ypač ilga šokio scena apleistame Niujorko daugiabutyje.

Kartais poezijoje labiau pastebima ir įvertinama technika bei tikslumas. Galbūt apie ją lengviau kalbėti ir suprasti, nes ji turi aiškesnius kriterijus. Tuo tarpu lyriškumas remiasi jausmais, jis dažnai subjektyvus, efemeriškas, sunkiau apčiuopiamas. „Šuo vaiduoklis“ būtent jausmu ir jautrumu išsiskiria labiausiai. Uršulės Toleikytės poezija stipriausiai suskamba, kai autorė nebijo kalbėti lyriškai ir kai nereikia slėptis už įmantrių formų bei turinio sprendimų. Paglostykite šunį ir jūs, kad suprastumėte apie ką aš ir, svarbiausia, apie ką pati autorė pasakoja. Būtinai raskite progų paklausyti kaip Uršulė Toleikytė skaito savo eilėraščius, nes tai gali būti geriausias raktas į pačią knygą ir tolimesnę autorės kūrybą.