Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ – viena žymiausių poezijos knygų lietuvių literatūroje. Kukutis poezijoje gyvena jau daugiau nei 5 dešimtmečius: „Rinkinyje „Saulės grąža“ [1969 m. – M. P. past.] yra eilėraštis, skirtas žemaičiui Kukučiui. Po to, kaip žinome, eilėraščių knygoje „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974) jau spausdinamas eilėraščių ciklas apie Kukutį, o 1977 m. pasirodė ir atskiras „Kukučio baladžių“ rinkinys.“^[1] Šis taip gerai žinomas, kad joks kitas poezijoje atsirandantis personažas neišvengia palyginimų su Kukučiu – tai tapo savotiška literatūrologine kliše. Todėl nenuostabu, kad šiais metais Kukutis tapo Vilniaus knygų mugės simboliu ir šūkio personažu: „Kukutis eina į mugę“. Sklaidos ir pelno potencialą čia pastebėjo ir knygynų tinklas, oi, atsiprašau, leidykla „Vaga“ – praeitų metų pabaigoje pasirodė ketvirtas „Kukučio baladžių“ leidimas.

Leidimui pristatyti buvo suorganizuota diskusija „Skirtingi Kukučio veidai naujo Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ leidimo kontekste“. Joje dalyvavo Sigitas Parulskis ir aš, moderavo Aušra Kaziliūnaitė. Nesu didelis „Kukučio baladžių“ specialistas, tad į diskusiją atėjau pasiruošęs aptarti leidimo problemas. Tačiau Parulskis mane pralenkė ir pirmas pradėjo apie tai kalbėti. Leidinį reklamuoti turėjusi diskusija tapo tikra stumykla ant leidėjų – įvyko tikriausiai nuoširdžiausias knygos pristatymas mugės istorijoje.

Leidimo metrikoje prie autorinių pažymėta: „© Marcelijus Martinaitis, 1977“. Tai reiškia, kad perleidžiama 1977 m. pirmą kartą pasirodžiusi knyga. Tačiau pirmasis ir naujausiasis „Kukučio baladžių“ leidimai yra visiškai skirtingi. 1977 m. leidime yra 43 tekstai, 2024 m. – 69. Kaip atsirado daugiau tekstų? Martinaitis „Kukučio baladžių“ leidimus vis papildydavo – 1986 m. leidime skelbiami jau 63 eilėraščiai, o 2012-aisiais jų padaugėjo iki 69. Tad naujasis leidimas yra atkartotas trečiasis, o ne pirmasis, kaip deklaruojama metrikoje. Problema ta, kad šiame leidime tai niekaip neparodoma, nė žodžiu neužsimenama apie taisymus ar pildymus. Tai blogai ne tik dėl apimties, bet ir turinio skirtumų! Pavyzdžiui: „Reikia! / Skubiai! / Praleisti! / Per aikštę / brolišką žemaičių delegaciją / atvykusią / pasveikinti Lietuvos!“ (1986, p. 133) vs. „Reikia! / Skubiai! / Praleisti / premjero vedamą / brolišką delegaciją / atvykusią sveikinti Lietuvos, / įstojusios / į Europos sąjungą!“ (2024, p. 134). Nors 1977 m. leidime šio eilėraščio išvis nėra!!! Taiklus Parulskio sarkazmas – jaunimas skaitys naują leidimą ir galvos, kad 1977 m. buvo stojama į Europos Sąjungą. 2012 m. leidime šios klaidos nėra: „© Marcelijus Martinaitis, 2012“, „Trečioji pataisyta ir papildyta laida“. Matyt, prieš dvylika metų apsileidimo buvo mažiau.

Galiniame viršelyje cituojamas Martinaičio 1977 m. tekstas pirmajam leidimui (nenurodoma, iš kur tekstas paimtas, nes pirmajame leidime jokio palydimojo žodžio nėra). Labai įdomus „Vagos“ pasirinkimas cituoti autoriaus žodžius iš sovietmečio. Toks jausmas, kad leidėjai tiki, jog jis tikrai galėjo atvirai kalbėti apie knygą ir jos idėjas: „Noriu papasakoti ir savo „atsiminimus“ apie karą, vokiečių okupaciją, apie įvairias socialines permainas, kurias kažkada pajutau per sakmes, liaudies žmonių galvoseną“. Žinodami kontekstą galime numanyti, kas slepiasi už „vokiečių okupacijos“ ir „įvairių socialinių permainų“, tačiau ne visiems tai savaime aišku. Taip neatsakingai pasirinkta citata redukuoja kūrinio reikšmes. Nejaugi nebuvo nė vieno teksto iš nepriklausomybės laikotarpio? Kodėl 2024 m. reikia remtis sovietmečio sąlygomis parašytais žodžiais ir per juos su knyga supažindinti naujas skaitytojų kartas? Baisu.

Abi šias problemas galėjo lengvai išspręsti palydimasis žodis. Juk apie Martinaitį ir „Kukučio balades“ prirašyta begalė tekstų. Tiek vyresniosios kartos literatūrologų – „Baltų lankų“ knygoje, kurią jau citavau, daug publikacijų paskelbta ir kultūrinėje spaudoje. Tiek jaunesnių – yra net Akvilės Rėklaitytės monografija „Meistraujantis žmogus. Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020). Tereikėjo knygoje pristatyti kontekstą, leidybos istoriją, išryškinti skirtumus tarp leidimų, paaiškinti, kokios tos socialinės permainos. Kuo labiau tolstame nuo sovietmečio, tuo sunkiau bus suprantama Ezopo kalba ir tuo palydimieji žodžiai darysis reikalingesni. Esu įsitikinęs, kad net nebūtų tekę vargti ieškant literatūrologų – jie patys būtų prisistatę šiam darbui. Net normaliai surašyta metrika būtų gerokai pakėlusi šio „Vagos“ leidimo kokybę.

Kitas skirtumas – iliustracijos. Algimanto Švėgždos darbus pakeitė Austės Vagoraitės. Nieko neturiu prieš naująsias iliustracijas iš techninės pusės. Tačiau su knygos turiniu jos man nedera. Jos tarsi supaprastina Kukutį – kertasi su ironija, grotesku. Kyla įspūdis, kad jas įkvėpusi knyga turėtų būti gerokai plokštesnė, o „Kukučio baladės“ tokia nėra. Beje, labai juokinga, kad 3-iojo leidimo galiniame viršelyje cituojamas Martinaičio laiškas Švėgždai: „Iki šiol saugojau Kukutį nuo išjuokimo: buvo visokių norinčių pripaišyt karikatūrų. Tai būtų baigta. Bijau ir egzaltuotų panelių, to tuše išmirkytos šlapios utėlės varinėjimo po lakštą, kaip sako Petras“.

Kieti viršeliai, tvirtas popierius, netgi medžiaginė juostelė-skirtukas. Visos šios leidybinės prabangos iššvaistytos tingiai, atmestinai parengtam, skaitytojus klaidinančiam, tiesiog apgailėtinam leidimui. Nesistebiu, kad metrikoje neminimas nė vienas žmogus, dirbęs prie šio perleidimo. Aš irgi nenorėčiau būti siejamas su tokia kritiško mąstymo, savistabos stoka. Tai nėra vienkartinis suklydimas, su „Vaga“ yra ir daugiau problemų. Pacituosiu literatūrologo, vertėjo Vytauto Bikulčiaus facebook įrašą: „Galima tik džiaugtis, kad Leidykla VAGA vėl išleido prancūzų rašytojo Marcelio Prousto romanų ciklo "Prarasto laiko beieškant" pirmąjį tomą "Svano pusėje". Tačiau nustebau, kad mano komentarai, kuriuos sudariau šiam leidiniui" Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijoje naudojami ir čia, tačiau nenurodant mano pavardės. Leidyklai turėtų būti gėda!“ (2024 02 28). Pats laikas „Vagą“ laikyti naujuoju „Obuoliu“.

1. Saulius Žukas, „Tautosakos personažas šiuolaikinėje literatūroje“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 169.