Mindaugas Nastaravičius yra vienas labiausiai įvertintų savo kartos kūrėjų. Įvertinimų kreivė kilo nuo pat pirmosios poezijos knygos „Dėmėtų akių“, kuri 2011 m. buvo pripažinta geriausiu metų poezijos debiutu – už ją autorius apdovanotas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija, iki jau antrojo „Auksinio scenos kryžiaus“, Nastaravičiui įteikto 2023 m. už dramaturgiją spektakliams. Visų apdovanojimų ir neišvardinsi. Nenuostabu, jog dar prieš pasirodant ketvirtajai poezijos knygai „Antra dalis“, aplink ją susitelkė gerbėjų būrys, o haipas, kad knyga bus labai gera (jos dar neperskaičius), buvo didelis. Poezijos lauke nedažna situacija, kad kūriniui nepasirodžius jau būtų aišku, jog jis užims svarbią vietą mūsų kultūroje. Ir tai nėra savaime blogas dalykas, tik tokiu atveju skaitytojai nejučiomis atsiduria komforto zonoje, ten pat įstumdami ir patį autorių. Tada dažnam užtenka pasakyti „knyga patiko“ ir daugiau į ją nesigilinti. Manau, toks požiūris yra žalingas ir autoriui, nes savo darbų objektyviai vertinti neįmanoma.

Pirmasis knygos „Antra dalis“ eilėraštis rinkinyje veikia tarsi žemėlapis, pagal jį gali orientuotis irdamasis per tolesnius puslapius: „Nebus čia jokių veikėjų ir santykių, dekoracijų – / juoda ir balta spalva pro skilusią tikrovės kamerą“ (p. 7). Galima įsivaizduoti, kad minimos spalvos – nelyg pirma dalis ir antra, kurioje autorius teigia, jog niekada netroško režisuoti ar vaidinti, nors pasitelktos poetinės raiškos priemonės byloja ką kita. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai galėtų būti labai muzikali, tarsi upė plaukianti ir menkai kontroliuojama sąmonės srauto poezija. Tekstuose įterpti ryškūs praeities atsiminimai, stabilūs vaizdiniai, iš kurių sklinda vibruojančios, kartais neaiškios metaforos. Bet būtent toks braižas yra sąmoningas autoriaus pasirinkimas. Kad ir kaip vengtų, jis prisiima režisieriaus ir kūrėjo vaidmenį. Atmintį reikia atkurti, nors ji nepatikima bei fragmentiška – kaip sapnas. Beje, vienas iš skyrių taip ir vadinasi – Sapno pasakojimas.

Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad Nastaravičius, net pasukęs kiek kita poetine linkme, nei jam įprasta, lieka ištikimas sau ir tradicinės poezijos naratyvams. Į gimtuosius kraštus, apie kuriuos rašė ir ankstesnėse knygose, prožektorių šviesos nukreiptos gana ryškiai. Žinoma, žvilgsnis nėra iki galo sufokusuotas, bet atsiminimų, iš kurių semiesi patirties, nepakeisi. Nuosekliai sekantiems Nastaravičiaus poetinį kelią tai gali kelti įspūdį, kad autorius ir vėl kalba apie tai, ką jau yra apmąstęs anksčiau, tik šį kartą pasirinko kitokias priemones turiniui perteikti. Kurti visiškai naujus pasaulius nėra poeto pagrindinis tikslas – jis mieliau jungia esamus į vieną. Šitaip atsiskleidžia ir sapno logika. „Tigrą ir Eufratą pakeitė Peteša ir Juodė, kanalų sistemą nusižiūrėjome iš sudegusio vadovėlio...“ (p. 21) – sugretintos, atmintyje sujungtos upės simbolizuoja viską nusinešantį laiką. Galbūt kam nors upės ir laiko sugretinimas atrodytų klišė, tačiau autorius šią jungtį pakelia iki archetipų, o ant jų grūmoti kumščiu neverta.

„Antros dalies“ pamatas – kiek paslėptas. Tai ne vien suvaldytas sąmonės srautas ir atsiminimų atranka, iš jų sudarant vientisą naratyvą. Nastaravičius šioje knygoje kalba ir apie patį rašymą – ne vien knygos, bet ir savo tekančio gyvenimo. Šios dvi temos taip susipina, kad nejučia susilieja į vieną: „Sulipdęs šviesą iš dabarties gargždo, į sceną nukreipiau balsvą, / kad viskas nebūtų panašu į butaforinę vieno veiksmo dramą“ (p. 29). Viskas mainosi, jungiasi ir atsiskiria, todėl autoriaus balsas įgauna savotišką vibruojantį, net mirgantį toną ir skambesį.

Paskutinysis knygos skyrius Mesopotamija – siekis stabilizuoti praeitį ir ją užfiksuoti. To padaryti nepavyksta, todėl belieka su praeitimi susitaikyti, ją priimti. Tačiau turinys, pati kalba nėra stabili – ji tebėra „išplaukusi“ kaip izoliuotų kadrų šūviai, bėgantys pro akis. Juos sujungti į vieną galime tik iš nuojautos ir remdamiesi ankstesniais knygos skyriais: „Ir žodžiai mums reiškia žodžius, kuriuos reiškia. / Tik juostančios upės seniai nebėra žemėlapyje“ (p. 71).

„Antra dalis“ – nedidelės apimties poezijos knyga, tačiau iš jos nepaliaujamai pilasi prasmės. Ji puikiai sudėliota, ir net jei kartais matosi siūlės, jos visai netrukdo. Autorius įdomiai, netradiciškai pasakoja apie poezijos ir gyvenimo kūrybos procesą. O tai, ką esame linkę palikti už nugaros, neišvengiamai grimzta į sapną. Galime ištraukti vieną ar kitą detalę, bet jos vis tiek išsprūs kaip žuvys atgal į amžinuosius vandenis. Nastaravičius iš naujo žiūros taško sėkmingai žvelgia į temas, kurios jo kūryboje jau buvo atskleistos, bet neleidžia joms tapti nuobodžioms. Nors rizika imti kartotis ir pradėti perrašinėti save – didelė, jam pavyksta to išvengti. Gerbėjų nuojauta, kad knyga bus verta dėmesio jos dar nė neskaičius, pasitvirtina. Tačiau daugeliu atvejų tai lengvai gali nustumti kritiką apie „Antrą dalį“ į nuošalę, iš kurios sunku sąžiningai įvertinti knygą, neprisirišant prie aplink dūzgiančios minios.