Po pirmos poezijos knygos „Rabi“ (1998), pasirodžiusios autoriui laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą, praėjus kone trisdešimčiai metų, Mindaugas Kvietkauskas griausmingai grįžta su antrąja poezijos knyga „Gruntiniai vandenys“, kurioje dar randame ir poetinės prozos bei poezijos vertimų. Tekstai darniai jungiami į vieną nedalomą visumą, jie tarsi vanduo – suteikiantys atgaivos pojūtį ir numalšinantys kokybiškos poezijos troškulį. Poeto ir literatūrologo eilėraščiuose jungiami išpažintinės ir intelektualiosios poezijos sandai. Autorius geba sieti lyrinį ir mokslinį pradus, skaitytoją nuvesdamas tiek estetinio pasimėgavimo keliu, tiek paskatindamas gilintis į istorinius, kultūrinius, socialinius kontekstus. 

Knygą sudaro trys skyriai: „Miesto virgulė“, „Mažos ginklų slaptavietės“ ir „Intakų gyslos“. Kiekvieno skyriaus pradžia palydima autoriaus poetinės prozos tekstu, nuteikiančiu, ko tematiškai tikėtis skyriaus eilėraščiuose. Šie eseistikos tekstai („Santakos“, „Romėniški skaičiai“ ir „Duino versmės“) pateikia raktą, kaip būtų galima skverbtis į tolesnius tekstus ir juos atrakinti. Kiekvieną skyrių papildo ir žydų bei lenkų rašytojų (Avromo Sutzkeverio, Annos Świrszczyńskos, Czesławo Miłoszo ir Itziko Mangerio) eilėraščių vertimai, tematiškai atliepiantys bendrą knygos sumanymą. Autorius ne vienus metus verčia iš jidiš kalbos, tarp jo išverstų knygų – ir Avromo Sutzkeverio poetinės prozos rinkinys „Žaliasis akvariumas“ (2013). Minėti rašytojai neatsiranda iš niekur, viename interviu Kvietkauskas minėjo, jog šie autoriai jam reikšmingi, o jų tekstai turi įtakos ir jo paties poezijos krypčiai. Panašu, jog rinkinio tekstus galima apjungti vienu raktiniu žodžiu – santakos, tai – susiliejimai tarp praeities ir dabarties, vyro ir moters, fizinės ir platoniškos meilės, lyriškumo ir racionalumo. 

Pirmasis skyrius nustebina keistoku, kiek mistišku pavadinimu – „Miesto virgulė“. Kaip žinome, vėlyvuosiuose viduramžiuose virgulės (dvišakiai virbai) būdavo dažnai pasitelkiamos vandens gyslų, mineralų, įvairių objektų ar dingusių žmonių paieškai. Skyriaus pavadinimas suponuoja, jog kartu su pasakotoju ir prietarais apipintomis virgulėmis čia ieškosime esančio ir jau prarasto miesto (šiame skyriuje – būtent Vilniaus) kontūrų, laiko įtrūkių dabartyje – plyšių, pro kuriuos įžvelgtini istorijos, reikšmingų praeities asmenybių, mitologijos, religijų fragmentai. Kiekvienas toks įtrūkis žymi ir paties lyrinio subjekto santykį su dabartimi, kurios ištakų gebama rasti miesto griuvėsiuose, gatvių pavadinimuose ar apleistose vietose. Kiekviena istorija apsagstyta emociniais ir kūniškais lyrinio subjekto patyrimais, istorijos ir šiandienos sandūros taškais ir jų sinteze. Juk ir knygos pavadinimas nurodo į tai, kas plika akimi nematoma, kas glūdi gilumose, slegiamose viršesnių jėgų, nors kartais sunku kitam atsiverti: „Tau nemoku paaiškint, man tokių savo būsenų gėda“ (p. 17). Vilnius eilėraščiuose iškyla kaip atrama pasakotoją lydinčioms būsenoms, istoriniams faktams, skirtingoms kultūroms ir filotopijoms. Kiekviena minima gatvė, pastatas ar istorinė asmenybė (dažnu atveju susijusi su religija, pavyzdžiui, Mozė, Abraomas, šventasis Steponas ir kt.) vienaip ar kitaip sukelia keliavimo laiku įspūdį – itin sklandų, įtaigų ir neforsuotą. Vilnius ir lyrinis subjektas – kaip minėtosios santakos, susiliejančios skirtingose vietose, įtekančios viena į kitą, kartais prasilenkiančios, bet po kurio laiko ir vėl susikertančios – būtent upės tampa pagrindine visos knygos metafora. 

Priešingai nei pirmajame skyriuje, antrame pavadinimu „Mažos ginklų slaptavietės“ atsiranda daugiau konkrečių vaizdinių, atvirumo. Keičiasi naratyvų stilius, dominuoja išpažintinės poezijos registras. Iš pirmojo eilėraščio be pavadinimo (p. 51) suprantame, jog būtent eilėraščiai kalbančiajam tampa minimosiomis „ginklų slaptavietėmis“, į kurias tarsi sudedami silpnumo ir bejėgystės momentai, nuoskaudos, o pats (iš)rašymo procesas atrodo gydantis. Visa, kas išrašyta, kruopščiai dėliojama ir kaupiama, nors visada išlieka galimybė, jog vienądien „ginklai“ iššaus nelyginant gruntiniai vandenys. Nors eilėraštyje kalbama antruoju asmeniu, aišku, jog lyrinis subjektas kalba apie save. Pasirinkimas kalbėtiantruoju asmeniu įveda šiokią tokią distanciją tarp individualios ir kolektyvinės patirties, taip pat padeda išvengti patetikos. Skyriaus pabaigoje esti šio eilėraščio-ginklo topą pratęsiantis eilėraštis „Magiškas ginklas“ (p. 74–75), kuriame sakoma, kad ginklu gali būti bet kas. Net ir „poeto raidė“ gali tapti kulka, laukiančia savo eilės iššauti ir sužeisti. 

Šis skyrius išsiskiria asmeniškumu, autobiografinėmis detalėmis bei atvirumu. Skaitant eilėraščius justi, kaip vejasi laikas: pereinama nuo paauglio patirties mokykloje iki suaugusio vyro, besislapstančio tikrovės proplėšose. Skyriaus „Mažos ginklų slaptavietės“ eilėraščiai ženklina bėgančio gyvenimo etapus ir patirtis, kurios praskleidžiamos jautriu ir švelniu tonu, grynu ir savitu stiliumi. 

Jusliškai stipriausiai įkrautas trečiasis knygos skyrius „Intakų gyslos“. Šioje dalyje dvasiškumas, kūniškumas ir emocionalumas glaudžiai susiję su moterimi, ar veikiau moters idėja. Moterimi gėrimasi bei žavimasi iki skausmingai malonaus estetinio išgyvenimo. Jos idėja – neišsenkamas gyvasties šaltinis, kuriame lyrinis subjektas patiria estezę, suteikiančią jo egzistencijai prasmę. Stiprus dvasinis magnetizmas paremtas ne tik jausminėmis patirtimis, tačiau susijęs ir su miestų erdvėmis, skirtingomis kultūromis. Kitaip tariant, meilė įvietinama – greta jau aptarto Vilniaus čia įvesdinamos Niujorko ir Paryžiaus erdvės, kuriose atsiveriantys kultūriniai skirtumai padeda vystyti kitokią, labiau klajoklišką meilės sampratą. Vis dėlto skyriuje justi ne tik adoracijos bei eroso motyvai, tačiau ir melancholijos. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Poliglotų gatvės“: „staiga susilietus dviem / ilgai uždelstoms / vienatvėms“ (p. 89). Meilės patyrimas meta ne tik palaimos, bet ir kančios šešėlį. 

Savitai estetizuota kalba – viena didžiausių knygos stiprybių. Autorius kapstosi vaizdingos kalbos plotuose, tekstai skaidrūs, nugludinti, išgryninti. Jo lyrikos negalėtume priskirti postmodernistinei poezijai, nors maišomi įvairių epochų stiliai, vyrauja klasikinio ir romantinio pasaulėvaizdžių įtaka. Pasakotojas keliauja per skirtingas fizines ir metafizines erdves. Lyrinis subjektas atranda save tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose, istoriniuose laikotarpiuose, išbando skirtingus socialinius vaidmenis, kultūras ir tikėjimus. Gilus skverbimasis į aplinką, kitą bei save patį tampa centrine knygos ašimi. 

Klausimų šioje knygoje kelia du eilėraščiai, kuriais pradedamas antrasis skyrius „Mažos ginklų slaptavietės“. Nors pirmajame eilėraštyje į turinį įvesdinamas ir skyriaus pavadinimas („mažos ginklų slaptavietės buvo tie tavo eilėraščiai“ (p. 51)), jis iškrenta iš rinkinio visumos tiek turinio požiūriu, tiek perdėta patetika. Šiame eilėraštyje antruoju asmeniu kalbama apie paauglystės problemas, patyčias, klasės diktatorių Ryčką ir jaunuolio, iš kurio tyčiojamasi, potraukį literatūrai. Pats eilėraštis nėra prastas, tačiau bendrame rinkinio kontekste kiek neatitinka kitų eilėraščių tono bei kalbos registro. Kitame eilėraštyje „Ugnies aptirpdytas“ pasitelkiama ironija, kurios apraiškų daugiau būta debiutinėje Kvietkausko knygoje „Rabi“. Čia galima įžvelgti ir sociokritikos, pašiepiamų filologo stereotipų: „per švelnus jūs esat, per minkšto charakterio, / per įstrižo žvilgsnio, per senoviškai rengiatės, / ir išvis – kas jūs toks, kas jūs toks?“ (p. 52). Apskirtai abu šie eilėraščiai turi poetinį svorį, bet viso rinkinio kontekste užkliūva. 

Knygoje nugulė ir paties Kvietkausko fotografijos, joms būdinga šviesotamsa kuria urbanistinės mistikos įspūdį. Mąstant apie intertekstų kiekį knygoje, galima įžvelgti suokalbį tarp tekstų ir fotografijų. Prisimenu prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty ištarą, jog žiūrėdamas į paveikslą (šiuo atveju – nuotrauką), regi ne jį, bet per jį arba su juo. Kitaip tariant, fotografijos pačios savaime nebūtinai sukelia stiprų estetinį išgyvenimą, jose svarbesnis istorinis transformacijos principas – kai vaizdas, rodos, nukelia į kitas epochas ar priartina praeitį prie dabarties. Apsitrynusių, subraižytų, skylėtų, išplėšytų objektų įvaizdinimas primena fotografijos virsmą kalba, ženklinančia praeities ilgaamžiškumo ir dabarties laikinumo sankibą. 

Taip struktūriškai ir logiškai sudėliotos ne prozos knygos dar neteko skaityti. Neabejoju, kad tokių yra, tačiau man Kvietkausko „Gruntiniai vandenys“ tapo metų poetiniu atradimu. Knygoje svarbi ne tik estetinė raiška, bet ir kultūriniai bei istoriniai kontekstai, kurių šaknys giliai apraizgiusios eilėraščių visumą. Žavi ir tai, kad jie nėra dirbtinai brukami, o išlieka koherentiška tekstų dalimi. Eilėraščiai darniai jungiami vienas po kito, išlaikant esminį vertybinį kompasą – ištikimybę istorijai, kultūrai, literatūrai, ryšio su savimi ir kitais puoselėjimą. Tai eilės, atgaivinančios sąmonę.