Giedrė Kazlauskaitė – turbūt viena žinomiausių lietuvių autorių. Ji eseistė, kritikė, poetė, buvusi ilgametė laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė. Debiutavo apysakų knyga „Sudie, mokykla“. Su Juliumi Sasnausku išleido evangelinių komentarų knygą „Postilės“. Taip pat penkias poezijos knygas. 

Šia apžvalga noriu sulaužyti savo paties be pagrindo susikurtus stereotipus apie autorės poeziją. Kazlauskaitę kažkodėl įsivaizdavau kaip autonomišką poetę, kurios eilėraščiai turi nemažai sąsajų su Silvios Plath, Anne Sexton ar net Sharon Olds kūryba. Turbūt taip norėjosi galvoti, nes autorius, kuriančius tam tikras išpažintinės poezijos variacijas, lengviausia tapatinti su žymiausiais šio žanro vardais. Vis dėlto Kazlauskaitė nėra tik išpažintinės poezijos kūrėja. Ji nesileidžia patalpinama į žanro rėmus. Atvirkščiai, poetė sugeba juos natūraliai praplėsti ir sukurti autentiškus tekstus. Pradėjęs skaityti „Marialę“, visus išankstinius nusistatymus labai greitai išmečiau iš galvos. Išpažintinė poezija čia užima svarbią, bet ne svarbiausią dalį. Tik tiek, kiek poezija, kaip žanras, apskritai yra išpažintinė pati iš savęs. 

„Marialė“ galėtų būti suskirstyta pagal tris temas, kurios tarpusavyje tampriai persipina. Tai tikėjimas, arba religiniai klausimai, socialinis kontekstas ir asmeniškasis matmuo. Kartais kuris vienas ima viršų ir atrodo ryškesnis. Tačiau visus tris jungia poetine logika grįsti pasakojimai. Juos galima mėginti išnarplioti pasitelkus matrioškos metaforą, kurią, beje, sufleruoja ir pati autorė: „Girta valstietė nugula savo kūdikį, / lupasi torto spalvos cerkvių svogūnai, / medinės matrioškos sušoka viena į kitą.“ (p. 17). Čia atsiskleidžia ir gyvenimo drama, ir sunkiai įmenamas pasaulis, ir dievoieška. 

Kazlauskaitė daugumoje rinkinio „Marialė“ eilėraščių pasakoja, netgi griežtai dėsto. Tačiau kalba išlieka sklandi, tiksliai įpintos metaforos tarsi suminkština tekstus, atsiranda įtampa bei savitas skambesys, verčiantis tekstus ne tik perskaityti, bet ir pajusti savo kailiu. Paprastai naratyviniai eilėraščiai nepasižymi lengvai tekančiu ir sklandžiu poetiniu kalbėjimu. Šiuo atžvilgiu naujojo Kazlauskaitės rinkinio eilėraščiai irgi gerokai skiriasi nuo kitų poetų panašios tematikos tekstų. 

Svarbu paminėti, kad „Marialės“ laikas nėra linijinis, iš esmės viskas vyksta vienu metu. Čia ir apsilankantis popiežius, ir Paneriuose nuo persekiotojų galintis slėptis žydas veikia vienoje laiko juostoje. Taip ryškėja publicistikos ir eseistikos žanrų įtaka kuriant eilėraštį. Minimi įvykiai – socialiniai ir asmeniniai – jau yra nutikę. Jie apmąstomi ir jiems priskiriamos naujos reikšmės bei matymo rakursai. Kartais jaučiamas savotiškas atotrūkis, tarsi autorė bandytų atsiminti tam tikrus įvykius ir juos tinkamai sudėlioti į eilėraštį, nes pati lyg ir jaučiasi nutolusi nuo minimų temų. 

Atskiro paminėjimo vertas skyrius, pavadintas „Kūnas yra mano laikraštis“. Nors čia lengviausia būtų visus eilėraščius pakrikštyti kaip išpažintinę poeziją, tačiau jie yra kur kas daugiau nei tai. Kazlauskaitė šiais tekstais, derindama publicistiką, socialines temas bei asmeninį naratyvą, sugebėjo lietuvių poezijoje kiek pabodusį išpažintinį žanrą „pastatyti ant galvos“. 

Jos „Marialė“ brėžia naują kokybės standartą: tai knyga, į kurią, nori nenori, poetai turės atkreipti dėmesį. Tikiu, kad ateityje skaitysime daugiau panašaus rakurso knygų, kurių autoriai sąmoningai ir nelabai bandys atkartoti šią, jau sėkmingai panaudotą ir veikiančią, Kazlauskaitės literatūrinę formulę. 

Tiesa, neaptariau visas „Marialės“ temas apimančio dėmens, be kurio greičiausiai ši knyga vis dėlto nebūtų taip puikiai pavykusi. Tai meilė ir begalinis jos ilgesys, persmelkiantis visas temas. Būtent iš meilės kyla viskas, apie ką autorė mums nori kalbėti: „madinga sakyti, vasara, bet aš vis dar taip pat / ilgiuosi tavęs mano meile“ (p. 14).