Donatas Petrošius

Foto © Aistė Jurė, 2014

„Gražiausias eilėraštis merginai turbūt yra visai ne eilėraštis“ – rastume taip prasidedantį tekstą poeto Antano Šimkaus 2010 m. rinkinyje Sezonas baigtas. Prisiminiau šį eilėraštį, nes pats labai panašiai sudėliojau – gal ir nusirašiau, pakeitęs 7 raktinius žodžius – apie „Poetinį Druskininkų rudenį“: geriausiuose poezijos festivaliuose svarbiausia visai ne eilėraščiai. Tuomet kas? Pats gyvenimas, mes, besikeičiantys jame – atsirandantys ir vėl išnykstantys, mūsų pradžios, pabaigos, (užsi)tęstinumas – ir visa ta stebuklingoji rutina, sugrįžimai, pasikartojimai.

Rašant apie PDR gresia pavojus nuslysti į sentimentalybes, todėl verčiau kalbėkime skaičiais. Kai manęs paprašė parašyti šią prakalbą, naujoji festivalio direktorė Greta Ambrazaitė pasakė maždaug taip: praėjo 35-asis PDR, reikia ta proga teksto. Po kurio laiko priminė, kad laukia iki mėnesio galo, ir pridūrė, jog, skaičiuojant kitaip, PDR’ui – daugiau. Aštuntą dieną po sutartosios Greta priminė, kad teksto vis dar laukia, o – naujausiais skaičiavimais – PDR’ui jau – 40, nes 1985 m. atsirado Jotvingių premija. Greta yra poetė, daug žadanti, bet gera, todėl, kad ir vėluodamas, rašau be baimės: nors nebesu geras, bet – vis dar daug žadantis.

Bet tai – ne apie mane. PDR’e – visi poetai daug žadantys. Tik poetės tiesiog daugiau rašo, jų apskritai atsirado daugiau. Pavyzdžiui, Miliauskaitės laikais būdavo sunku suskaičiuoti daugiau nei dvi, šiais laikais – sunku suskaičiuoti mažiau nei 20. Nežinia, ar PDR prisidėjo prie to, kad poečių tapo daugiau nei poetų. Gal ir ne – žiūrint, iš kurios pusės skaičiuosi. Poezija tuo ir vertinga, kad kai tik joje pradedi ką nors skaičiuoti, kiekvieną kartą gauni vis kitokį atsakymą. Aišku, jei nesi semiotikas ar Kukulas.

Mūsų su Antanu kartai, kaip ir visoms vėliau į poezijas įsivėlusioms kartoms, PDR ištakos glūdi mitinių laikų miglose, maždaug kai Geda mamutus medžiojo, Platelis jotvingius reabilitavo, Bložė – tuštumą tvėrė, o Miliauskaitė visus juos dabojo, kad nepersistengtų. Mes patys radomės iš anoniminių PDR konkursų, iš girtų autobusų, iš keistai sutapusių aplinkybių. Kai nebeišsitekdavome „Širdelėje“, kraustydavomės į bokštelį, paskui užiminėdavome nežinia kieno kambarius, lovas ar tiesiog tarpus tarp jų. Pamenu Antaną visuose praeituose gyvenimuose – ir kai būdavo persona non grata (tik ir žiūrėk, kad kur kokio lango neišspirtų ar dar ko), ir kai – PDR vykdomasis direktorius. Kartais nežinau, kuo sunkiau patikėti – eilėraščiais, atsirandančiais nežinia iš kur, ar biografijomis, kurios vienu metu ir nežinia kieno, ir mūsų. Būna, taip ir norisi nakčia sustūgti į mėnulį: Poetinis Druskininkų rudenie, ką tu su mumis padarei?

Kiek užsienio svečių iš čia išvyko smagiai pakraupę – išnešiodami gerąją PDR naujieną po visą pasaulį. Ir tik latvių korifėjai – Berzinis ir Brūveris – santūriai gurkšnodami degtinę žvelgdavo atlaidžiai į įsisiautėjusius lietuvius, naivius gamtos vaikus, anot vieno iš jų.

Turiu visus PDR almanachus. Bet mieliausias tas, kur beveik nėra eilėraščių, pirmasis. Nes ten publikuota didelio formato nuotraukų iš ankstyvųjų PDR’ų. Eilėraščių bet kas gali parašyti, ypač visokių. O tu rask dabar tokį, kuris apytiksliai atkurtų, kas buvo prieš 30 metų. 

Ir ypač – senos rudeninės išplukusios nuotraukos su draugais, kurie iškeliavo į geresnius pasaulius. Su amžinatilsį Martynu, mūsų su Antanu studijų ir kambario draugu. Su multiinstrumentalistu, poliglotu Remiu, Tanaka – Remigijum Audiejaičiu. Ir vienu iš nedaugelio jotvingiu pagal kraują – Stasiu Stacevičium, kuriam Jotvingių premija už „Stiklinę“ nebuvo skirta dėl laiko aplinkybės – dešimčia mėnesių per anksti mirtinai sušalo. Jotvingių komisija nubalsavo, Kultūros ministerija nepriėmė. Kaskart perbėgdamas akimis per jotvingių sąrašus mintimis įrašau Stasiuką.

Esu priklausomas ne nuo poezijos, o nuo PDR – nepraleidau nė vieno nuo 2001-ųjų. Bandžiau mesti rašyti eilėraščius. Ne kartą. Bet kažkas mano galvoje sugedę – mintyse žodžiai ir daiktai matuojasi poetines formas – net kai bandai užmigti, tinkuoji sienas, kapoji šakas ar skaitai senus laikraščius. „Poetinis Druskininkų ruduo“ yra vienintelė vieta, kur pailsiu nuo poezijos. Jos ten tiek daug, kad tūno susigrūdusi kaip silkė statinėse ir negali pajudinti galūnių. O kas nejuda, tai ir neegzistuoja. Pavyzdžiui, pušys siūbuoja ne dėl to, kad vėjas pučia, o todėl, kad nenori išnykti. Ir patys Druskininkai juda, mainosi, bando išstumti mus iš savęs, bet taip ne iškart, pamažėle.

Gali atvažiuoti į PDR, aplankyti visus skaitymus, bet neišgirsti nė vieno eilėraščio. Naujas gyvų poetų eiles nustelbia poetizuojanti spinduliuotė – nuo kavinės „Širdelė“ iki bokštelio – viso to korpuso sienos tapo pavojingos sveikam protui, poetiškai perkrautos, todėl prieš porą metų racionalūs žmonės tą zoną užkeikė, uždraudė ir užrakino. Sezonas baigtas? Ne. Porąkart buvau patikėjęs, kad festivalis priėjo liepto galą, bet, laimei, smarkiai klydau. Nes kai kaskart ateina ruduo, kažkokia jėga – ar blūdas – mus atgena į Druskininkus. Nes visiems mums reikia vieniems kitų.

Donatas Petrošius, 2004