Tekstai

„Kas rašo mano eilėraštį?“
– klausime šių metų festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, kuris šiemet ateis jau trisdešimtąjį kartą. Iki spalio mėnesio dar didžioji metų dalis, tačiau poezijos ir pokalbių apie poeziją netrūks čia, šiame puslapyje. Skaitykite!

Antradienis, 05 Vasario 2019

Riestablakstienė laibaliemenė poezija

Giedrė Kazlauskaitė

Giogos Seferis, Giannis Ritsos, Odysseas Elytis, Nikos Gatsis. Dovana sidabro eilėraštis. Graikų poezija. Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė, Diana Bučiūtė, Rūta Burbaitė, Kristina Svarevičiūtė. Sudarė Kristina Svarevičiūtė. V., Societas Clasisica, 207 p.

Tekstai Riestablakstiene laibaliemene poezija large

Nepaisant visiems filologams dėstomo Antikinės literatūros kurso, šiuolaikinė literatūrinė Graikija mums (kalbu už savo kartos literatus) yra tolima ir pažįstama daugių daugiausiai iš Konstantino Kavafio eilėraščių ar Nikoso Kazantzkio prozos. Galbūt viena iš tolimumo priežasčių – sudėtingas raštas, jeigu neįkerti senovės graikų abėcėlės. Todėl ši graikų poezijos antologija yra šioks toks įvykis lietuviškoje vertimų padangėje – poezijos vertimai leidžiami taip retai, kad neįmanoma neatkreipti į tai dėmesio.

Keturi antologijos autoriai yra amžininkai, jie laikomi XX a. 4 dešimtmečio kartos poetais (kūryba paskelbta panašiu metu). Lietuvoje tuo metu poezijos dominantę formavo Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Aistis, Salomėja Nėris. Iš pradžių skaityti buvo itin sunku – per daug nuorodų į antikinę literatūrą (kurios niuansus primiršau), Graikijos kultūrą, netgi Homero kalbą menančių inversijų (nors gal tą įspūdį sukuria vertimai). Odysseas Elytis (Odisėjas Elitis), vadinamas Egėjo jūros poetu, ir jo ornamentuota kalba būtų arčiausiai simbolizmo – savo poetiniuose tekstuose jis ypač mėgsta spalvas. Elyčio Nobelio paskaita buvo išversta ir paskelbta knygoje „Kalba Nobelio premijos laureatai“ (Sudarė Juozas Jasaitis. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, 437 p. [16] iliustr. lap.): konkretus vertėjas nenurodytas, matyt, versta iš anglų kalbos bendruomeninėmis pastangomis. Šioje antologijoje yra Dianos Bučiūtės vertimas iš originalo – įspūdį daro jos taupi retorika: „Nepakanka skrajoti padebesiais rašant eilėraščius. To per maža. Nepakanka plepėti apie politiką. To per daug.“ (p. 149) Simbolistinį pasaulėvaizdį įgauna Elyčio „Maža žalia jūra“ (veikiausiai tai trylikametės akių metafora), alsuojantis erotika ir įrėminamas Herakleito „Fragmentais“; taip pat „Pamišęs granatmedis“, apie kurį kalbama kaip apie pasaulio medį (maniau, granatmedis – hebrajų kultūros smbolis). Elyčio tekste „Dovana sidabro eilėraštis“ įtvirtinamas eilėraščio daiktiškumas, nors „[...] toji kalba, kuria aš kalbu, neturi raidyno.“ (p. 165) Eilėraštis daiktiškas – kaip saulė ir bangos, kaip sidabras.

Giorgos Seferis (Jorgas Seferis), vaikystėje išgyvenęs Mažosios Azijos katastrofą, savo kūrybos temomis, ypač prarastų namų paieškomis, kažkuo priminė lietuviškąjį Alfonsą Nyką-Niliūną. Kelionė, nostalgija, atmintis; taip pat karo, katastrofos grėsmė, triumfas, senatvė. Paralelė su Homero „Odisėja“ (pats autorius tą vadina „mito frazeologija“). Jo „Argonautai“ pradedami Sokrato žodžiais iš „Alkibiado“: „Ir siela / jei ketina pažinti save / į sielą / turi žiūrėti“ (p. 21), tarsi pabrėžiant santykio reikšmę: eilėraštis įgauna prasmę, kai yra skaitomas. Poetikoje juntamas archajiškumo įspūdis, dėmesys istorijai. Publikuojamas Seferio laiškas draugui apie „Strazdą“ (tai laivo vardas) – intelektualus savo teksto aiškinimas, kuris baigiamas siūlymu vietoj kalėdinių giesmių paskaityti jo eilėraštį. „Techniniu požiūriu poeziją vadinčiau harmoninga kalba, ypač pabrėždamas žodį harmoninga, kaip reiškiantį vienos minties su kita, vieno garso su kitu, vieno vaizdo su kitu, vieno jausmo su kitu sąsają, ryšį, jų atitikimą, antitezę.“ (p. 71) Kasdieninis beprasmis triukšmas vadinamas „kalėdiniais pašnekesiais“. „Riestablakstienė, laibaliemenė“ - Hesiodo epitetai, inkrustuojami į Seferio poetinę kalbą, kad neišnyktų. Ir Elyčio, ir Seferio eilėraščiai yra gan atipiniai formos požiūriu – primena antikinius tekstus, kuriuose dalyvauja veikėjai ir choras.

Nikos Gatsos (Nikos Gaco) poezijoje remiamasi liaudies tradicija, yra nuorodų į Viduramžių literatūrą. Visų antologijos autorių eilėraščiuose svarbūs gamtos motyvai, maištas, meilė, kūryba, dievoieška (nors ją komplikuoja politeizmas su visu Partenonu). Mitai taip giliai įsismelkę į graikiškąjį mentalitetą, kaip lotynų kalba į romanų prokalbę. Poetinėje vaizdinijoje dominuoja akmenys, saulė, jūra, o estetinius principus galima sieti su simbolizmo, neoromantizmo, siurrealizmo srovėmis. Gatsos eilėraščiai gaivališki, bet galbūt labiausiai siurrealistiniai: „Jeigu tu trokši vandens mes išgręšime debesį / Jeigu tu alksi duonos mes papjausim lakštingalą / Tik pelynas kiek lukteli prieš išsiskleisdamas / Kad prašvistų juodas dangus kad pražystų šventrožė“ („Amorgas“, p. 194). Šliejami oksimoroniški įvaizdžiai, alogizmai, asindetonas sukuria sapniškus žodžių koliažus, siejamus sugestyvaus kalbos ritmo.

Giannis Ritsos (Janis Ricas) – kiek atokiau nuo išvardintųjų trijų laikęsis poetas, kairysis, kurio permainingą biografiją lėmė politinės pažiūros. Jo ankstyvieji eilėraščiai lakoniški, su glausta mintimi, bet rinktinėje esama ir vėlyvesnių, ilgų, vaizdinių ir įvykių prisodrintų tekstų. Bene geriausiai ars poetika išreikšta eilėraštyje „Meno prasmė“ (p. 89) – antikinės statulos atgijimas patvirtina poezijos belaikiškumą, gamtos ir kultūros sankirtoje poezija randasi anapus materijos:

Valandų valandas jis žiūrėjo į nukirstą statulos ranką – vieną ranką,
sustingusią ramiame judesyje restauruojant
visą jos kūną. Šitaip galbūt suprato
didžią paslaptį, kurios negalėjo išduoti. Bet išties,
kas ir kaip ją galėtų išduoti? Poezija, – ištarė, –
visada prasideda prieš žodžius arba po žodžių. Tada
pamatėme, kaip iš nukirstos rankos išlėkė paukštis ir atsitūpė ant duonos.

Vėlyvojoje Ritsos lyrikoje nemažai mirties, egzistencializmo temų: dar jaunystėje netekęs artimųjų dėl džiovos, jis ir pats vėliau susirgo šia liga. Trejus metus gydydamasis sanatorijose, susipažino su marksizmo idėjomis (ironiškai sakoma, kad džiova mėgsta kairiuosius). Išraiškingi „Mirę namai“ ir „Helenė“ (mirusios sesers atminimui) – ilgi draminiai monologai; būtų įdomu išgirsti aktorių lietuviškai skaitomus vertimus.

-Giedrė Kazlauskaitė-

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava