Tekstai

„Kas rašo mano eilėraštį?“
– klausime šių metų festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“, kuris šiemet ateis jau trisdešimtąjį kartą. Iki spalio mėnesio dar didžioji metų dalis, tačiau poezijos ir pokalbių apie poeziją netrūks čia, šiame puslapyje. Skaitykite!

Antradienis, 21 Geg 2019

Kažkas kūne uždega vieną kertę

Giedrė Kazlauskaitė

Tekstai Kazkas kune uzdega viena kerte large

Naujos Jurgitos Jasponytės knygos laukiau nuo tada, kai išgirdau autorę skaitančią Poezijos pavasario‘2018 atidaryme – naujieji tekstai pasirodė įdomūs, tvirti, brandūs (žinau, šis žodis juokingas, bet kuriuo kitu išreikšti autoriaus galimybių išsipildymą?). Pradėjusi skaityti supratau, kad kalbos lakoniškumu ji panašėja į Marių Buroką (visai nekeista, jų biografijos susipynusios), tik kiek neryžtingiau užsibūna eilėraščių pabaigose, negali ūmai nutraukti teksto būsenos. Naujoji knyga gan puošni – turiu omenyje Viktorijos Daniliauskaitės grafiką, bet ne eilėraščių autorei būdingą kuklumą ir santūrumą. Graži, fenomenologiška Aido Marčėno anotacija galiniame viršelyje, bet, tiesą sakant, pasidariau tokia įžūli (viską skaitydama redaguoju, mintyse braukau), kad paredaguočiau ir ją – braukčiau paskutinę pastraipą (nuo „Surizikuosiu...“). Geras pavadinimas, sujungiantis abu miesto vartų pavadinimus – Aštrieji ir Aušros.

Visi Jasponytės tekstai datuojami, nurodoma parašymo vieta – veikiausiai išreiškint prisirišimą prie erdvėlaikio, eilėraščio aiškinimo kaip buvimo konkrečioje topografijoje. Autorei (ir lyrinei kalbėtojai) tai svarbu, nes ji reziduoja tarp sostinės ir regiono. Į datavimus visada žiūrėjau skeptiškai, netgi nihilistiškai – sakydavau, kad literatūriškai reikšmingos tik Vinco Mykolaičio-Putino datos – iš jų aišku, ar sonetai jau rašyti Irenai Kostkevičiūtei, ar dar ne. Visų kitų datavimas nėra įdomus (kol kas). „Vartai Auštrieji“ pradedami nuo biografijos: čia veikia diedukas, bobutė, prosenelis, prosenelė, šeimos istorija. Reti žodžiai, retos protėvių profesijos (užkalbėjimai, žoliavimai, gyvačių vardavimas). Ramus, ekologiškas santykis su pasauliu; net jei gali pasirodyti ironiška, ironijos čia nėra, autorei ji nebūdinga: „Jau seniai pajutau atšilimą / ledynus arktyje tirpstant / kiek metų bulviakasis / jau ne spalį (kai babcei gimė mama) / bet rugpjūtį (kai mamai gimiau aš pati)“ (Apie rugį ir bulves. Atšilimas, p. 56). Dažnas eilėraščio pavadinimas turi paaiškinimą, kurio šiaip nežinočiau (pvz., ką reiškia „paskandos“). Toliau rutuliojamos pirmojoje autorės knygoje „Šaltupė“ įtvirtintos nuostatos: motinystė yra šventa, kaip ir namai (sąsaja išaiškinama Žemės šuliniai. Namuos, p. 21; motinystę sakralizuoja ir Žiedimas, p. 135).

Nuoširdžią simptiją kelia Jasponytės nepretenzingumas, poetams šiaip jau nebūdingas atsisakymas jaustis pasaulio centru: „nemanau / jog turėčiau žinoti kitų mintis / jau savosiose / užtektinai susipainioju / vargiai galėčiau / nešiotis jų / daugiau / nei turiu [...] sako / tik kreivos ir silpnos / įkapių siūlės / ten pavirsta į tiesias ir tvirtas“ (Trejos valktys, p. 26-27). Taip pat ir silpnumas, netobulumas artikuliuojamas kaip vidinė stiprybė: „Kai nebenoriu niekam įrodyti / kokia stipri esu / kokia stipri tada aš būnu / vis artinuos dievop / vis rimstu“ (p. 140). Reiškiamas natūralus, tikrai ne dirbtinis dėkingumas už kraujo perdavimą, giminės tąsą (Dėkingumas. Ir šaka atitinka šaknį, p. 31), tampantis svarbia etine pozicija. Nes dėkojimas atveria pasaulį. Reprezentaciniame (su knygos pavadinimu susijusiame) eilėraštyje A(u)štrieji. Šukelės (p. 108) ne tik pristatoma miesto istorija (beje, gera mįslės metafora, visų penkių miesto vartų palyginimas su pirštine), bet ir išreiškiamos nuosavybės nesigviešiančios nuostatos: „net ką myliu / man nepriklauso“ (p. 113). Eilėraščiuose kalbama apie atleidimo svarbą (p. 139), suvokiama „kad esu verta / ką gaunu“ (p. 136). Tokia laikysena šiandieniniame poezijos kontekste yra tokia reta, kad apstulbina nuoširdumu. Kalbančioji tikrai netrokšta ką nors valdyti, kontroliuoti; neturi visagalybės ambicijos, kad viskas nuo jos priklausytų: „[...] namuos / su pečiais pasislėpusiais / už apdailos metaforų / pagaliau prisipažįstu / kad / laisvės bijojau / daug labiau / negu nelaisvės“ (Kiaunelė. Gudų g., p. 98). Priešingai, ji trokšta rutinos kaip saugumo mechanizmo ir prisiima ekologinę atsakomybę – nėra linkusi vartoti, išnaudoti, eksplotuoti. Veikia saugos, konservavimo instinktas – bent kalboje išlaikyti šeimos papročius, senovinius žodžius, mažo miestelio etnografiją (Kino teatras „Rūta“, p. 79).

Folkloras Jasponytės poezijoje siejamas su dokumentika – paliečiama partizanų tema („[...] likusios žymės namų / kur gyventa / apkasai miškuose – mirtinų susišaudymų ženklas [...]“, p. 71; „stribams toj eglėje nušovus sūnų / kaimynas ją nukirto“, p. 76). Tekstų pabaigose, kaip jau minėjau, kartais užsibūvama išrašytose būsenose – pvz. paskutinė eilutė „nebeskauda“ (p. 71) banali, nors emociškai autorei ir svarbi. Fiksuojma šeimos atmintis iki holokausto: „Prosenelės kelias / Zarasuos / daržoves parduoti / (mano kelias mokyklon) – / iš Šaltupės / pakeliui / pas prekiaujančią skrybėlėm žydų šeimą – / pečių užkurti / valgio išvirt / šaltoj subatoj“ (Subata, p. 78). Eilėraštyje Du kisieliai (p. 38) įspūdį kuria raudona ir balta spalvos – kalėdinė spanguolių ir avižų kisielių asociacija, seneliams klausantis Amerikos balso. Jeigu mano pačios poezijoje santykis su tėvų krauju, jų charakterių paveldu konfliktiškas, Jurgitos – taikus, pozityvus, nuolankus, džiaugsmingas: „[...] kaip su motinos protėvių linija / tėvo kraujo spaudimo jėga – / kaip jie perneša erdvę – / įdirbio pareigų ir likimo – / ramybę / kur aš bebūčiau – / lyg rankos laikyčiaus.“ (Pavasarį be Rojaus sodų. Notrelės, p. 89-90). Eilėraštis Pilies vartuos (p. 92) jautrus, bet naivokas: paskutinę strofą braukčiau (nors tai ir prieštarauja autorės gailestingumui, išreikštam eilėraštyje Mylimas mirtininke, p. 29). Specifinis dualistinis Jasponytės santykis su kaimu ir miestu – kalbančioji tiksliai įsivardina: „[...] esu /  basa mieste įsišaknijusi kaimietė“ (Sesės ir seserys, p. 106; teksto pabaigoje vėlgi užsikalbama – paskutinės strofos, mano akimis, nereikia). Atskiru ciklu galėtume laikyti eilėraščius Vilniaus gatvėms ir vietoms įdomiais pavadinimais (skyriuje „Vilnius nuo Aštriojo galo“), nors veikiausiai jos žymi kasdieninį maršrutą iš darbo ir atgal. Kalbančioji išpažįsta meilę Vilniui („mano kalba yra vaikščiojimas“ – Ėjimas, p. 93), netgi vykusiai asocijuoja šį miestą su savo kūnu („Įsikūnijimas. Užkastos upės“, p. 148), neeliminuojant upių ir šaltinių – kaip kūno skysčių. Esama ir gan naratyvinių eilėraščių (Ašarų pakalnės, p. 118), tikrai ne prastesnių už „būseninius“.

Reikšmingiausias knygoje man atrodo kalbėjimas apie autentiškas patirtis, susijusias su lytimi kaip savastimi (Uždegimai, p. 146; Motina, p. 143) – labai intuityvi lyrika, aprėpianti tikėjimą ir moters kūną, geismą, gyvenimo, gimdymo instinktą: „argi tikėjimas gali būti žvėris / mirtinai nukamuojantis kūdikį / motinos akyse / argi tikėjimas gali būti tas žvėris / kuris leidžia be meilės įeiti į moterį / kad ir šimtąkart apsiplovus [...]“ (p. 144). Likimas priimamas kaip duotybė, su kuria tenka nemaištaujant susitaikyti – „niekada neskubėjau užaugt / tik vaikų man reikėjo anksčiau / bet atėjo tada / kai reikėjo mane užauginti“ (Išsipildymai, p. 120). Vaikų turėjimas išgyvenamas kaip kūryba, nėra jokio konflikto, pvz., tarp rašymo ir buities, nes ir pati buitis yra kūryba: „Pasodinu žaisti vaiką / vien tam / kad nė vienas protas nebesukurtų / pragaro“ (p. 105) – žaidimas priešpastatomas blogiui kaip kūrybos sinonimas. Paskutiniai trys knygos eilėraščiai stiprūs, akustiškai vientisi (p. 156-159) – autorė galėtų rašyti ir vaikams. Nebūtinai eilėraščius, gal pasakas.

Jurgita Jasponytė Vartai Auštrieji. V., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 163 p.

Daugiau šioje kategorijoje: « Keturvėjininkė Ledynai slenka »

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava
Lenkijos Institutas Vilniuje