Naują Elenos Karnauskaitės poezijos knygą nuo pat pradžių skaičiau įsitraukusi, bet nelengvai; mintyse redagavau, ginčijausi, mąsčiau. Toks jau „marudnas“, kaip sako kaime, mano darbas – sakyti dalykus, kurie žmonėms nepatinka. Supratau, kad autorei būdinga intuityvi Juditos Vačiūnaitės tradicijos tąsa, kuri man pasirodė per abstrakti: įvaizdžiai nėriniuoti, bet stinga Vaičiūnaitei būdingo reljefiškumo, trimatės dimensijos. Knygos pradžioje glaustai išsakoma tokia Karnauskaitės programa: „kukliai niekam nestebint / prisėdus prie stalo kampelio / rašyti eilėraštį arba laišką – – –“ (p. 12). Įdomu – tos pačios programos laikėsi Jane Austen, kuri labai slėpė, kad rašo, o slėpti buvo nelengva, nes ją nuolat lankydavo svečiai, juos tekdavo užimti. Esu skaičiusi, kad klasikė vis nutykindavo prie savo stalelio slapčiomis „parašyti“. Atvirai to daryti neleido drovumas ir to meto moters padėtis – kultūriniai papročiai, įpareigojantys neturėti „vyriškų“ ambicijų.

Nuo tų papročių nelabai toli ir pabėgėta – suskaičiuokime Karnauskaitės kartos lietuvių moteris poetes ir prozininkes. Nenuostabu, kad kuklumas („niekam nestebint“) tokioje aplinkoje tampa išgyvenimo (tiksliau, išrašymo) strategija. Karnauskaitės poezijoje tvirtinama nuostata, kad gyvenimas yra dovana, todėl dera džiaugtis bet kokiais „niekeliais“, kuriais gal ir nesidžiaugta, bet jais džiaugtis, metams bėgant, „galų gale vėl pasidaro malonu“ (Dovanos, p. 22; Mergaitė, skriejanti ant dviračio, p. 23). Miesčioniškumo tame, atrodytų, irgi labai daug – tai gebėjimas gėrėtis gražiais paviršiais. Kai viskas taip gražu, skaitytojai net norisi, kad bent kas nors būtų negražu – o nėra. Atsispiriama nuo banalybės (Ryto impresija, p. 24) – rašymas itin atsargus, nėra nieko šokiruojančio, nieko bjauraus, bet ir nieko įdomaus. Nors išlaikyta rafinuotumo pastanga, nėra ir paties rafinuotumo, tik vaičiūnaitiškas jo atšvaitas.

Prisiminiau pirmąją Karnauskaitės poezijos knygą „Briedė jūroje“ (V., Vaga, 1990), kurią praėjusią vasarą radau regiono bibliotekos „nurašytų“ knygų lentynoje – buvo galima pasiimti, tad ir pasiėmiau. Tuomet pasibaisėjau, kaip lengvai nurašomos knygos, tačiau neseniai vienoje konferencijoje, skirtoje leidėjams, išgirdau dar šiurpesnį faktą: jeigu knyga bibliotekoje 5 metus nėra skaitoma, ji keliauja į biokurą (įsivaizduoju, kiek kartų jau turėčiau būti kremuota, nes prie poezijos knygų, jei autoriai nepersistengia socialiniuose tinkluose, tikrai niekas nesiveržia). Toje pirmojoje knygelėje Karnauskaitė jau susiformavusi kaip poetė: „Miegančiose chimerose“ pernelyg nenutolta nei nuo formos, nei nuo elegiškų motyvų, nei nuo temų. Tiesa, atsirado burbėjimo ant visokių iPodų ir iPadų (Būti ar atrodyti, p. 35) – be reikalo, nes jaunimas ir internete daug dažniau būna, negu atrodo, o burbėjimas būdingas vyresniajai kartai: moralizavimo, kad ir švelnaus, poezijai nereikia. Nostalgija tegu lieka, jeigu ji dar turi kur plėstis. Meilės daug, bet ji nekonkreti. Meilės objektas taip ir lieka skaitytojai visai nepažinus, tik kaip kalbėtojos jausmų šešėlis. Susidariau įspūdį, kad jis galbūt užsienietis, nes išsiskiriama oro uostuose ir „pusės to ką sakai nesuprantu / kitos pusės nenoriu suprasti“ (Pokalbis, p. 49). „[...] mergaitė oro uoste pardavinėja rožes / kažką tau sako paimi vieną pauostai / bekvapė dar tebematau tavo nugaros / kontūrą tavo lietpalčio spalvą (Atsisveikinimas, p. 47) – kažkoks nebeįmanomas šiems laikams dramatizmas ir romantika. Epigrafai irgi pernelyg dramatiški, dviprasmiški (gali pranešti visai ką kita, negu autorė steigia eilėraščiu; prasilenkia ironija), manau, galima būtų išsiversti ir be jų („Hamletas“, liaudies išmintis – p. 35, p. 45).

Giedrė KazlauskaitėĮdomiausia knygoje – subjektės savasties patyrimas, savęs kaip poetės refleksijos, dažnai neatskiriamos nuo ontologinių. Šie eilėraščiai man atrodo tikrai įdomūs ir geri. „Šventosios pakrantėm labiausiai / vengdavau ne atsitiktinių / klaidžiotojų, ne, tik baugštaus / žvėrelio žvilgsnio atsispindinčio / nurimusiam vandeny“ (Apie slapčiausias baimes, p. 42) – projekcija į save pačią: gyvūnams nebūdingas Narcizo mitas, o žmonėms, deja, taip. Eilėraščių kalbančioji slepiasi ne vien tada, kai rašo, bet taip pat ir tada, kai serga (yra pažeidžiama ir „negraži“): „[...] pati viliuosi nesutikti / jokio pažįstamo ar atpažįstančio dėvinti baltus / ligoninės marškinius arba dar geriau treninguota [...]“ (p. 50), nors tame pačiame eilėraštyje Moterų palata nusirengiama daug intymiau - dvasiškai. Panaši jausena siejama su rašymu kaip poetės tapatybės kūrimu: „[...] kiekvieną sykį prisiliesdama prie eilėraščio / jaučiu neaiškią kaltę ir gėdą / kad esu ne kaip visi / norėjau būti kaip dauguma / rengiausi dengiamųjų spalvų drabužiais / slėpiau kūno formas ir lytį, kovojau su savo moteriškumu [...]“ (p. 52) – dokumentika apie moters poetės buvimą toje kartoje, kurioje beveik nėra poečių, vien poetai. Beje, kalbančioji nesąmoningai tarsi ir žino išeitį: „[...] nei vyno nei muzikos renginio vinis / dešimt baltų balandžių (sakė neduoti / jų svetimiems) kažkokiu būdu gavau / vieną lygiai ties mano smiliumi / pagreitintai daužėsi paukščio širdelė / maniau reikia pamėtėti kad skristų / tarsi kokį popierinį lėktuvėlį / bet užtenka tik atgniaužti delnus / ir pakyla čia paukščiui o žmonės / dažniausiai net nesupranta / kada delnai atgniaužti“ (Parodos atidarymas, p. 54) Delnai atgniaužti, miela Elena (čia apie poeziją, ne apie likimą ar santykius). Galima ir drąsiai rašyti, nereikia saugoti gražios ir kuklios, santūrios, rafinuotos moters įvaizdžio.

Knygos pavadinimas ir skyrių pavadinimai – tarsi jokie (neryškūs, blyškūs, abstraktūs, apie nieką). Net jei atpažįstama kultūrinė Paryžiaus katedros chimerų asociacija, kurią lyg ir patvirtina eilėraštis Ryto misterija (p. 68). Eilėraščių subjektę kankina nemiga (bent 3-4 eilėraščiuose apie tai užsimenama), vadinasi – ir mirties baimė. Susigūžimas, sulindimas į savo kiautą (ūžaujant rudenio vėtroms, p. 127) – liūdna daugelio moterų išgyvenimo strategija. Kartais atrodo, kad mirties baimė persipina ir su senėjimo baime (mano miestą išpusto įsisiautėjantys… p. 129). Nejaugi senėjimą taip sunku išgyventi?.. Negražioms moterims turbūt lengviau.

niekada nebuvau nutolusi labiau
nuo savęs negu dabar esu
nebesusivokiu nei kam nei kodėl
nei kaip gyventi
niekada nebuvau labiau
priartėjusi prie pačios esmės –
baigiantis vasarai būti plūdena
tarp kitų tokių pat bevardžio
tvenkinio pakrašty – kas kalba
apie didelius vandenis
greičiausiai meluoja arba nesuvokia
kad visa kas tėra tik atsitiktinumas
arba Kažkieno žaismas
                    (niekada nebuvau nutolusi labiau... p. 57)

Teisinga, neekspansyvi pasaulio jausena, nebūdinga poetams vyrams (tegu perskaito ir pasimoko). Nors poezijos užvaldymu išsiduodama kitaip: „[...] kartais sapnų / laikas realesnis už tikrovės / nors irgi gerai nežinai kas tai [...]“ (Bandymai susitikti, p. 66). Tai ir yra Narcizo mito realizacija – savęs turėjimas per sapnus, fantazijas, vidinį sielos gyvenimą. Beje, narcizai kaip gėlės knygoje ne kartą minimi. Neatsitiktinis kalbančiosios santykis su svetimomis asmenukėmis (šios valandos..., 24 kadras, p. 88-89): bet juk autorė daro tą patį – selfinasi, tik žodžiais. Stebimasi beprasmėmis kitų fotografijomis (šiandien tuo pat metu... p. 72) – bet kam tada eilėraštyje jas perfotografuoti?.. Per daug padrikai išmėtytas chimerų įvaizdis, gal norint pagrįsti rinkinio pavadinimą (Kūrybos paskirtis, p. 76). Tame pačiame tekste išpažįstama nuolanki pozicija tikrai gali sutaikyti su pasauliu, jeigu turima omenyje aukštesnioji Visatos jėga („aš tik įrankis tavo rankoj“) – bet lieka neaišku, tariama Dievo ar mylimojo atžvilgiu (veikiausiai šie du objektai kalbančiosios sąmonėje susilieja).

Stiprieji eilėraščiai yra: Ekslibris (p. 38), atsibundu suspausta širdim... (p. 40; šis laiškas gražus, tik labai jau nedrąsus, kuklumo suveržtas), Silva rerum (p. 53; tik pavadinimas ne – per ryški literatūrinė asociacija), Vienos akimirkos mintis (p. 94; pavadinimas blogas), Poetė ir perlas (p. 104; nuostabus kaip tik egocentriškumu – tokia ir turi būti „nekukli“ poezija), Žodžio įtaiga (p. 105), vakar paskutinę metų dieną... (p. 134). Silpnesni: vasaros vakarą... (p. 96 – banalybė). Yra tekstų, kuriems tiktų pavadinimas „jokiatekstis“ (analogija iš eilėraščio Bevardė diena (p. 100), kuriame vartojamas žodis „jokiadienis“) ir aš, kaip pobjaurė redaktorė, tokių į knygą nebūčiau dėjusi. Pvz., Vandens žaidimai (p. 106), sėdėjau ant rudenėjančios... (p. 120), Stebuklo laukimas (p. 121), už tulpėmis margintų užuolaidų... (p. 128 – tiesiog kartojasi tai, kas jau buvo pasakyta), Neviltis (p. 122). Psichologizmų, intraversijos požiūriu įdomesnis netikėtai įsiterpti į kito gyvenimą (p. 123). Visa knyga yra tos „gyvenimo rudens“ temos meditacija (nerimas smelkiasi pro nulytus... p. 124), bet, bent jau mano požiūriu, užtempta. Eilėraštyje Įkalinta (p. 113) egzistenciškai kabinamasi į laikinumą, būties grožio efemeriją:

aš esu dramblio kaulo bokšte
aš esu tenai kur kvėpuoti galima
tyliai retai ir ritmingai apskaičiuojant
kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą nei daugiau
nei mažiau aš esu ten kur tu niekada
nenorėtum būti nutolus pati nuo savęs
per šviesmečius ir vandenynus nežinau
kiek šito buvimo bus duota nes visąlaik
girdžiu moirą už nugaros čeksint
avikirpėm žirklėm tai įspėjimas tai
ženklas neatsigręžti būti dar tyliau
nepastebimiau būti žole būti žemiau
už žolę – – – 

Estetiška, bet, mano manymu, neteisinga pozicija. Išėjus iš to dramblio kaulo bokšto, taptų daug lengviau gyventi. Ir nevalia būti žemiau už žolę, tai slopina rašymą.

Elena Karnauskaitė Miegančios chimeros. Odilė, 2019, 143 p.