Nuotraukoje – 2009 metų PDR, Giedrė atsiima Jaunojo jotvingio premiją už knygą „Heterų dainos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008)

Kelintais metais festivalyje dalyvauta pirmąkart? Koks jis buvo?

2001 m., jau buvau išleidusi  prozos pk, bet tarsi rašiau ir eilėraščius. Mane tempėsi kurso draugė Jurgita Butkytė, kuri buvo, mano akimis, daug rimtesnė poetė. Tema buvo „Poezija ir fotografija“, todėl anoniminiam nerimtojo eilėraščio konkursui mudvi pridavėme, rodos, Jurgos šonkaulių rentgeno nuotrauką. Labai patiko konferencija, Audingos Peluritytės pranešimas – pamenu, ji sakė, kad Sigitos Gedos eilėraštis „Joninių žiedas“ – erotiškiausias lietuvių literatūroje. Pirmąkart mačiau gyvą Gedą su dukra Uršule, įsiminiau Antaną A. Jonyną su raudonu šaliku, Jurgį Kunčiną, kuris vis transliavo „Yupi doo“.  Viena iš užduočių poetams buvo sukurti fotografijos kadrą: apsikabinau tą senovinę šiukšlių dėžę, kuri atrodo kaip secesinė vaza, gurkštelėjau kavos ir suvaidinau, kad vemiu. Iškart subėgo pulkas fotografų, ėmė paparacinti, mes – pozuoti. Pamenu, kad Vladas Braziūnas įsilipo į krepšinio lanką ir laimėjo tą konkursą. Jaunųjų skaitymai vyko „Širdelėje“, visi „genijai“ gėrė, rūkė, rėkavo, stumdėsi ir garsiai replikavo, ką skaitom. Gal kokį antrą trečią kartą gyvenime skaičiau per mikrofoną, labai jaudinausi, drebėjo kojos ir balsas, bet kažkas iš patriarchų suriko „Normaliai!“ ir pasijutau įvertinta. Gurkšnojome buitiniu būdu su cola sumaišytą starką. Paskui Jurga kažkur dingo ir išsigandau, kad neturėsiu kur nakvoti, bet vienas iš poetų pasiūlė miegoti su juo vienoje lovoje (suprantama, skaisčiai). Jis toje lovoje beveik ir nemiegojo, nes visą naktį gėrė ir surūkė mano nėščiosioms skirtas cigaretes, kurias buvau parsivežusi iš Sankt Peterburgo. O kai pabudau, susivokiau, kad esu bernų kambaryje, nes nugriaudėjo storas balsas (lyg Norvilo, lyg Gintalo): „Bybis stalčiuj“.

Kas yra PDR?

Giminės suvažiavimas, visų keturių kraujo grupių trintis.

Smagiausias nuotykis / įvykis / nutikimas.

Festivalio tema buvo „Poezija ir vanduo“ (2003 m.), poetai susėdo į valtį ir išplaukė į Druskonį, imituodami Rimbaud „Girtą laivą“. Pamenu, kad Eugenijus Ališanka įšoko į ežerą, nors buvo žvarbokas spalio rytas. Tais metais visi rašė kolektyvinius haiku, geriausią eilutę, mano nuomone, parašė Kęstutis Nastopka: „[...] ir apoloniškas Ališanka“. Ališanka kaip tik buvo išleidęs studiją apie postmodernizmą „Dioniso sugrįžimas“.

Viena tuometinė jaunoji poetė, Eglė Perednytė, kai jai atėjo metas skaityti girtaujančioje salėje, kad suriks per mikrofoną: „Tylos! Man tarp jūsų gėda eilėraščius skaityt!“. Ir dar griežtesniais žodžiais visus iškoneveikė. Keisčiausia, kad visi, net seni krienai, taip nuščiuvo, kad buvo galima girdėti musę skrendant – išsigando. Po to į salę pavėlavęs įėjo Nastopka, ir Alvydas Šlepikas, vakaro vedantysis, jam tarė: „Profesoriau, paaiškinkite prašau semiotiškai, kas čia dabar atsitiko?“, bet Nastopka tik papurtė galvą ir atsisakė tą daryti.

Dar pamenu, kaip Mindaugas Nastaravičius vos nepadegė „Širdelės“ – svaidė popierinius lėktuvėlius, kurių uodegas uždegdavo. Buvo kokie 2014-ieji. Rodos, Tomas Petrulis apie incidentą pastatė filmą, sumontuodamas vaizdą su Čaikovskio muzika.

Kokios keisčiausios girdėtos nuogirdos apie festivalį?

Nepadoru viešinti.

Labiausiai per šiuos metus įsiminęs poetas,-ė / eilėraštis (o gal keli)

Ieva Gražytė „Literatūroje ir mene“, Patricija Gudeikaitė „Šiaurės Atėnuose“. Bet aš ne viską sužiūriu, iškrenta iš atminties, tad galėjau ką nors ir praleisti.

Festivalis veikia „pasidaryk pats“ principu – poetai dažnai čia ką nors daro. Ko teko imtis per dalyvavimo festivalyje metus?

Su Agne Žagrakalyte apsirengėme būrėjomis ir pranašavom poetams ateitį. Manau, tai buvo Agnės mintis – ji turėjo ir visą tam skirtą rekvizitą: Taro kortas, skaras, egzotiškus apdarus. Aš būriau iš delno – melavau literatams, kokias premijas matau jų gyvenimo linijoje. Paskui mano rankose iš kažkur atsirado kirvis, o Laurynas Katkus padėjo galvą ant kelmo – fotografai mus taip ir įamžino, tarsi kirsčiau Katkui galvą. Tas vaidmuo man labai patiko, bet šiaip aš retai važiuoju į šį festivalį kaip tik dėl to, kad nesu scenos žmogus – bijau renginių, vengiu atsakomybės, deramai nemoku anglų kalbos. Esu turėjusi ir daugiau funkcijų – konferencijoje ir renginiuose, bet tai nebuvo taip įdomu, kaip vaidinti čigonę.

Trisdešimt metų – ar čia daug festivaliui?

Ne.

Paburkime: kas toliau?

Likusieji trisdešimt metų ligi pasaulio pabaigos. Kuo mažiau inercijos, tradicionalizmo – daugiau jaunų poetų su jų kūnais ir estafetėmis. Svaigulio, beprotybės.