Gintaro Žilio nuotraukoje Indrė 2013 metų festivayje

Kelintais metais festivalyje dalyvauta pirmąkart? Koks jis buvo?

Nepamenu.... Gal aštuoniolikos? Buvo smagu. Atvykau su prijaučiančių draugų grupele, tad pirmiausia visa stebėjau iš šalies. Tokie padūkę tie poetai, nuskridę man tuomet atrodė. Ypač įsiminė diskoteka. Tarsi čiabuvių ritualiniai šokiai. Atrodė, kad normalūs žmonės taip nejuda. :) O dalyvauti pradėjau po kelerių metų, išleidusi pirmąją knygą. Tuomet jau niekas nebeatrodė keistai, visi neįprastumai – savo vietose, kaip ir priklauso.

Kas yra PDR?

Man brangus, tradicinis kasmetis draugų ir kolegų susitikimas. Poezija, bendravimu, šokiais ir rudenėjančiais Druskininkais persunktos dienos.

Smagiausias nuotykis / įvykis / nutikimas

Pernai pirmą kartą gavau kambariuką virš Širdelės. Iki kokių penkių ryto po langais vyko neįtikėtinas kolegų koncertas. Repertuaro įvairovė stulbinanti. Kitą rytą dar gerokai apsimiegojusi patraukiau pasivaikščioti po miškus. O iš ten – žvalus kaip spirgas jau grįžta Ričardas Šileika. Šnekamės. Sakau: „Viskas puiku, tik kad pirmą kartą miegojau su poetais, tad neišsimiegojau, nebuvau pasiruošusi tokiam koncertui.“ Žiūriu, jau jis kažką skrebena išsyk išsitraukęs lapelį: „Valantinaitė: pirmą kartą miegojau su poetais.“ Visgi paprašiau, kad į Nuogirdų skiltį nepatekčiau.

Festivalis veikia „pasidaryk pats“ principu – poetai dažnai čia ką nors daro. Ko teko imtis per dalyvavimo festivalyje metus?

Vedu renginius.

Trisdešimt metų – ar čia daug festivaliui?

Čia graži branda, sakyčiau.

Paburkime: kas toliau?

Dar trisdešimt, po to – dar ir dar, ir dar... Kol bus Lietuvoje poetų. O jų bus visad. Taigi, kol užteks jėgų ir kantrybės organizatoriams.