1998 metų nuotraukoje Kerry drauge su kitu PDR ir Lietuvą mylinčiu poetu Gerardo Beltran

Kada pirmą kartą dalyvauta festivalyje? Koks buvo tas festivalis?

1997 m. į festivalį mane pakvietė Kornelijus Platelis. Turėjau Fulbraito stipendiją ir mano tikslas buvo atvykti į Lietuvą dėstyti vertimų teorijos ir rašymo Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete. O prieš metus, 1996 m., Eugenijaus Ališankos kvietimu dalyvavau festivalyje „Poezijos pavasaris“. Neatmenu, kokia buvo Poetinio Druskininkų rudens tema 1997 metais, bet puikiai atsimenu, kokį įspūdį man padarė Sigito Gedos poezija.

Ar Poetinis Druskininkų ruduo yra kitoks, nei kiti aplankyti festivaliai?

Iš tų festivalių, kuriuose esu dalyvavęs, šis yra labiau koncentruotas, aukšto lygio. O tuo pačiu jis išsiskiria nuotaikinga, nuostabia ir neįprasta atmosfera. Manau, kad taip yra dėl Kornelijaus dėmesio kuriant festivalį, o dabar ir Rūtos. Tai laisvas, bet ir rimtas, besikeičiantis, bet ir išlaikantis tradicijas festivalis.

Ką jums reiškia Poetinis Druskininkų ruduo?

Jis man buvo ir yra svarbus. Pirmiausia man tai buvo žingsnis į Lietuvos poetų bendruomenę. Taip pat festivalis – vieta susitikimams ir dalijimuisi poezija, puikus laikas „Širdelėje“ ir tiesiog buvimas nuostabiame Lietuvos mieste.

Juokingiausias dalykas, nutikęs festivalyje.

Jų būta tiek daug, kad neįmanoma visko ir išvardyti. Galbūt tada, kai Samui Hamillui, JAV poetui, lūžo šonkaulis, besijuokiant iš Craig Czury maivymosi. O gal tada, kai vakaras baigėsi „Širdelėje“ po stalu su kitais poetais – Robertu Minhinnicku iš Velso bei Esther Morgan iš Anglijos. O gal nuoširdūs šokiai su Erika Drungyte.

Keisčiausi girdėti gandai apie festivalį.

Kad tai yra puiki vieta, kurioje tu gali atsibusti nei žinodamas kur esi, nei žinodamas, kas ta nuostabi moteris gulinti šalia.

Kas iš festivalio poetų per šituos metus labiausiai įsiminė?

Kornelijus Platelis, Eugenijus Ališanka, Sigitas Geda, Uldis Bērziņš, Juan Carlos Mestre, Bogomil Gjuzel, George Szirtes ir daugybė kitų.

Festivalis veikia principu, kai visi poetai ką nors jame veikia. Ko teko imtis per visus festivalio metus?

Tų užsiėmimų nevadinu pareiga. Rūpinausi eilėraščių vertimais į anglų kalbą bei jų dalijimu užsienio svečiams, bendravau su svečiais poetais, stengdamasis, kad jie būtų viskuo patenkinti – tam tikra prasme esu jų neformalus ombudsmenas. Visada patariu, kokius poetus verta pakviesti į festivalį. Man svarbu, kad čia atvyktų puikūs poetai, o taip pat – kad jie išsivežtų pačius geriausius įspūdžius apie Lietuvą.

30 metų daug ar mažai festivaliui?

Festivalis yra ir senas, ir jaunas, ir amžinai brandus.

Kas laukia festivalio ateityje?

Tikiuosi, kad ateitis yra amžina. Net ir Arkoje, ledynams ištirpus, o žemei pasislėpus po druskingu vandeniu. Viva!