Poetai apie festivalį
Daug ar mažai tie trisdešimt praėjusių "Poetinio Druskininkų rudens" metų? Ką patys poetai atsimena labiausiai, kas jiems yra festivalis ir ko jame galima tikėtis?
Pirmadienis, 22 kovo 2021
Dešimt su puse PDR
Mantas Balakauskas
PDR 2011
Suskaičiavau dešimt su puse Poetinių Druskininkų rudenų, kuriuose teko dalyvauti. Pradėjęs rašyti tikėjausi, kad bus lengva sudėlioti atsiminimus, kad lengvai parašysiu bent po kelis sakinius apie kiekvienų metų festivalį. Tačiau viskas vyko lyg Fellinio filme, tarsi ratu eitų aktoriai. Galiausiai atsiminimai susiliejo į vientisą masę. Sunku atskirti, kada nutiko vienas ar kitas įvykis. Nusprendžiau per daug dėl to nesukdamas galvos leisti klaidoms būti mano netobulos atminties ir sąlygiškumo testamentu.
2010 m. pirmąkart dalyvavau Poetiniame Druskininkų rudenyje. Su Ernestu Noreika ir dėstytoja Žydrone Kolevinskiene važiavome vienam vakarui. Greičiausiai Ernestas mane ir pakvietė. Klausėmės jaunųjų poetų skaitymų. Juos vedė Aušra Kaziliūnaitė ir Benediktas Januševičius. Aiškiai jaučiau, kad vyksta keistas vakarėlis, kurio dar iki galo nesuprantu. Į jį įsilieti neužtenka poros valandų, ypač kai nieko nepažįsti. Kitą dieną su Pedagoginio universiteto filologais važiavome į Klaipėdą. Tiek ir tebuvo to Poetinio Druskininkų rudens.
2011 m. Poetinis Druskininkų festivalis man buvo pirmas oficialus. Į skaitymus pakvietė Mindaugas Nastaravičius. Pakvietė visus tris – Ernestą Noreiką, Nerijų Cibulską ir mane. Pamenu, buvom visai nepinigingi studentai ir linksmybėms labai trūko gėralo, be to, stipriai šalo. Turbūt labiausiai įsiminęs įvykis – bokštelio tarpduryje susidūrusių dviejų poetų, Dainiaus Gintalo ir Aivaro Veiknio, duendės. Taip pat gerai pamenu, kad Nerijus Cibulskas iš visų ėmė interviu, įrašinėjo į telefoną festivalio nutikimus dialogo forma ir juos iššifravęs, nes sunku buvo suprasti apie ką kalbasi poetai trečią valandą nakties, publikavo juos „Kultūrpolio“ platformoje. Deja, tekstas platformą uždarius tapo neprieinamas, tad norint jį paskaityti reikia kreiptis į autorių.
2012-ieji buvo sunkūs, nes tuo metu dirbau picerijoje, kuri man labai nepatiko ir kuriai labai nepatikau aš. Tvyrojo abipusė neapykanta, tad Poetinis Druskininkų ruduo buvo svarbesnis. Pateikiau ultimatumą. Jis skambėjo maždaug taip: arba važiuoju į Druskininkus ir ateinu į darbą pirmadienį, arba aš vis tiek važiuoju į Druskininkus ir į darbą nebeateinu niekada. Mano ultimatumas suveikė. Tai buvo vienas siautulingesnių PDR‘ų. Iš kito vakarėlio atsivežėm močiutės lazdą ir Nikodemo pypkę, kurią pardavėm festivalio aukcione, o pinigus investavom į gėrimus. Buvome protingesni, pasistengėme, kad nieko netrūktų.
2013 m. Pamenu, buvo „Pelyno“ trauktinės, kurią gerti galėjo nebent metalinių nervų ir skrandžių žmonės. Kai kurie suprato, kad jų nervai ir skrandžiai nėra iš geležies. Kai kurie tai pajuto važiuodami atgal namo.
2014 m. Vienas griausmingiausių PDR‘ų. Tais metais Ernestas Noreika buvo labai dosnus. Grįžęs iš po atostogų, visai be miego, jis vaišino dalyvius šampanu. Pavaišinęs eidavo pailsėti, po kurio laiko vėl keldavosi vaišinti. Ričardo Šileikos tempiamas soste ant ratukų sugebėjau iš jo išsiversti, bet pašokau ant kojų, tad patirta gėda buvo minimali.
2015 m. Slovėnei Špelai Pavlič mudu su Vytautu Stankumi aiškinome, kas tie cepelinai. Ji nė truputėlio nenustebo, nes Balkanų gyventojus nustebinti riebiu maistu sunku. Buvo išrastas naujas žodis „bevog“, kuris, priklausomai nuo nuotaikos, galėjo reikšti ir „į sveikatą“, ir šį tą grubesnio.
2016 m. PDR, po kurio grįžę į realybę – į Savanorių prospektą, – gulėjome ant grindų ir klausėmės Natalie Imbruglia „Torn“. Už lango pliaupė lietus, merkdamas ir taip jau faršu virstančius nukritusius medžių lapus. Gryniausia rudeniškos nuotaikos esencija. Po šio Druskininkų rudens gimė idėja: kasmet, baigiantis festivaliui, sekmadienį, pietauti „Senatorių“ kavinėje, o tada jau važiuoti namo ir laukti kitų metų.
2017 m. Tų metų festivalis priklauso Ryanui Van Vinkliui. Šeštadienio naktį aptikome jį su lagaminu laukiantį lėktuvo „Širdelės“ prieigose. Vis dar neatsisakome minties parašyti peticiją, kad jis apsilankytų dar kartą. Tais metais buvo imtas rakinti bokštelis. Nesėkmingai. Sekmadienio rytą plojimais palydėti kartu su vėliava iškelti Kęstučio Navako apatiniai.
2018 m. Su Ernestu Noreika viešbučio sąlygomis gaminome „Baltus rusus“ , tai kokteilis iš degtinės, pieno, kakavos likerio ir grietinėlės. Juo vaišinome festivalio dalyvius. Ne visus sužavėjo gėrimo sudėtis, bet drąsuolių vis dėlto atsirado.
2019 m. Pritrintų kojų ruduo. Norėdamas būti gražus pasipuošiau naujais kerzais , o vėliau labai dėl to gailėjausi. Sekmadienį nebepaėjau. Iki „Senatorių“ kavinės slinkau amžinybę. Ant kojų atsivėrė dešimties centų dydžio žaizdos. Atvežtas į Vilnių, namo važiavau taksi. Kurį laiką vaikščiojau šimtamečio žingsniukais.
2020 m. Poetinis Druskininkų ruduo buvo paženklintas visuotinio nerimo ir nežinomybės. Niekas nežinojo, ar jis įvyks. Laimės paukštė mostelėjo sparnu – ir jis nutiko. Muzika grojo iki paryčių. Gali būti, kad ji pirmą kartą niekam netrukdė, nes aplink buvo tik dalyviai . Visi šventė tarytum paskutinį kartą ruošdamiesi neišvengiamam karantinui ir izoliacijai.
2021 m. ?